Šventumo paženklinta kankinystė
Šį sek­ma­die­nį, bir­že­lio 25 die­ną, Vil­niu­je, Ka­ted­ros aikš­tė­je, – is­to­ri­nis įvy­kis – ar­ki­vys­ku­po Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mės. Po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus pa­siun­ti­nys pa­lai­min­tuo­ju pa­skelbs žmo­gų, ku­ris, anot pa­ži­nu­sių­jų jo is­to­ri­ją, gy­ve­no lies­da­mas že­mę, o jo šven­tu­mas nė­ra ma­lo­nė.

Bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mės mū­sų ša­ly­je vyks pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je, o T. Ma­tu­lio­nis taps an­tru lie­tu­viu, pa­skelb­tu pa­lai­min­tuo­ju.

Ar­ki­vys­ku­po bea­ti­fi­ka­ci­jos ren­gi­nys Ka­ted­ros aikš­tė­je nu­ma­ty­tas nuo 8 iki 18 va­lan­dos. Į jį at­vyk­siant lau­kia­ma nuo 30 tūkst. iki 50 tūkst. žmo­nių ne tik iš Lie­tu­vos, bet iš kai­my­nių vals­ty­bių, ku­rio­se tar­na­vo T. Ma­tu­lio­nis: Lat­vi­jos, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, taip pat iš Len­ki­jos, JAV.

Šv. Mi­šias kon­ce­leb­ruos be­veik 50 vys­ku­pų ir kar­di­no­lų, ke­li šim­tai ku­ni­gų iš mū­sų ša­lies bei už­sie­nio. Į Vil­nių at­vyks už­sie­nio vals­ty­bių ka­riuo­me­nių ka­pe­lio­nai, mat 1940 me­tais T. Ma­tu­lio­nis bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės vy­riau­sia­sis ka­pe­lio­nas. Va­do­vau­ti bea­ti­fi­ka­ci­jos apei­goms po­pie­žius Pra­nciš­kus siun­čia Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jos pre­fek­tą kar­di­no­lą An­ge­lą Ama­to SDB.

Kaip vyks bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mės?

Ar­ki­vys­ku­po T. Ma­tu­lio­nio pa­skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju ak­tas bus įpin­tas į šv. Mi­šias, ku­rioms va­do­vaus A. Ama­to. Jos vyks lo­ty­nų kal­ba, da­ly­viai gaus kny­ge­les su teks­tų ver­ti­mais.

Per bea­ti­fi­ka­ci­jos šv. Mi­šias su­gie­do­jus mal­da­vi­mus „Ky­rie elei­son“, ku­riais pra­šo­ma Die­vo gai­les­tin­gu­mo, Kai­šia­do­rių vys­ku­pas Jo­nas Iva­naus­kas ita­liš­kai kreip­sis į kar­di­no­lą A. Ama­to. Šiuo krei­pi­niu jis per kar­di­no­lą pra­šys Šven­tą­jį Tė­vą, kad į pa­lai­min­tų­jų gre­tas įra­šy­tų gar­bin­gą­jį Die­vo tar­ną T. Ma­tu­lio­nį. Tuo­met jo bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los pos­tu­la­to­rius ku­ni­gas Min­dau­gas Sa­bo­nis pri­sta­tys ar­ki­vys­ku­po biog­ra­fi­ją.

Kar­di­no­las A. Ama­to pers­kai­tys po­pie­žiaus apaš­ta­li­nį laiš­ką, ku­riuo T. Ma­tu­lio­nis skel­bia­mas pa­lai­min­tuo­ju. Pon­ti­fi­ko Pra­nciš­kaus laiš­kas yra ofi­cia­lus do­ku­men­tas, o ši iš pir­mo žvilgs­nio kuk­li pro­ce­dū­ra – tai vi­suo­ti­nės Baž­ny­čios do­va­na da­li­nei Baž­ny­čiai (tam ti­kro­je ša­ly­je ar te­ri­to­ri­jo­je).

Apaš­ta­li­nio laiš­ko pers­kai­ty­mas yra bea­ti­fi­ka­ci­jos kul­mi­na­ci­ja. Nuo to mo­men­to Die­vo tar­nas jau va­di­na­mas pa­lai­min­tuo­ju, o jo pa­lai­kai yra ger­bia­mi kaip re­lik­vi­jos.

Pa­skui bus ati­deng­tas pa­lai­min­to­jo T. Ma­tu­lio­nio ka­no­ni­nis pa­veiks­las ir į Ka­ted­ros aikš­tę prie al­to­riaus at­neš­tas sar­ko­fa­gas su pa­lai­min­to­jo re­lik­vi­jo­mis. Jos bus pa­ger­bia­mos smil­ka­lais skam­bant gies­mei ir Ka­ted­ros var­pams. Bus gie­da­mas Gar­bės him­nas, įpras­ta iš­kil­min­gų šv. Mi­šių da­lis, ir to­liau jos tę­sia­mos.

