Teatro rojuje šou turi tęstis
Ry­toj, rug­sė­jo 27 die­ną, pra­si­dės tarp­tau­ti­nis tea­tro fes­ti­va­lis „Si­re­nos“. Ke­tu­rias die­nas bus ro­do­ma lie­tu­viš­kų spek­tak­lių prog­ra­ma. Iki spa­lio 30 die­nos sos­ti­nės tea­truo­se vie­šės už­sie­nio sve­čiai. Šių me­tų fes­ti­va­lio te­ma – „E­mo­ci­jos iš ar­ti“.

„Šūkį pasirinkome dar nežinodami, kiek daug tų emocijų bus, – pristatydama 15-ąsias „Sirenas“ kalbėjo jų meno vadovė Audra Žukaitytė. – Netekome kolegės Viktorijos Ivanovos, su kuria daug metų kartu dirbome, turėjome ateities planų. Festivalis – šventė ir sielvartas. Bet jis įvyks – show must go on – suteiks minčių, apie ką pagalvoti, netrūks ir pozityvių emocijų.“

Detlefas Gericke: „Ne kartą mačiau, kaip aktoriai apipilami gėlėmis. Lietuva – teatro rojus.“

Paženklintos netekties

Kitąmet vadovavimą festivalio programos sudarymui A. Žukaitytė perduos lietuviškos programos koordinatorei Kristinai Savickienei. Iš pradžių planuota, kad meno vadovės pareigos teks teatrologei V. Ivanovai. Jos mirtis kolegoms buvo netikėta ir sukrečianti.

„Kristina nėra naujas žmogus. Perėję fotografijų parodą matysite jos veidą. Ji atsivedė Viktoriją „Sirenoms“ sunkiausiais metais, kai festivalio vardas skambėjo net Seime“, – prisiminė A. Žukaitytė. „Staiga teko įšokti į traukinį rengti lietuviškos programos, kuria anksčiau rūpinosi Viktorija. Ji parašė trejų metų festivalio programą, kurią norime įgyvendinti – pratęsti jos viziją, įamžinti šio talentingo ir mums brangaus žmogaus palikimą“, – teigė K. Savickienė.

Spalio 10 dieną Rusų dramos teatre bus rodomas vokiečių kolektyvo „She she pop“ spektaklis „Stalčiai“. Seniai planuota atvežti jį į Lietuvą. „Vis nepavykdavo: tai neveikė telefonas, tai elektroninio pašto adresas – gal buvo per mažai emocijų?“ – juokavo Goethe‘s intituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke.

Taigi V. Ivanova su kolege Agne Pulokaite išsiruošė į Berlyną. Nuvyko, susipažino su „She she pop“ narėmis ir pakvietė į Vilnių. Jos parvežė du spektaklius. Pirmasis – „Stalčiai“, kitas – vokiečių kolektyvo kooprodukcija su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Projektas bus pristatytas lapkritį per festivalį „Versmė“.

„Neturėjome pakankamai lėšų, todėl reikėjo ieškoti rėmėjų. Tai sakau pabrėždamas V. Ivanovos ir A. Pulokaitės indėlį. Miunchene įkurtas naujas kooprodukcijos fondas. Į jį kreipėsi 151 teatro trupė iš viso pasaulio., finansavimą pelnė aštuonios, tarp jų – ir ši“, – tęsė D. Gericke.

Drakonų istorijos

Rengiant šių metų festivalį kilo nemenkas iššūkis – kur rodyti spektaklius, kai daugelis sostinės scenų uždarytos dėl rekonstrukcijos? Juos žiūrėsime įvairiose erdvėse. Pavyzdžiui, belgų tarpdisciplininio meno grupės „Berlin“ pasirodymas „Gal visi drakonai...“ vyks Vilniaus rotušėje.

„Drakonai“ skirti trims dešimtims žiūrovų. Jie galės pasirinkti, kuriuos iš siūlomų pasakojimų nori išgirsti: pianisto, kuris ruošėsi ne tam koncertui, neurochirurgo, sukeitusio dviejų beždžionių galvas ar susipažinti su hikikomori – vienu iš daugybės japonų, nusprendusių atsiriboti nuo visuomenės ir bent metus neišeiti iš savo kambario.

„Visų istorijų neatskleisiu. Bet yra ir žmogus, kuris atsimena absoliučiai viską, ką kada nors yra matęs ar girdėjęs. Kita moteris visą gyvenimą dainuoja tą patį Karmen vaidmenį. Miestelio meras vadovauja miestui, kuriame negyvena nė vienas žmogus, ir svarsto, ar kandidatuoti į merus. Istorijos žmogiškos ir įdomios“, – jas vardijo A. Žukaitytė.

