Tapytojo Leonardo Gutausko „Giesmių giesmė“
Vil­niaus ro­tu­šė­je ati­da­ry­ta dai­li­nin­ko, poe­to, pro­zi­nin­ko ir mu­zi­kos kū­ri­nių teks­tų au­to­riaus Leo­nar­do Gu­taus­ko (g. 1938 m.) kū­ry­bos re­tros­pek­ty­vi­nė par­oda „Ro­jus yra le­do spal­vos“. Ta­py­bos dar­bų cik­las įpras­mi­na tra­giš­ką tau­tos pa­tir­tį – trem­tį.

Tapytojų grupei „24“ (susibūrusiai 1989-aisiais Vilniuje) priklausęs kūrėjas niekada nesitaikstė prie sovietinės kultūros sistemos. Dauguma grupės narių buvo „švažininkų kartos šešėlio“ atstovai, tokie kaip Šarūnas Sauka, Algis Skačkauskas, Arvydas Šaltenis, Linas Katinas ir kiti.

„Leonardas Gutauskas nebuvo tremtinys, bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinėms kančios sidabro dulkėms.“

Anuomet grupės dailininkai deklaravo savo principingą požiūrį: neeksponuoti kūrinių su bet kuo, nerodyti prasto meno. Ko gero, nuo to laiko niekas nepasikeitė – net vieta L. Gutausko parodai rodyti išrinkta neatsainiai. Nors pasiūlymų, anot L. Gutausko, buvę visokių, dailininkas į tai pažvelgęs itin atsakingai. Tad ir šįsyk darbai eksponuojami ne bet kur, o Vilniaus rotušėje.

Sakralioji klasika

Kone visuose L. Gutausko eksponuojamuose žalzganai pilkuose paveiksluose matomas (ne)žemiškos moters – Madonos įvaizdžio atvaizdas. Centrinė figūra, apipinta tautodailės ir tautosakos motyvais, atspindi krikščioniškąją tradiciją.

Leonardo Gutausko kūryboje gausu kultūrinių nuorodų, asmeninės bei kolektyvinės atminties puoselėjimo, egzistencinio nerimo.

Darbų ciklo pavadinimas „Rojus yra ledo spalvos“ atsirado dailės kritikui Alfonsui Andriuškevičiui parašius esė (pavadinta taip pat), kurioje ledo spalva įvardijama kaip vyraujanti L. Gutausko paveiksluose. Šalčio vaizdinys siejamas su mirtimi, tremtinio kančia ir amžinybe.

A. Andriuškevičiaus tekste rašoma, kad tokius paveikslus tegalėjo nutapyti žmogus, daug kartų stebėjęs įvairiausius ledo atspalvius. Bet, anot kritiko, ledas čia neką tepadėtų, jei tapytojo dvasiai būtų svetimi kultūros, amžinybės ir kančios fenomenai: „L. Gutauskas niekados nebuvo tremtinys. Bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinėms kančios sidabro dulkėms.“

L. Gutauskas prisipažino svarstęs pasirinkti ir kitą pavadinimą – „Mediniai karsteliai“, tačiau pasiliko prie pirmapradės idėjos ir temą gvildeno „per moterį“. Menininkas pasakojo įkvėpimo sėmęsis iš įstabaus biblinio teksto „Giesmių giesmė“.

Pažymėtina, kad šiam kūrėjui itin svarbi ritualinio kalbėjimo, maldos, litanijos linija.

Per parodos atidarymą Laptevų jūros tremtinių brolijai „Lapteviečiai“ vadovaujantis Jonas Markauskas dailininkui įteikė Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalį, kuris yra skiriamas už tiesos liudijimą, tremčių ir laisvės kovų istorijos skleidimą Lietuvoje bei pasaulyje.

Etnologas, dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas pažymėjo, kad archajišką pasaulėžiūrą perteikianti L. Gutausko kūryba kupina skausmo ir tragizmo. Pagrindinis bruožas – intertekstualumas. Daugkartinis kodavimas, nuolatinis citatų žaismas, parafrazės esą kreipia į plačią Europos kultūros erdvę, – L. Gutausko paveikslams artimas prancūziškas, vokiškas ekspresionizmas ir simbolizmas.

Bendrame ciklo „Rojus yra ledo spalvos“ kontekste dailininkas išlaiko sakraliąją giją į ją įpindamas kasdienybės fragmentų. Tarsi ištrina skirtį tarp sakralaus ir profaniško (pasaulietiško). „Sugretinamas paprastos moters ir moters-deivės gyvenimas. Ši įvairovė sukelia filosofinių minčių. Norisi apmąstyti kiekvieną paveikslą atskirai – plėtoti, gilintis... Atsiveria visa Lietuvos kultūros istorija“, – sakė V. Tumėnas.

Pasak dailėtyrininko, L. Gutausko paveikslai pasižymi itin reta savybe: yra gerai matomi ir iš didesnio atstumo. Paveikslai monumentalūs, bet tuo pat metu – detalūs. Visa tai suderinti esą nedažnai kam pavyksta.