Gintaras Grušas: "Teofilius Matulionis tampa užtarėju mums, mūsų tautai ir yra visų mūsų kankinių, tremtinių vėliavnešys.“/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kan­ki­nių ir trem­ti­nių vėliavnešys

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po me­tro­po­li­to Gin­ta­ro Gru­šo tei­gi­mu, T. Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­ja – tarp­tau­ti­nė šven­tė, žy­min­ti ne tik pa­ties dva­si­nin­ko, bet ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos pri­pa­ži­ni­mą. „Tu­ri­me ne­ma­žai kan­ki­nių. T. Ma­tu­lio­nio by­los pri­pa­ži­ni­mas, kad jis yra pa­lai­min­ta­sis, iš­ke­lia ir vi­są skau­džią pra­ėju­sio am­žiaus Lie­tu­vos is­to­ri­ją į pa­sau­li­nį lyg­me­nį“, – pa­brė­žė Baž­ny­čios hie­rar­chas.

G. Gru­šas pri­mi­nė, kad T. Ma­tu­lio­nis ra­gi­no žmo­nes mels­tis šv. Ka­zi­mie­rui, nes jis, kaip mū­sų tau­tie­tis, mus la­biau su­pras ir už­tars. „Tie žo­džiai da­bar at­si­su­ka į T. Ma­tu­lio­nį, ku­ris, pa­skelb­tas pa­lai­min­tuo­ju, tam­pa mū­sų mal­dų ob­jek­tu. Kreip­ki­mės į jį už­ta­ri­mo. Tas, ku­ris vi­sa tai iš­gy­ve­no, mus la­biau su­pran­ta. Da­bar­ti­nė geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis ke­lia ne­ri­mą vi­sai kaip ir anks­ty­ves­nie­ji me­tai, o jis tą vis­ką su­ge­bė­jo ra­miai pri­im­ti pa­si­ti­kė­da­mas Die­vo at­vaiz­da. Jis tam­pa už­ta­rė­ju mums, mū­sų tau­tai ir yra vi­sų mū­sų kan­ki­nių, trem­ti­nių vė­liav­ne­šys“, – kal­bė­jo jis.

Šį sa­vait­ga­lį Vil­niu­je vyks ir Lie­tu­vos jau­ni­mo die­nos. Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos vys­ku­pas aug­zi­lia­ras Arū­nas Po­niš­kai­tis sa­kė, kad šio ren­gi­nio te­ma „Tie­sa pa­da­rys jus lais­vus“ la­bai sie­ja­si su T. Ma­tu­lio­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, jo mei­le tie­sai ir šir­dies lais­ve.

Gy­vy­bės arkivyskupas

T. Ma­tu­lio­nio šven­tu­mo by­la re­mia­si kan­ki­nys­tės pa­grin­du. Ji pra­dė­ta prieš 27 me­tus, bet 1996-ai­siais Va­ti­ka­nas ne­priė­mė par­eng­tų do­ku­men­tų ir nu­ro­dė tęs­ti in­for­ma­ci­jos rin­ki­mą. By­la į Ro­mą vėl nu­ke­lia­vo 2008-ai­siais, o pra­ėju­sių me­tų gruo­dį po­pie­žius Pra­nciš­kus pri­ta­rė kong­re­ga­ci­jos par­eng­tam do­ku­men­tui, ku­riuo pri­pa­žįs­ta­ma T. Ma­tu­lio­nio kan­ki­nys­tė.

Ku­ni­gas M. Sa­bo­nis pa­žy­mė­jo, kad šis dva­si­nin­kas – gy­vy­bės ar­ki­vys­ku­pas. Sa­vo laiš­kuo­se jis pa­lies­da­vo to­kias te­mas kaip abor­tas, šei­mos pro­fa­na­vi­mas, al­ko­ho­liz­mas. „Ko­dėl jis yra gy­vy­bės ar­ki­vys­ku­pas? Vi­sų pir­ma to­dėl, kad kvie­čia sau­go­ti gy­vy­bę nuo pat už­si­mez­gi­mo, šei­mą, ku­rio­je au­ga, bręs­ta gy­vy­bė, sau­go­ti gy­vy­bę nuo to, kas ją ža­lo­ja, – ža­lin­gų įpro­čių, al­ko­ho­liz­mo. Žiū­rė­da­mas į jo biog­ra­fi­ją ma­ny­čiau, kad T. Ma­tu­lio­nis yra ge­ras svei­ko ir blai­vaus šven­tu­mo apib­rė­ži­mo pa­vyz­dys“, – aiš­ki­no jis.

M. Sa­bo­nis pa­brė­žė, jog T. Ma­tu­lio­nis – ty­lio­sios, so­viet­me­čiu nu­til­dy­tos, užg­niauž­tos Baž­ny­čios sim­bo­lis. „Jis bu­vo vie­nin­te­lis vys­ku­pas, su ku­riuo slap­ta ko­mu­ni­kuo­da­vo Lie­tu­vių ko­le­gi­jos rek­to­rius. Iš T. Ma­tu­lio­nio gau­tos ži­nu­tės, in­for­ma­ci­ja bu­vo pa­tei­kia­ma Va­ti­ka­nui. Va­ti­ka­nas tik su Teo­fi­liu­mi de­ri­no, tik jį in­for­muo­da­vo apie svar­bes­nius įvy­kius. Tai­gi jis bu­vo pats svar­biau­sias žmo­gus Lie­tu­vo­je. Jis vie­nin­te­lis iš vi­sų vys­ku­pų per­gy­ve­no trem­tį ir ka­lė­ji­mus. Žmo­gus, ku­rio raš­tai pro­tes­tai į ne­vil­tį va­ry­da­vo sau­gu­mo funk­cio­nie­rius“, – pa­sa­ko­jo ku­ni­gas.

