Tartiufas grįžta namo: bus reikalų
„Kaip jums pa­tin­ka šis pra­ncū­ziš­kas tea­tras, ku­rį vai­di­na lie­tu­viai Ru­sų dra­mos tea­tre?“ – pa­si­tei­ra­vo Gied­rius Sa­vic­kas-Tar­tiu­fas, grį­žęs į sce­ną „da­ry­ti fi­na­lo“. Žiū­ro­vai nu­si­juo­kė, žiū­ro­vams la­bai pa­ti­ko.

„Nėra geresnio įrankio nei moralė lengvatikiams mulkinti“, – vos spėjęs įsitaisyti gretimoje kėdėje, pareiškė Seimo narys Julius Sabatauskas. „Nieko sau!“ – pamaniau ir tik tada pastebėjau jį citavus spektaklio programėlę. Šio epizodo tekste nebūtų, jei ne politinės velniavos tema, kiaurai persmelkusi Oskaro Koršunovo ir pono de Moliere‘o „Tartiufą“.

Vis spitrijant didelėmis akimis, vis laukiant, kas čia dar nutiks, po truputį krovėsi paprasti paprasto žiūrovo įspūdžiai. Neslėpsiu, buvo gera po vasaros grįžti į teatrą, pamatyti pirmą naujojo sezono pastatymą ir dar atkeliavusį, kitaip nepasakysi, – tiesiai iš Avinjono. Su spektakliu tarsi grįžo ir vasara – žalios gyvatvorės, žalia veja, žalia orgonų ir tartiufų koalicija. Tfu, čia jau politika.

Viens – šūvis, du – šūvis

Kaip paprastas žiūrovas džiaugiausi kiekvieno aktoriaus pasirodymu, seniai regėtais išsiilgtais veidais. Kokia graži Elmiros vaidmeniui susirpo (ir tuo vaidmeniu dar labiau išaugo) Toma Vaškevičiūtė. Tiesiog charmant! Svarsčiau, ar tik ne dėl tų gėrybių iš šaldytuvo, be perstojo darinėjamo, bus taip pasitaisiusi?

O kokia elegantiška vidury scenos išsitiesė Ponia Pernel – Nelė Savičenko! Dryžuotu „kombinuku“, aukštu peruku ji virto tikra karaliene Ežbieta Kažkelintąja. Ir kaip prie šio įvaizdžio tiko tas jos „pištalietas“. Tik štai, kur bėda, per trumpas vaidmuo. Mon rôle est tout petit, nors tu ką. Todėl ir ilgino jį kiek galėdama – šūvis viens, šūvis du – Šaulė pagal Zodiaką.

Kaip jau įprasta, lengvai ir dalykiškai tarnaitę suvaidino Rasa Samuolytė. O! ilgai Dorina protino tuštutę paauglę Marianą – Agniešką Ravdo, kurią tėvas Orgonas ketino ištekinti už Tartiufo.

Pavydu buvo iš salės veryginėje Lietuvoje žvelgti į sceną. Ten daug visko (ne Lietuvoje) išragavusio režisieriaus personažai taip laisvai ir skalsiai kilojo butelių dugnus. Pavydas, pavydas... Net palaimingai apsalau, kai kažkuris žiūrovas negarsiai tarstelėjo apie alkoholio reklamą. Tiesa, teisybės vardan liudiju – buteliai kiloti dar iki 20 valandos.

Apskritai, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktoriai grįžo gražesni, pasiprusinę, pramokę gražių manierų ir prancūzų kalbos. Tik ir girdėjai „petit, petit“, „je ne regrette rien“, et cetera, et cetera.

O tada – Tartiufas, rimtas komikas

Ir tada – pasirodė Tartiufas, stulbinantis, ar kaip siūlo kalbainiai, – stulbinamas. Į sceną išėjo švytintis televizine šypsena, basas (po scenos, kitos pradėjo siausti ir visai basutėlis). Iš pradžių dar jaukiai lūkuriavo Elmiros, apžiūrinėjo kojų pirštus. Ir staiga su koncertmeisteriu Joriu Sodeika nata po natos siautulingu motyvu lyg vežimu pasileido per sceną.

Matyta, matyta. Ar tik ne Begemotas iš Volando svitos – iš „Meistro ir Margaritos“? Nuo tada abejonių neliko, kad Orgono ir Elmiros namuose prasidės tikra velniava.

Tartiufo vaidmenį O. Koršunovas siūlęs Rolandui Kazlui. Tas atsisakė – gal dėl paūmėjusios arogancijos, ar kad labai užsiėmęs arenose, „kur milijonas mainomas po rublį“.

G. Savicko pasirodymas tapo tikru benefisu. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad subrendo rimtas komikas. Gali patikėti vaidmenį bet kuriame linksmesniame veikale (nesakau, kad nesuvaidintų liūdname) ir būti ramus – surinks pilnas sales. Ką gi, Rolandai, teks pasislinkti.

Bus nice, bus Naisiai

Spektaklio būta prancūziško, tačiau tenka grįžti namo. O čia naujas politinis sezonas kūrybinei grupei pažėrė aktualijų. Aktoriai prisiminė ir kultūros darbuotojų mitingą, ir artėjantį reikšmingą vizitą. Besitariant, kada vėl galėtų maloniai sueiti, Tartiufas siūlo Elmirai šį savaitgalį. „Šį savaitgalį negaliu – popiežius“, – nukerta ta.

Grįžęs į finalą Tartiufas pareiškė kandidatuosiąs į prezidentus. „Kultūra – mūsų kelias!“ – šaukė ir visus palaimino fašistiniu gestu. Po jo ranka stiklinis suolelis virto balsadėže ir nusidriekė Tartiufo-Volando valdoma rinkėjų vora.

Prancūzišką spektaklio versiją LNDT vaidino tik pastaruosius du kartus. Nuo šiol bus grįžta prie lietuviškos. Nieko baisaus, gyvatvorių netrūksta ir mūsų tėvynėje. Gražiausios jos buvusių kolūkio pirmininkų sodybose, kruopščiai prižiūrimose atžalų. Tad sugrįš lietuvių Tartiufas į Lietuvą ir sužaliuos valstietiška gyvatvorė. Ir bus nice, bus Naisiai.