Teatro Maestro išėjo
Šian­dien, lap­kri­čio 21 die­ną, vie­nam ryš­kiau­sių tea­tro re­ži­sie­rių, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tui Ei­mun­tui Ne­kro­šiui (1952–2018) bū­tų su­ėję 66 me­tai, ta­čiau ne­ti­kė­tai an­tra­die­nio nak­tį jo gy­vy­bė už­ge­so San­ta­ros kli­ni­ko­se. Bend­ra­žy­gių tei­gi­mu, ne­daž­nai gims­ta ir užau­ga to­kie ta­len­tin­gi žmo­nės.

E. Nekrošius dirbo paties įkurtame teatre „Meno fortas“. Čia režisierius statė Williamo Shakespeare'o „Ričardą“, po Naujųjų metų Rygoje planavo imtis Henriko Ibseno dramos. „Planų buvo daugiau nei lapelių kalendoriuje. Svarbiausi – Neapolyje, kur dvejus metus E. Nekrošius dirbo su jaunais aktoriais. Pavasarį buvo numatytas spektaklis Pompėjų amfiteatre. Po poros savaičių turėjome skristi į aktorių atranką“, – vardijo „Meno forto“ atstovas aktorius Tauras Čižas.

Paskelbus apie režisieriaus mirtį, plaukė užuojautos laiškai ne vien iš Italijos, bet ir Ukrainos, Gruzijos, Didžiosios Britanijos. „Per valandą žinia pasklido po pasaulį. Išėjo Žmogus – baigėsi teatro epocha. Visa kita liks aprašyti teatro istorikams. Kad ir ką sakysime, nepervertinsime E. Nekrošiaus. Nedažnai gimsta ir užauga toks talentingas žmogus“, – sakė T. Čižas.

Tauras Čižas./Romo Jurgaičio nuotrauka

Pasak jo, E. Nekrošius domėjosi vien teatru ir knygomis. Jis daug skaitė, sekė, kas vyksta pasaulyje, kad vėliau visa tai atlieptų teatro scenoje. „Visuomet sakiau, kad jis – darbštus ir reiklus. Neleisdavo sau ateiti į repeticiją nepasiruošęs. Todėl buvo reiklus ir mums, aplinkiniams. O kai būdavo liūdna ar sunku, gelbėjo humoras“, – tikino režisieriaus asistentas T. Čižas.

Žmogus – kaip jo talentas

Diplominį spektaklį „Medaus skonis“ 1977 metais E. Nekrošius pastatė Valstybiniame jaunimo teatre. Anuomet čia stebėti režisieriaus repeticijų plūdo studentai. Tarp jų buvo ir dabartinis Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Prieš trejus metus pasirodė jo ir Juozo Javaičio kurtas dokumentinis filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“.

A. Liuga su režisieriumi buvo pažįstami beveik dvidešimt metų. „Dažnai susitikdavome ir kalbėdavomės. Temų buvo įvairių – profesinių ir gyvenimiškų, – prisiminė jis. – Kai dirbau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pavyko sukurti „Borisą Godunovą“. Paskui E. Nekrošius mane pakvietė kartu dirbti su studentais, būsimais režisieriais. Paskutinis jo darbas – „Cinkas“ Jaunimo teatre. E. Nekrošiaus žmogiškosios būdo savybės buvo lygiavertės jo talentui. Žinoma, jis buvo sudėtingas, uždaras žmogus. Bet turėjo puikų humoro jausmą ir be galo atsakingai dirbo.“

E. Nekrošiaus tėtis drožė medieną, daugiausia – kėdes. Jas gamino kruopščiai, beveik juvelyriškai. Daugumoje sūnaus spektaklių yra bent viena kėdė, o daugumą padarė tėtis. „Jis niekada neprarado ryšio su tėvais, gimtine, vaikyste. Ir tikėjo, kad viskas telpa žmogaus galvoje bei širdyje – daugiau kuriant meną nieko nereikia. Kaip pats sakydavo, kūrė „biologiškai švariai“ – rėmėsi vien savo idėjomis ir stengėsi nesikartoti“, – pasakojo A. Liuga.

Anot jo, paskutiniai E. Nekrošiaus spektakliai – režisieriaus akistata su tuo, kas neapibūdinama, nesuvokiama, neapčiuopiama. „Galbūt jie nesukėlė žiūrovams tokios euforijos kaip ankstyvieji darbai. Bet pažiūrėję tuos spektaklius, kurie dar rodomi, supras jų vertę“, – teigė A. Liuga.