T. Ma­tu­lio­nis bu­vo žmo­giš­kas, ta­čiau įti­ko to­li gra­žu ne vi­siems ap­lin­ki­niams. Yra iš­li­ku­sių duo­me­nų apie skun­dus, ku­riuo­se tei­gia­ma, kad pas jį baž­ny­čio­je kiau­ras sto­gas, jog puo­šda­mas Ve­ly­koms Kris­taus ka­pą jis nau­do­ja per daug de­ko­ra­ci­jų, ka­lė­do­da­mas pa­veiks­liu­kus su už­ra­šais lie­tu­vių kal­ba da­li­ja ir ne­kal­ban­tie­siems lie­tu­viš­kai. Esa­ma liu­di­ji­mų, kad per vie­ną ren­gi­nį dva­si­nin­kas net bu­vo apsp­jau­tas.

M. Sa­bo­nis pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją iš tar­pu­ka­rio, kai iš SSRS ka­lė­ji­mo į Lie­tu­vą grį­žęs T. Ma­tu­lio­nis ban­dė in­teg­ruo­tis į Baž­ny­čios hie­rar­chi­ją. „Re­gis, jam tai ne­la­bai se­kė­si. Pa­vyz­džiui, yra iš­li­kęs nu­nci­jaus raš­tas, ku­ria­me jis iš­var­di­ja vi­sus ga­li­mus koad­ju­to­rius (vys­ku­po ar­ba ki­to aukš­to dva­si­nin­ko pa­dė­jė­jas – aut.) į Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­ją. Ja­me nu­nci­jus pa­žy­mi, kad T. Ma­tu­lio­nio ne­ga­li­ma siū­ly­ti į koad­ju­to­riaus, užim­sian­čio vie­tą po ar­ki­vys­ku­po Juo­za­po Jo­no Skvi­rec­ko, par­ei­gas, nes jam trūks­ta in­te­li­gen­ci­jos ir ener­gi­jos, – sa­kė ku­ni­gas. – Aki­vaiz­du, kad T. Ma­tu­lio­nis gy­ve­no lies­da­mas že­mę, jo šven­tu­mas nė­ra par­anor­ma­lūs reiš­ki­niai, kaž­ko­kia ma­lo­nė, ku­riai gau­ti ne­rei­kia steng­tis ir nuo­šir­džiai at­si­ver­ti Die­vui. T. Ma­tu­lio­nis, kaip ir kiek­vie­nas iš mū­sų, klau­sė sa­vęs: ką aš da­rau? Koks tei­sin­gas ke­lias? Džiu­gu, kad šian­dien jis ga­li bū­ti pa­vyz­dys mums vi­siems ne­bi­jo­ti rink­tis tai, kas yra tei­sin­ga, ne­bi­jo­ti rink­tis ke­lio, ku­ris, aki­vaiz­du, yra su­dė­tin­ges­nis, ku­ria­me rei­kės ken­tė­ti. Kaip pa­sa­ko­jo jo gi­mi­nai­čiai, dar ar­tė­jant an­tra­jai so­vie­tų oku­pa­ci­jos ban­gai T. Ma­tu­lio­nis už­si­sa­kė šil­tą šim­ta­siū­lę, va­di­na­mą­ją fu­fai­kę, šil­tus ba­tus, nes bu­vo ap­sisp­ren­dęs lik­ti Lie­tu­vo­je ir ži­no­jo, kas jo lau­kia.“

Mindaugas Sabonis: "Džiugu, kad šiandien jis gali būti pavyzdys mums visiems nebijoti rinktis tai, kas yra teisinga."

Pe­rė­jo la­ge­rių žiaurumus

Birš­to­no mu­zie­jaus struk­tū­ri­nio pa­da­li­nio va­do­vė dr. Ro­ma Za­janč­kaus­kie­nė, par­ašiu­si di­ser­ta­ci­ją apie T. Ma­tu­lio­nio kan­ki­nys­tės ke­lią, pa­sa­ko­jo, kad be­veik vi­są tar­nys­tės Die­vui lai­ko­tar­pį – be­maž 50 me­tų – dva­si­nin­kas bu­vo aky­lai ste­bi­mas sau­gu­mo struk­tū­rų. Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Ru­si­jo­je dir­bęs ar­ki­vys­ku­pas sek­tas, per­se­kio­tas, il­gus me­tus ka­lin­tas. „Bū­tent čia ir sly­pi at­sa­ky­mas, ko­dėl jis yra ma­žai pa­žįs­ta­mas mū­sų ša­ly­je. Jis la­biau bu­vo pa­žįs­ta­mas lais­vo­jo pa­sau­lio žmo­nėms, už­sie­nio lie­tu­viams, ku­rie so­viet­me­čiu pub­li­ka­vo kny­gas. Už­sie­ny­je bu­vo vyk­do­ma in­for­ma­ci­jos apie T. Ma­tu­lio­nį sklai­da“, – sa­kė mu­zie­ji­nin­kė.