Mūsų ir jūsų Adomas Mickevičius

Muzikinį pasirodymą „Rožės“ gros ukrainiečių juodojo kabareto grupė „Dakh daughters“. Ne kartą kūrinius atlikusios Maidano aikštėje Kijeve multiinstrumentalistės tapo rezistencijos simboliu.

Muzikinis ir prancūzų režisierės Carolinos Guielos Nguyen spektaklis „Saigonas“. „Saigonas“ – miestas, kurio nebėra, ir restoranas Prancūzijoje, į kurį lankytojai renkasi tam, kad galėtų pasikalbėti vietnamietiškai bei padainuoti meilės raudų apie užnugaryje paliktus mylimuosius.

Suomio Kristiano Smedso režisuotame spektaklyje „Tik filmuojama“ vaidina legendiniai aktoriai: vengrė Annamaria Lang ir estas Juhanas Ulfsakas. Spektaklis – režisieriaus pasąmonės išraiška, todėl vengiama laiko ar erdvės nuorodų, jis vadinamas tiesiog meilės kinui deklaracija.

Į užsienio programą įtrauktos ir Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, 2016 metais pastatytos Varšuvos nacionaliniame teatre. Lenkijoje E. Nekrošiaus pastatymas sulaukė itin daug kritikos – iš pradžių abejota, ar atvykėlis gebės perprasti „Vėlines“. „Emocijų, žiniasklaidos reakcijų buvo daug. Pjesė – ypatinga, svarbi Lenkijoje. A. Mickevičius yra mūsų ir jūsų nacionalinis poetas. Kadangi šiemet švenčiame Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo šimtmetį, manau, tai puiki proga prisiminti ir rasti bendrų istorinių taškų“, – įsitikinęs Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Lapczynskis.

Apipylė gėlėmis

Šiemet atvyksta rekordinis užsienio svečių skaičius – 60. „Veikiausiai todėl, kad programa – įvairi. Keliaujant užsienyje meno vadovai ir teatro prodiuseriai klausia mūsų meistrų ir jaunų kūrėjų vardų. Jiems atrodo, kad Lietuvoje randasi daug naujovių, nors savi kritikai tvirtina priešingai: stovi vanduo ir nieko nevyksta“, – sakė K. Savickienė.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį bus pristatyti įdomiausi 2017–2018 metais Lietuvoje sukurti spektakliai. Tarp jų – visai naujas Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“. O. Koršunovo teatre režisieriaus studentai vaidins „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“, Eimantas Pakalka – „Pamišėlį“. Kamilė Gudmonaitė „Keturi“ pagal Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“ kūrė Kaune. Kauno kamerinis teatras gastroliuos su Gintaro Varno režisuotu „Pagalviniu“.

„Sirenų“ programa kasmet susidomi Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis D. Gericke. „Jos suteikia galimybę tokiems kaip aš, nelietuviams, pažinti aktualų šiuolaikinį teatrą, nes spektakliai rodomi su angliškais subtitrais. Pirmasis lietuviškas spektaklis, kurį pasižiūrėjau, buvo „Jelizaveta Bam“. Paskui pamačiau O. Koršunovo „Žuvėdrą“, „Vestuves“, „Tartiufą“, Yanos Ross „Tris seseris“ ir taip toliau“, – kalbėjo vokietis.

Jis gyrė: „Supratau, kad teatro scena Lietuvoje – aukšto lygio, viena geriausių Europoje. Kūrėjai eksperimentuoja ir bando naujus kelius, nebijo „užkabinti“ sudėtingų temų. Todėl į teatrus visuomet susirenka pilnos salės įvairaus amžiaus žiūrovų. Ne kartą mačiau, kaip aktoriai apipilami gėlėmis. Lietuva – teatro rojus.“

Užkulisiai – parodoje

Tradiciškai festivalio metu vyks susitikimai su spektaklių kūrėjais. Vyks anarchistinis Godos Palekaitės performansas „Bakuninas“, internetinė pasakojimų platforma „Nanook“ rengia diskusiją. Šiemet pirmąkart organizuojama Lietuvos bei Pietų Korėjos scenos menų kūrėjų mainų programa. Planuojama, kad svečiai susipažins su lietuvišku teatru bei jo kūrėjais, papasakos apie savo teatro specifiką.

Penkioliktąsias „Sirenas“ žymi teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo paroda, veikianti Menų spaustuvėje. D. Matvejevas apžvelgė keturiolikos metų festivalio istoriją. Fotografo archyve išliko ne tik spektaklių akimirkos, o ir žiūrovai, susitikimai, renginių užkulisiai. Juose sukosi mums pažįstami kūrėjai, įspaudą Lietuvos teatre palikę užsienio menininkai ir tie, kurių nebėra.