Būdavo malonu tiesiog patylėti

V. Bagdonas./ Romo Jurgaičio nuotrauka

„Tai žmogus, kuris mano karjerai buvo pats svarbiausias“, – apie E. Nekrošių sakė aktorius Vladas Bagdonas, vaidinęs jo režisuotuose spektakliuose „Pirosmani, pirosmani...“, „Dėdė Vania“, „Hamletas“, „Otelas“, „Faustas“ ir kt. – Ir ne tik karjerai, bet ir gyvenimiška prasme tai buvo žmogus, kuris man svarbiausias. Nors nedažnai susitikdavome, bet visada su juo kalbėjausi kaip su vyresniuoju broliu, nors jis už mane jaunesnis. Tai nepaprastos išminties, gilaus vidaus asmenybė. Su juo malonu būdavo tiesiog patylėti, greta pabūti.“

Prabilęs apie savo vaidmenis E. Nekrošiaus spektakliuose „Otelas“, „Faustas“, apie pasitraukimą iš jų, V. Bagdonas prisipažino, kad tokio didžio režisieriaus pastatymai laikui bėgant negali silpti, o jie, aktoriaus teigimu, silpo dėl paties V. Bagdono sveikatos, amžiaus. „Sveikatos vis mažėjo, o jo spektakliai reikalavo fizinės ištvermės. Ir netgi prieš savo valią ryžausi jam pasakyti, kad daugiau nevaidinsiu vien dėl to, kad negaliu vaidinti taip, kaip galėjau prieš savaitę ar metus“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, jog iš pradžių režisierius to nesuprato...

Audronis Liuga./ Alinos Ožič nuotrauka

Šiuo metu Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom“ viešintis V. Bagdonas „Lietuvos žinioms“ telefonu kalbėjo, kad nenutrūkstamu srautu jį kalbina įvairiausių laikraščių ir televizijų žurnalistai. „Visiems kyla klausimas: ką mes darysim be jo Lietuvoje? Tai baisi netektis“, – pabrėžė V. Bagdonas.

Pastarąjį kartą jiedu su E. Nekrošiumi buvo susitikę prieš porą savaičių. „Užsukau į „Meno fortą“, kaip su geriausiu bičiuliu pabendravome, pakalbėjome, šiek tiek patylėjome, paskui atsisveikindamas, nueidamas pas studentus pasakė: „Nu, ir gerai, kad mes dar sveiki, dar gyvi...“ Tai buvo paskutiniai man ištarti žodžiai. Ir labai liūdna, kad jis pasakė netiesą“, – apgailestavo aktorius.

Pasakytų: viskas bus gerai

2015-aisiais „Meno forte“ E. Nekrošius pastatė Franzo Kafkos pjesę „Bado meistras“. Pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorė Viktorija Kuodytė. „Mintyse skraido kafkiškos frazės, – dabar mąstė ji. – Nors repetuojant spektaklį režisierius vis pabrėždavo, kad „Bado meistras“ – ne apie jį. Gal pagaliau supratau jo mintį? Tokia tema kuriantis menininkas tarsi apibendrina visą savo kūrybos kelią. „Tai – ne apie mane“ – būdas pasakyti, kad darbas – dar ne paskutinis. Jis dar turėjo norų, idėjų, sveikatos, buvo kviečiamas. Bet, matyt, pasąmonėje kirbėjo ir pašalinė mintis.“

„Išėjo Žmogus – baigėsi teatro epocha. Visa kita liks aprašyti teatro istorikams.“

Neseniai kaip tik įvyko režisierių E. Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno susitikimas su jaunaisiais kūrėjais. „Pamatyti juos tiesiogiai buvo nuostabi dovana jaunimui. Deja, po šio susitikimo nepasidžiaugėme. Priešingai, pasirodė pasipiktinimo pilni menininkų komentarai: kodėl režisieriai nepatenkinti šių dienų teatru? Juk tai – jų pozicija, – kalbėjo V. Kuodytė ir pridūrė: – Visi teatralai išgyvena nepasisekimus, kritiką. Galbūt net labiau nei džiaugsmą dėl sėkmės. Jai E. Nekrošius pernelyg neteikė reikšmės – toliau dirbo. Bet dėl nesėkmių jis išgyveno.“

„Meno fortas“ liko be teatro įkūrėjo. „Taip ir įsivaizduoju, kaip E. Nekrošius pasakytų: „Viskas bus gerai“, – tarė V. Kuodytė. – Nepamiršiu, kaip važiuojant į Sankt Peterburgą jį, vykstantį be vizos, išlaipino Kenos geležinkelio stotyje. Sukrečiamai paprasta – tas didis žmogus, su visu savo genialumu ir nuopelnais kažkokioje „kamūrkėje“ prasėdėjo penkias valandas. Jis nesiskundė, nekritikavo, kad kažkas nepasirūpino viza, „nurijo“ nepatogumus ir toliau dirbo.“

Išliks didysis režisierius

Aktorė Dalia Storyk, baigusi režisierės Dalios Tamulevičiūtės pirmąjį dramos aktorių kursą, žinomą legendinio Dešimtuko vardu, sakė prisimenanti E. Nekrošių nuo pirmųjų spektaklių. „Štai jo „Pirosmani, Pirosmani...“ žiūrėdavau ir žiūrėdavau. Tai buvo kaip stebuklas. Nesuvokiamas efektas. Supratau, koks gali būti geras teatrališkas spektaklis, nors anksčiau už teatrališkumą teatras buvo kritikuojamas. Bet tai tik vienas iš daugelio įsimintiniausių jo spektaklių. E. Nekrošius man visuomet išliks didysis režisierius“, – kalbėjo maestro spektakliuose „Katė už durų“, „Dėdė Vania“, „Hamletas“, „Makbetas“ ir kituose vaidinusi D. Storyk.