R. Za­janč­kaus­kie­nės tei­gi­mu, T. Ma­tu­lio­nis bu­vo vys­ku­pas-ko­vo­to­jas, ne­si­taiks­tęs su so­vie­ti­ne sant­var­ka, ak­ty­viai gy­nęs Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios po­zi­ci­ją, ti­kin­čių­jų tei­sę iš­pa­žin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą. Po re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jo­je, kur dar­ba­vo­si ku­ni­gas, Baž­ny­čios gy­ve­ni­mas bu­vo nuo­žmiai slo­pi­na­mas, to­dėl ti­kė­ji­mo gy­ni­mas ta­po jo, kaip ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nės ly­de­rio, rū­pes­čiu ir kar­tu kan­ki­nys­tės prie­žas­ti­mi. Sankt Pe­ter­bur­go vals­ty­bi­nia­me ar­chy­ve yra iš­li­kę 1922 me­tais T. Ma­tu­lio­nio ran­ka ra­šy­ti par­eiš­ki­mai mies­to vyk­do­ma­jai val­džiai, pro­tes­tuo­jant prieš ti­kin­čių­jų var­žy­mus iš­pa­žin­ti ti­kė­ji­mą: kle­bo­no nu­ša­li­ni­mą nuo baž­ny­čios ad­mi­nis­tra­to­riaus par­ei­gų, baž­ny­ti­nio tur­to nu­sa­vi­ni­mo rei­ka­la­vi­mą, drau­di­mą reng­ti vai­kus sa­kra­men­tams, par­ei­gū­nų įsi­ver­ži­mą į baž­ny­čią li­tur­gi­jos me­tu, pa­moks­lų cen­zū­ra­vi­mą.

„Ži­nant, kas vy­ko Ru­si­jo­je po re­vo­liu­ci­jos, tą bol­še­vi­ki­nį te­ro­rą ir Baž­ny­čios nai­ki­ni­mą, tam­pa aiš­ku, kad ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo. Dva­si­nin­kas bu­vo įka­lin­tas ir ka­lė­jo pa­čiuo­se bai­siau­siuo­se Ru­si­jos ka­lė­ji­muo­se. Pa­vyz­džiui, So­lov­kų sa­lų konc­la­ge­ry­je, ku­rį bol­še­vi­kai įkū­rė sta­čia­ti­kių vie­nuo­ly­ne, pa­ver­tę jį ka­lė­ji­mu. 1946 me­tais jis bu­vo iš­trem­tas iš so­vie­ti­nės Lie­tu­vos ir ka­lin­tas Or­šos, Vla­di­mi­ro griež­to­jo re­ži­mo ka­lė­ji­muo­se“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė.

Ne­pai­sant rep­re­si­jų, ka­lė­ji­mų žiau­ru­mų, T. Ma­tu­lio­nis iš­li­ko iš­ti­ki­mas ku­ni­go pa­šau­ki­mui. Ka­lė­ji­muo­se jis vyk­dė sie­lo­va­dą ir bu­vo pa­pil­do­mai už tai tei­sia­mas. Pa­vyz­džiui, 1932 me­tais So­lov­kų la­ge­rio va­do­vy­bė pra­dė­jo teis­mi­nį pro­ce­są prieš 34 ku­ni­gus, taip pat – ir lie­tu­vį vys­ku­pą.

Gy­ve­ni­mu liu­di­jo tikėjimą

Tra­giš­ka yra ir T. Ma­tu­lio­nio mir­ties is­to­ri­ja. Anot R. Za­janč­kaus­kie­nės, ži­no­ma, kad ke­lios die­nos prieš ar­ki­vys­ku­po mir­tį 1962 me­tų rugp­jū­tį jo na­muo­se vy­ko kra­ta, ku­rio­je da­ly­va­vo ir dva­si­nin­kui vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­ma me­di­ci­nos se­suo, su­lei­du­si jam ne­aiš­kią in­jek­ci­ją. Ar­ki­vys­ku­po bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los liu­di­nin­kai mi­nė­jo, kad 89 me­tų su­lau­kęs dva­si­nin­kas bu­vo dar ir su­muš­tas.

Po šio so­vie­ti­nių sau­gu­mie­čių ap­si­lan­ky­mo T. Ma­tu­lio­niui smar­kiai pa­blo­gė­jo svei­ka­ta. Pra­ėjus trims die­noms jis mi­rė.

R. Za­janč­kaus­kie­nė pri­mi­nė is­to­ri­kų hi­po­te­zę, ko­dėl ga­lė­jo bū­ti su­si­do­ro­ta su ar­ki­vys­ku­pu. Ma­no­ma, kad tai pa­da­ry­ta sie­kiant ne­iš­leis­ti šio ko­vo­to­jo į An­trą­jį Va­ti­ka­no su­va­žia­vi­mą, vy­ku­sį po ke­lių mė­ne­sių. „Ži­nant so­vie­ti­nės vals­ty­bės su­si­do­ro­ji­mų su prieš­inin­kais is­to­ri­ją, T. Ma­tu­lio­nio mir­tis tam­pa kaip ir aiš­ki“, – pa­žy­mė­jo teo­lo­gė.