Romanus rašantis tapytojas

Lietuvos dailininkų sąjungos viešųjų ryšių specialistė, „Dailėraščio“ redaktorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė sveikindama parodos autorių stebėjosi bendruomenės nario įvairiapusiškumu, neišsenkamu kūrybingumu.

Dar studijuodamas scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) 1961-aisiais L. Gutauskas išleido eilėraščių knygą „Ištrūko mano žirgai“. 1967-aisiais tapo Rašytojų sąjungos nariu.

Tuo pat metu dailininkas aktyviai užsiėmė tapyba (pirmoji asmeninė ekspozicija surengta 1965-aisiais), dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių turi įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, užsienio muziejai.

1976-aisiais pasirodė eilėraščių rinktinė „Vartai po diemedžiu“, 1980-aisiais – „Svetingumo namai“, 1982-aisiais – „Krantas“, 1985-aisiais – „Juokdarys“, 1988– aisiais – „Portretas“ ir kt.

1990 metais išleido pirmąją romano „Vilko dantų karoliai“ dalį (antroji dalis pasirodė 1994-aisiais, trečioji – 1997-aisiais). L. Gutausko kūryboje ėmė vyrauti proza: „Šešėliai“, 2001 m; „Laiškai iš Viešvilės“, 2001 m; „Plunksnos. Kazbek“, 2003 m; „Sapnų teologija“, 2006 m. ir kt.

Autorius yra sukūręs eilėraščių ir pasakų vaikams, savo knygas jis pats ir iliustruoja. 2001-aisiais L. Gutauskui įteikta Nacionalinės kultūros ir meno premija už prozos ir poezijos kūrinius. 2014-aisiais – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista L. Gutausko apysakų knyga „Pravardės“ dalyvauja „Metų knygos“ rinkimuose.

„Leonardas Gutauskas nebuvo tremtinys, bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinėms kančios sidabro dulkėms.“

A. M. Mateikienė pažymėjo, kad visoje L. Gutausko kūryboje gausu kultūrinių nuorodų, asmeninės bei kolektyvinės atminties puoselėjimo ir net egzistencinio nerimo. Visą kūrybą – tiek žodinę, tiek vaizdinę – suvienija individuali asmenybė. Asmenybė, kurią charakterizuoja ypatingas būdas, pasižymintis pagarba liaudies tradicijoms, artumu gamtai, meile tėvynei, sostinei Vilniui, krikščioniškoms moralės vertybėms. O valios stiprybės iš dailininko esą neatėmęs net sovietmečio laikotarpis. Ji šiuo metu Vilniuje gyvenančiam ir kuriančiam dailininkui linkėjo išlikti produktyviu, principingu bei tinkamai visuomenės įvertintu kūrėju, kurio paveikslai ir toliau skleistų dvasios šviesą.

Tapytojas, poetas, rašytojas Leonardas Gutauskas gimė Kaune 1938-iaisiais.

1940–1944-aisiais gyveno Vilniuje.

Mokėsi Veprių septynmetėje (Ukmergės r.) ir Kauno vidurinėje mokyklose.

Nuo 1954-ųjų gyvena ir kuria Vilniuje bei Mardasave, Varėnos rajone.

1965-aisiais baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1967-ųjų Dailininkų sąjungos narys

Nuo 1976-ųjų Rašytojų sąjungos narys

1981 metais pelnė Valstybinę premiją

Nuo 1989-ųjų grupės „24“ narys

1990 metais pelnė Rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1990–1991 kūrinį „Vilko dantų karoliai“ (leidykla „Vaga“).

1990–1992-aisiais – Vilniaus dailės instituto tapybos dėstytojas, docentas.

1995 metais pelnė Stasio Šimkaus I premiją už eiles Nijolės Sinkevičiūtės „Spalvotam ciklui“

1998 metais apdovanotas Vyriausybės meno premija

2001 metais – Vilniaus miesto mero premija už eilėraščių knygą „Urbo kalnas“.

2001 metais – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija

2002 metais – IBBY premija už geriausią metų knygą vaikams

2007 metais – Žemaitės premija

2008 metais – Aisčio premija

2014 metais – literatūrine Vlado Šlaito premija už trumposios prozos knygą „Fragmentai“

2018 metais – Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medaliu, už tiesos liudijimą, tremčių ir laisvės kovų istorijos skleidimą Lietuvoje bei pasaulyje.

Žymiausi dailės kūriniai:

„Ūla“, 1969 m., „Močiutės atminimui“, 1970 m., „Atsisveikinimas su sena sodyba“, 1974 m., „Motina. Vaikas ir sodas“, 1981 m., „Mergaitė su mediniu paukščiu“ , 1982 m., „Žuvys ant žalios staltiesės“, 1983 m., „Malda“, 1993 m.

Portretai: Sigitas Geda, 1969 m., Juozas Aputis, 1978 m., Petras Mazūras, 1983 m.

Darbai Šventojo Rašto temomis: „Nuplakimas“, „Mardasavo Pieta“, „Paskutinė vakarienė“, 2000 m., „Duonos padauginimas“, „Alyvų darželyje“, „Paguldymas į kapą“, 2001 m.