Tarp dviejų juodų įsispraudęs menininkės gyvenimas
Sos­ti­nės Užu­pio ra­jo­ne įsi­kū­ru­sio­je ga­le­ri­jo­je „The Room“ ati­da­ry­ta ta­py­to­jos mo­nu­men­ta­lis­tės Inos Bud­ry­tės par­oda „Dvie­jų juo­dų pe­rio­das“. Mo­nu­men­ta­liz­mas skam­ba... mo­nu­men­ta­liai, ta­čiau ga­le­ri­jos erd­vė­je vieš­pa­tau­ja spal­vin­gos, žais­min­gos ir net pa­šė­lu­sios me­ni­nin­kės ak­va­re­lės. Dar­bai, kaip sa­ko­ma, rau­na sto­gą.

Šilutėje gimusi, Vilniuje užaugusi, Valstybinį dailės institutą baigusi menininkė rodo pastarųjų ketverių metų darbus. Šis tarpsnis, sako, buvo kupinas permainų, skaudžių netekčių, kraustymosi ir remontų. Uždarai gyvenanti menininkė jį praleido su savo dviem juodais katinais – Šubka ir Valsiuku. „Nuo 2008 metų, kai giminės emigruodami paliko baltą katę, mano kūrybinis laikas skaičiuojamas kačių periodais“, – paaiškino I. Budrytė.

Ina Budrytė. „Aplinkybės nėra žinomos“ (2015).

„Figūros ir daiktai plokštumoje išdėliojami tarsi rebusas. Atrodo, dailininkės piešinius galima skaityti kaip žodžius, bet rišli istorija vis tiek nesusilipdo. Niekaip negalime aptikti kodo, kad iššifruotume vaizdus, kurie įtraukia žiūrovus į žaidimą, džiugina juos, bet kartu ir trikdo“, – taip apie I. Budrytės kūrybą yra rašiusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.

Kad sujudėtų galvoje

– Išties kiekvienas jūsų paveikslas kuria „pasakojimą“, tik perskaityti jį nelengva, – sakiau parodos autorei Inai Budrytei.

– Taip, paveiksluose yra pasakojimo elementų, bet jam nebūtina turėti pradžią ir pabaigą. Parodoje turbūt pastebėjote darbų, pavadintų „Vėliavos“. Po ilgo statybų ir remontų laikotarpio galų gale nusipirkau vėliavą Vasario 16-osios šventei. Tas pirkimas buvo toks iškilmingas veiksmas, pamaniau – reikėtų darbų su ja.

– Visą ciklą nutapėte?

– Su konkrečiomis vėliavomis nėra nieko bendra. Tiesiog buvo įdomu pamėginti, kokių vaizdų skirtingos vėliavų spalvos gali pritraukti.

– Tie akvarelių personažai, figūros, objektai, ko gero, atkeliauja iš jūsų aplinkos, kasdienybės? Viena jūsų kolegė yra sakiusi: „Labai norėjau kačiuko, tai nusipiešiau.“

– Taip, paveikslų ištakos – gyvenime. Tačiau pradedi dirbti ir iš pasąmonės ar dar iš ko ima rastis kiti personažai. Tada pirminis sumanymas pasikeičia. Kartais naujos aplinkybės pasirodo įdomesnės nei tai, ką buvau sumaniusi. Galų gale svarbu ne pats pasakojimas, o kad žiūrovui užkliūtų, galvoje sujudėtų.

– Kada pajuntate, jog kompozicija jau baigta, reikia atsitraukti?

– Sunku pasakyti. Kartais padarai ir matai, kad kas nors ne taip, tarkime, spalvos. Arba personažas pernelyg simpatiškas. O gal priešingai. Tiesiog pajunti – jau užtenka.

Ina Budrytė. „Skaitytos mintys“ (2017).

– Jūsų spalvos įdomios, nerėksmingos, tarsi tyčia nuslopintos.

– Akvarelė tokia jau yra. Žinoma, gali būti ir vaiski. Priklauso nuo nuotaikos. Pamenu, jaunystėje dariau akvareles – kiekvieną vis šviesesnę. Kol iš spalvų liko vienas vanduo – ir gražiausia.

Dėmesio centre

– O kaip galeriją „The Room“ atradote? Ar ši – jus?

– Ji mane. Savininkai kitados nusipirko vieną darbelį, paskui ilgai nesimatėme. O dabar paskambino. Paaiškėjo, kad jau ir galeriją turi.

„Pradedi dirbti ir iš pasąmonės ar dar iš ko ima rastis kiti personažai. Tada pirminis sumanymas pasikeičia.“

– Ar yra galerija, kuri jums atstovautų?

– Ne. „Meno nišoje“ rengiau parodas ir „ArtVilniuje“ dalyvavau. Bet nesu jų dailininkė.

– Kiti dailininkai suvokia, kad galerija už juos padaro nemažą darbą. Ypač garsinant. Ar jums to reikia? Ar norėtumėte būti garsi kaip koks Šarūnas Sauka?

– Na, tokio tikslo neturiu. Aišku, būtų gerai, kad žiūrovų netrūktų. Per daug garsėti nenoriu. Esu vienišas uždaras žmogus, man nejauku būti dėmesio centre. Tačiau į nežinią prapulti irgi būtų baisoka.

Apgalvoti nepataikymai

– O kur dirbate, kur jūsų studija?

– Po statybų namie atsirado daugiau ploto, tad ir studiją įsirengti galėjau. Sodo namelį teko pritaikyti gyventi. Pylimėlių kaimas šalia tebėra, o iš Mileišiškių liko tik gatvės pavadinimas.

– Visą laiką skiriate kūrybai ir dviem katėms? Gal kokios pedagoginės veiklos turite?

– Kol kas daugiau laiko norėjau skirti kūrybai. Bet šiaip dar maketuoju leidinius.

– Jūsų darbai atlikti, sakytum, primityvizmo maniera, lyg vaiko ranka. Pavadinčiau tai apgalvotu nepataikymu. Panašiai tapo ir jūsų kolega Gintaras Palemonas Janonis, ir apskritai visa virtinė lietuvių dailininkų. Seniai norėjau paklausti, gal čia koks nerašytas monumentalistų manifestas, sąjūdis?

– Taip, tokia deformacija ir truputį – į naivumą. Tiesiog man taip pavyksta. Kai nutapau profesionaliau, po kurio laiku žiūriu – ne, geriau daryti kaip išeina. Kad darbas turėtų gyvybės ir tikrumo, o ne kokį išgrynintą stilių.

– Matome interjerus, peizažus, ir visi jie tokie taupūs, lakoniški, minimalistiniai.

– Matyt, tai monumentalistės bruožas, noras ir net poreikis apibendrinti. Smulkmenas galiausiai nubarstau.

Ina Budrytė. „Vėliavos. Violetinė“ (2017).

Tokia kačių istorija

– Parodos pavadinimas iš pažiūros atrodo rūstokas, gali pamanyti, kad tarp „dviejų juodų“ įsispraudęs laikas atnešė jums netekčių, praradimų.

– Netekčių buvo, bet čia apie katinus.

– Buvo ir baltų katinų periodas?

– Pirmoji katė buvo balta, pagyvenusi. Ji atsivedė du kačiukus – baltą ir juodą. Baltas tragiškai žuvo, o juoda katytė liko. Dabar dar vieną juodą gavau. Du juodus ir turiu. Tokia kačių istorija.

– Kokie jų vardai?

– Tos likusios – Šubka, nes jos broliukas buvo Paltukas. O naujas katinėlis – Valsiukas, labai linksmas, mėgsta ratus sukti.