R. Za­janč­kaus­kie­nė sa­kė, kad T. Ma­tu­lio­nis pa­lai­min­tuo­ju skel­bia­mas, nes yra ti­kras ti­kė­ji­mo kan­ki­nys. Jo ku­ni­giš­ko­ji sa­vi­mo­nė – ne­gal­vo­ti apie sa­ve, pa­lan­kes­nę ar sau­ges­nę pa­sto­ra­ci­jai ap­lin­ką, bet rū­pin­tis ti­kin­čiai­siais lais­vės są­ly­go­mis ir ka­li­ni­mo vie­to­se – da­rė ar­ki­vys­ku­pą be­bai­mį ir ryž­tin­gą ti­kė­ji­mo liu­dy­to­ją. Be­ri­bė iš­ti­ki­my­bė pa­šau­ki­mui, pa­sak mu­zie­ji­nin­kės, yra pui­kiau­sias jo de­gan­čios mei­lės Vieš­pa­čiui at­spin­dys. Tai aki­vaiz­du iš vie­no laiš­ko bi­čiu­liui iš Mor­do­vi­jos įka­li­ni­mo. 1955 me­tais vys­ku­pas T. Ma­tu­lio­nis ra­šė, kad jo vie­nin­te­lis spin­du­lys gy­ve­ni­me yra šv. Mi­šių au­ka, bre­vi­jo­riaus ir šv. Ro­ži­nio mal­da.

„Vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu pa­liu­dy­ti ti­kė­ji­mą ne­bi­jant mir­ties, ne­ieš­ko­ti pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, skelb­ti tie­są, kai ži­nai, jog tau už tai gre­sia baus­mė, kan­ki­ni­mai ir ka­lė­ji­mas... Tiek daug drą­sos ga­li tu­rė­ti he­ro­jiš­ka as­me­ny­bė, šven­tas žmo­gus. Toks ar­ki­vys­ku­pas T. Ma­tu­lio­nis ir bu­vo. Vys­ku­pas Teo­fi­lius grį­žo į sa­vo par­api­ją Le­ning­ra­de 1925 me­tais, kai ki­ti tuo me­tu vy­ko į ne­prik­lau­so­mą ir sa­va­ran­kiš­ką tė­vy­nę. Ar­ba 1933 me­tais, Lie­tu­vos ir Ru­si­jos pa­si­kei­ti­mo po­li­ti­niais ka­li­niais me­tu, Lie­tu­vos at­sto­vui jis par­eiš­kė pa­si­lie­kąs So­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je. Ar­ki­vys­ku­po Teo­fi­liaus gy­ve­ni­mas liu­di­ja tie­so­je ir tamp­rio­je vie­ny­bė­je su Die­vu esan­čio žmo­gaus drą­są, jė­gą ir stip­ry­bę“, – pa­brė­žė R. Za­janč­kaus­kie­nė.

Ma­lo­nės T. Ma­tu­lio­niui užtariant

Žmo­nių liu­di­ji­muo­se apie ma­lo­nes, gau­tas per T. Ma­tu­lio­nio už­ta­ri­mą, daž­niau­siai mi­ni­ma pa­gal­ba ap­sisp­ren­džiant dėl gy­vy­bės, pa­gal­ba iš­sau­gant šei­mą, va­duo­jan­tis iš pri­klau­so­my­bių.

Vie­nos jau­nos šei­mos liu­di­ji­mą ga­li­ma pri­ly­gin­ti ste­buk­lui. Jų ma­žo vai­ke­lio iš­gi­ji­mas net vis­ko ma­čiu­siems gy­dy­to­jams bu­vo su­nkiai pa­aiš­ki­na­mas.

Ar ga­li T. Ma­tu­lio­nis tap­ti šven­tuo­ju? Pa­sak Lie­tu­vos ka­ta­li­kų Baž­ny­čios at­sto­vų, ar­ki­vys­ku­po ka­no­ni­za­ci­jai rei­kės spe­cia­lis­tų pa­tvir­tin­to ste­buk­lo, t. y. ant­gam­ti­nio įvy­kio, ku­rio moks­liš­kai pa­aiš­kin­ti ne­ga­lė­tų net vis­ko ma­tę spe­cia­lis­tai. „Ste­buk­lo ti­krai su­lauk­si­me, jei ar­ki­vys­ku­pą T. Ma­tu­lio­nį pri­si­min­si­me ir po bir­že­lio 25 die­nos bea­ti­fi­ka­ci­jos, jei mel­si­mės, pra­šy­si­me jo už­ta­ri­mo“, – ti­ki­no jie.

Vie­nin­te­liai šven­ta­sis ir palaimintasis

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos at­sto­vų tei­gi­mu, nors Lie­tu­vos Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je bū­ta dau­gy­bės šven­to gy­ve­ni­mo vy­rų ir mo­te­rų, iki šiol te­tu­ri­me vie­ną Vi­suo­ti­nės Baž­ny­čios ofi­cia­liai pa­tvir­tin­tą šven­tą­jį glo­bė­ją – ka­ra­lai­tį Ka­zi­mie­rą. Taip pat tu­ri­me pa­lai­min­tą­jį Jur­gį Ma­tu­lai­tį, bea­ti­fi­kuo­tą prieš 30 me­tų Ro­mo­je.