Kartu su E. Nekrošiumi dirbusi ne tik teatre, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėsčiusi būsimiesiems aktoriams D. Storyk režisierių prisimena kaip labai jautrų pedagogą. „Teatre jis būdavo griežtesnis, o su jaunimu bendraudavo labai jautriai, pagarbiai kaip tėvas.“

Į nieką nepanašus

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, teatrologė, E. Nekrošiaus veiklos tyrinėtoja Ramunė Marcinkevičiūtė išleido monografiją „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“. Knygoje ji surinko režisieriaus repeticijų užrašus, nuotraukas, neskelbtus interviu. Bendramoksliai (vėliau vaidinę jo spektakliuose) E. Nekrošių prisiminė kaip tylų, uždarą, keistą ir į kitus nepanašų žmogų.

„Eimuntas Nekrošius buvo sudėtingas, uždaras žmogus, bet turėjo puikų humoro jausmą, ir be galo atsakingai dirbo.“

„Jis atrodė toks neartistiškas, kažkoks nešiuolaikiškas keistuolis. Atvažiavo iš kaimo, ir miestas kaip lavina jį užgriuvo – tiek įspūdžių. Atsimenu tokį keistą jo etiudą: Duras, „Pink Floyd“ muzika ir... pjūklas. Mes vaidindavome patys savo ištraukose, o jis ne – ką nors sugalvoja ir ieško, kas galėtų suvaidinti“, – kaip E. Nekrošius pradėjo režisuoti, teatrologei pasakojo Kostas Smoriginas.

Tiesa, pats teatralas nesvajojo tapti aktoriumi ar režisieriumi. Pirmąjį profesionalaus teatro spektaklį – Povilo Gaidžio „Mindaugą“ Klaipėdos dramos teatre – E. Nekrošius pamatė būdamas dešimtokas. Stoti į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją pastūmėjo sesuo ir paakino draugas iš Šiluvos. Atsitiktinumas – E. Nekrošius neišlaikė stojamųjų egzaminų studijuoti chemiją. Kad išvengtų kariuomenės, galėjo stoti tik į konservatoriją, mat kiti stojamieji egzaminai tais metais jau buvo pasibaigę.

Eilėje prie teatro durų

Pats E. Nekrošius kukliai vertino savo gabumus. Jo manymu, skirtingai nei muzika ar dailė, teatras nereikalauja jokio ypatingo pasirengimo ar talento. Esą režisūra – paprasčiausias amatas. „Sykį tėvas, paprastas Rytų Žemaitijos valstietis, manęs pasiteiravo, ką veiksiu baigęs mokslus, ar tą mano darbą bus galima pačiupinėti. Taigi... Mano tėvas nė karto nebuvo matęs teatro, o puikiai pragyveno savo amželį“, – 1987 metais samprotavo režisierius.

Jis sakydavo, kad pjeses rinkosi tuomet, kai pajausdavo, kad iš jų galima „padaryti gerą dalyką“. Ar spektaklis pavyks, suprasdavo įpusėjus jį statyti. Nors per repeticijas aktoriai nesušukdavo „Pavyko!“ (apie tai išvis nebūdavo kalbama), juntamai pasikeisdavo darbo atmosfera.

Galiausiai kiekvieną spektaklį pakeičia į teatrą susirinkę žiūrovai. „Geras spektaklis, atėjus žiūrovams, tampa dar tvirtesnis, – tikino „Meno forto“ meistras. Ir nė kiek neapgailestavo dėl pasikeitusių laikų: Teatro istorijoje buvo tokių periodų, kai žiūrovai stovėdavo eilėse, kad patektų į teatrą. Reikia mokėti laukti. Tikiu, kad atsiras toks spektaklis, dėl kurio bus verta naktimis stovėti prie teatro durų.“

. . .

Eimuntas Nekrošius gimė 1952 metų lapkričio 21 dieną Raseinių rajono Pažobrio kaime. 1978 metais baigė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą (GITIS). 1978–1979 metais buvo Jaunimo teatro, 1979–1980 metais – Kauno dramos teatro, 1980–1991 metais – vėl Jaunimo teatro režisierius. Nuo 1998 metų turėjo paties įsteigtą teatro studiją „Meno fortas“. Spektaklius drauge kūrė žmona Nadežda Gultiajeva (scenografė) ir sūnus Marius Nekrošius (scenografas).

. . .

Šv. Mišios už Eimuntą Nekrošių bus aukojamos lapkričio 21 dieną 11 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Atsisveikinimas su velioniu lapkričio 21 dieną nuo 12 iki 20 val. „Meno forto“ salėje (Bernardinų g. 8/8). Karstas išnešamas ketvirtadienį, lapkričio 22 dieną, 10 val. Vykdydami išankstinę velionio valią, artimieji režisierių E. Nekrošių laidos Šiluvos miestelio kapinėse.