Jo by­la bu­vo nag­ri­nė­ja­ma va­di­na­muo­ju do­ry­bių pa­grin­du. Pa­gal da­bar ga­lio­jan­čias nor­mas, do­ry­bi­niu pa­grin­du šven­tu­mui pa­skelb­ti rei­ka­lin­gi du pa­tvir­tin­ti ste­buk­lai. „Šio­je „šven­to­jo­je arit­me­ti­ko­je“ pa­lai­min­ta­jam J. Ma­tu­lai­čiui trūks­ta vie­no ste­buk­lo. Ka­da jis bus, su­nku pa­sa­ky­ti. Pa­pras­tai šven­tie­ji ste­buk­lų ne­da­ro, kai jų ne­pra­šo­me“, – pa­žy­mi Baž­ny­čios at­sto­vai.

Šiuo me­tu Lie­tu­vos vys­ku­pi­jo­se yra pra­dė­tos de­vy­nios bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los. Vi­sų jų ty­ri­mo eta­pas die­ce­zi­nis (jos nag­ri­nė­ja­mos vys­ku­pi­jos lyg­me­niu) ir Ro­mos dar ne­pa­sie­kė. Bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los pra­dė­tos ar­ki­vys­kys­ku­pui Me­čis­lo­vui Rei­niui, vys­ku­pui Vin­cen­tui Bo­ri­se­vi­čiui, Ade­lei Dir­sy­tei, Ele­nai Spir­ge­vi­čiū­tei, ku­ni­gams Ig­na­cui Šta­chui, Al­fon­sui Lip­niū­nui ir Pra­nciš­kui Bud­riui, taip pat – Bar­bo­rai Ža­ga­rie­tei, se­se­riai Ma­ri­jai Rus­tei­kai­tei.

Kad jie bū­tų pa­skelb­ti pa­lai­min­tai­siais, svar­bu, jog kan­di­da­tai į šven­tu­mą bū­tų „gy­vi“ tarp ti­kin­čių­jų. Jei­gu jais bus do­mi­ma­si, jei iš jų bus mo­ko­ma­si ir jiems mel­džia­ma­si, ta­da anks­čiau ar vė­liau jie bus pa­skelb­ti pa­lai­min­tai­siais. „Kal­bant apie šven­tų­jų skel­bi­mą Baž­ny­čio­je, svar­bu pa­brėž­ti, kad čia ju­ri­di­nių pro­ce­sų ir for­ma­lu­mų rū­bu yra ap­reng­ta tie­sos, tei­sin­gu­mo pa­ieš­ka. To­kio­se by­lo­se svar­bu su­rink­ti vi­są įma­no­mą me­džia­gą, tiek tie­sio­giai su kan­di­da­tu su­si­ju­sią, tiek ne­tie­sio­gi­nę, ne­pra­leis­ti nė men­kiau­sios de­ta­lės ir vis­ką kuo nuo­dug­niau iš­ana­li­zuo­ti. Su­nku pa­sa­ky­ti, kas šio­se bea­ti­fi­ka­vi­mo „lenk­ty­nė­se“ tu­ri dau­giau­sia šan­sų. Pa­pras­tai pra­dė­jus tvar­ky­ti to­kio po­bū­džio by­las, iš­ky­la daug ne­nu­ma­ty­tų už­da­vi­nių ir iš­šū­kių: at­si­ran­da nau­jų liu­di­nin­kų, nuo­ro­dų į šal­ti­nius, ver­tin­gų is­to­ri­nių pub­li­ka­ci­jų“, – aiš­ki­no Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos at­sto­vai.

Jie nu­ro­dė, kad šiuo me­tu Lie­tu­vos vys­ku­pi­jos tu­ri po ke­lis ku­ni­gus, Va­ti­ka­ne bai­gu­sius pos­tu­la­to­rių kur­sus, to­dėl, jei tik ti­kin­tie­siems rei­kės, bus kam nag­ri­nė­ti to­kias by­las.

Pa­lai­min­ta­sis Teo­fi­lius Matulionis

T. Ma­tu­lio­nis gi­mė 1873 m. bir­že­lio 22 d.

1900 m. ko­vo 4 d. Pe­tra­pi­ly­je bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu, dar­ba­vo­si Lat­vi­jo­je, o nuo 1910 m. – Pe­tra­pi­ly­je.

1923 m. ku­ni­gas T. Ma­tu­lio­nis su­im­tas ir nu­teis­tas ka­lė­ti tre­jus me­tus. 1929 m. grį­žo iš ka­lė­ji­mo. Pa­skir­tas Mo­gi­lia­vo ar­ki­vys­ku­po aug­zi­lia­ru ir va­sa­rio 9 d. slap­ta kon­se­kruo­tas vys­ku­pu. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį vėl su­im­tas ir iš­siųs­tas į kon­cen­tra­ci­jos la­ge­rį So­lov­kų sa­lo­se.

1933 m. vys­ku­pas T. Ma­tu­lio­nis, Lie­tu­vai ir So­vie­tų Są­jun­gai kei­čian­tis ka­li­niais, per­duo­tas Lie­tu­vai. Nuo 1936 m. ru­dens gy­ve­no prie se­se­rų be­ne­dik­ti­nių baž­ny­čios Kau­ne kaip jos rek­to­rius. 1943 m. po­pie­žius Pi­jus XII T. Ma­tu­lio­nį pa­sky­rė Kai­šia­do­rių vys­ku­pu. 1946 m. vėl su­im­tas ir iš­vež­tas į Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­mą, vė­liau į Mor­do­vi­ją.

1956 m. grį­žo į Lie­tu­vą. Tuo­me­ti­nei val­džiai ne­lei­dus su­grįž­ti į Kai­šia­do­ris, ap­si­gy­ve­no Birš­to­ne. Ne­tru­kus bu­vo pri­vers­tas pa­lik­ti sa­vo vys­ku­pi­jos te­ri­to­ri­ją ir ap­gy­ve­no Še­du­vo­je.

1962 m. už ypa­tin­gą iš­ti­ki­my­bę Baž­ny­čiai po­pie­žius Jo­nas XXIII vys­ku­pui Teo­fi­liui su­tei­kė ar­ki­vys­ku­po ti­tu­lą. 1962 m. rugp­jū­čio pra­džio­je ar­ki­vys­ku­pas Teo­fi­lius ga­vo kvie­ti­mą da­ly­vau­ti Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­me.

1962 m. rugp­jū­čio 17 d. bu­te Še­du­vo­je da­rant kra­tą ar­ki­vys­ku­pui su­leis­ta ne­aiš­kios su­dė­ties in­jek­ci­ja. Pra­ėjus trims die­noms, rugp­jū­čio 20-ąją, ar­ki­vys­ku­pas mi­rė. Pa­lai­do­tas Kai­šia­do­rių ka­ted­ros vys­ku­pų krip­to­je.

1989 m. įteik­tas pra­šy­mas pra­dė­ti skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju pro­ce­są. Vys­ku­pi­jos lyg­me­niu vyk­dy­tas ty­ri­mas 2008 m. bu­vo baig­tas ir by­la per­duo­ta to­liau nag­ri­nė­ti Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jai Ro­mo­je.

2016 m. gruo­džio 1 d. po­pie­žius Pra­nciš­kus pri­ėmė Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jos pre­fek­tą kar­di­no­lą An­ge­lo Ama­to ir pri­ta­rė kong­re­ga­ci­jos par­eng­tam do­ku­men­tui, ku­riuo pri­pa­žįs­ta­ma Kai­šia­do­rių vys­ku­po ar­ki­vys­kys­ku­po T. Ma­tu­lio­nio kan­ki­nys­tė.

Bea­ti­fi­ka­ci­ja ir kanonizacija

Bea­ti­fi­ka­ci­jos, skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju, pro­ce­so is­to­ri­ja la­bai il­ga ir tur­tin­ga. Ter­mi­nas „bea­to“, iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, reiš­kia „pa­lai­min­ta­sis“. Šis pro­ce­sas pa­pras­tai vyks­ta ne vie­nus me­tus, nes rei­kia su­rink­ti daug me­džia­gos.

Vys­ku­pi­jo­je, ku­rio­je Die­vo tar­nas mi­rė, ne vie­nus me­tus kruopš­čiai kau­pia­ma in­for­ma­ci­ja apie šį as­me­nį ti­kin­tis, kad jis ga­lė­tų bū­ti pa­skelb­tas pa­lai­min­tuo­ju. Va­ti­ka­no Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­ja iš­nag­ri­nė­ja šią by­lą ir pa­tvir­ti­na Die­vo tar­no šven­tu­mą ar kan­ki­nys­tę. By­lą ir jos iš­va­das pri­sta­to po­pie­žiui. Po­pie­žius pa­si­ra­šo de­kre­tą, ku­riuo pri­ta­ria as­mens šven­tu­mui ar kan­ki­nys­tei ir taip at­ve­ria ke­lią skelb­ti tą as­me­nį pa­lai­min­tuo­ju.

Bea­ti­fi­ka­ci­jos ak­tas – tai iš­kil­min­gas po­pie­žiaus de­kre­to (lit­te­rae apos­to­li­cae) pa­skel­bi­mas, ku­riuo gar­bin­ga­jam su­tei­kia­mas pa­lai­min­to­jo ti­tu­las ir da­li­nė­je Baž­ny­čio­je (tam ti­kro­je ša­ly­je ar te­ri­to­ri­jo­je) lei­džia­ma jį gerb­ti vie­šu, pa­lai­min­tie­siems skir­tu, kul­tu. Dėl to skel­bi­mas pa­lai­min­tuo­ju daž­niau­siai vyks­ta bū­tent da­li­nė­je Baž­ny­čio­je.

Per bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mes po­pie­žiaus de­kre­tą pers­kai­to Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jos pre­fek­tas.

Pa­lai­min­ta­sis – ti­tu­las, lei­džian­tis tam ti­kro­je ša­ly­je ar te­ri­to­ri­jo­je gar­bin­gą­jį gerb­ti vie­šu kul­tu.

Tuo me­tu šven­to­jo ti­tu­las lei­džia vi­suo­ti­nė­je Baž­ny­čio­je pa­lai­min­tą­jį gerb­ti vie­šu kul­tu. Ka­no­ni­za­ci­ja – skel­bi­mas šven­tuo­ju Vi­suo­ti­nė­je Baž­ny­čio­je. Daž­niau­siai tai bū­na bea­ti­fi­ka­ci­jos pro­ce­są pra­ėjęs pa­lai­min­ta­sis, ku­rio gy­ve­ni­mas, ste­buk­lų ti­kru­mas ir ki­ti as­pek­tai vėl yra ati­džiai ti­ria­mi. As­muo įpras­tai skel­bia­mas šven­tuo­ju ne anks­čiau kaip pra­ėjus pen­ke­riems me­tams po jo mir­ties.

Ka­no­ni­za­ci­jos pro­ce­sas yra la­bai pa­na­šus į bea­ti­fi­ka­ci­ją – ste­buk­lui pri­sta­ty­ti vys­ku­pi­jo­je tu­ri bū­ti įsteig­tas spe­cia­lus tri­bu­no­las, su­bu­ria­ma ne­ša­liš­ka (la­bai daž­nai ne­ti­kin­čių ar ne­krikš­čio­nių) eks­per­tų ko­mi­si­ja. Jei kal­ba­ma apie pa­gi­ji­mą – bū­ti­na apk­laus­ti šei­mos na­rius ir gy­džiu­sius me­di­kus. Me­džia­gai pa­sie­kus Ro­mą, ten dar­bą pra­de­da pos­tu­la­to­rius ir kar­tu su re­la­to­riu­mi Šven­tų­jų kong­re­ga­ci­jos eks­per­tams pri­sta­to ste­buk­lo fak­tą ir jo įro­dy­mus Po­si­tio su­per mi­ro. Nuo XII a. ka­no­ni­za­ci­jos ak­tu po­pie­žius duo­da su­ti­ki­mą nau­jo šven­to­jo vie­šam kul­tui. Nuo XV a. ka­no­ni­za­ci­jos ak­tas at­lie­ka­mas Ro­mos Šv. Pe­tro ba­zi­li­ko­je.

Ren­gi­nio da­ly­viams ak­tua­li informacija

Po­li­ci­jos par­ei­gū­nai in­for­muo­ja, kad per T. Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mes ren­gi­nio prie­igo­se bus ti­kri­na­mi as­me­nys ir jų tu­ri­mi daik­tai. To­dėl siū­lo­ma ne­si­neš­ti jo­kių ne­rei­ka­lin­gų daik­tų, di­de­lių ran­ki­nių, kup­ri­nių, krep­šių.

Taip pat par­ei­gū­nai įspė­ja, kad bir­že­lio 25 die­ną Vil­niaus cen­tre bus ri­bo­ja­mas au­to­mo­bi­lių eis­mas ir jų sta­ty­mas. „Po­li­ci­ja yra pa­si­ren­gu­si už­ti­krin­ti vie­šą­ją tvar­ką ir žmo­nių sau­gu­mą ir krei­pia­si į vil­nie­čius bei sos­ti­nės sve­čius pra­šy­da­ma su­pra­ti­mo ir ge­ra­no­riš­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo“, – ra­šo­ma Vil­niaus aps­kri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pra­ne­ši­me.

Sek­ma­die­nį nuo 6 iki 19 val. bus drau­džia­mas eis­mas T. Vrub­levs­kio, Šven­ta­ra­gio, Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės, Mai­ro­nio, Žy­gi­man­tų, Ar­se­na­lo ir T. Kos­ciuš­kos gat­vė­se, Ge­di­mi­no pros­pek­te, Til­to gat­vė­je.

Tą­dien nuo 8 iki 12 val. bus drau­džia­mas eis­mas Upės gat­vės at­kar­po­je nuo vieš­bu­čio „Ra­dis­son Blue Ho­tel Lie­tu­va“ iki G. Ba­ra­vy­ko gat­vės.

Į ren­gi­nį at­vyks­tan­tiems sve­čiams bus re­zer­vuo­tos au­to­mo­bi­lių aikš­te­lės. Au­to­bu­sai ga­lė­si par­kuo­tis Ty­mo kvar­ta­le, A. Goš­tau­to gat­vė­je, leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai – prie „Sie­mens“ are­nos.

At­vyks­tan­tiems ren­gi­nio da­ly­viams, mies­to sve­čiams ir gy­ven­to­jams po­li­ci­ja re­ko­men­duo­ja į Vil­niaus cen­trą vyk­ti tik vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu. At­vy­kus sa­vo trans­por­tu, pa­lik­ti jį kuo to­liau nuo Ka­ted­ros aikš­tės ir į ren­gi­nio vie­tą at­ei­ti pės­čio­mis.

Prieš ren­gi­nį ir ren­gi­nio me­tu link ren­gi­nio vie­tos vi­siš­kai užd­rau­dus trans­por­to eis­mą, ga­li kil­ti di­de­lės trans­por­to spūs­tys, to­dėl ke­ti­nan­tys vyk­ti į Vil­niaus oro uos­tą, au­to­bu­sų ar trau­ki­nių sto­tis tu­ri pla­nuo­ti ir įver­tin­ti vy­ki­mo lai­ką.

Iš­kil­mių programa

Bir­že­lio 24–25 d. – bu­dė­ji­mas Vil­niaus Ka­ted­ro­je per nak­tį.

Bir­že­lio 25 d. 10 val. – ati­da­ro­mas įėji­mas į sek­to­rius ka­ted­ro­je.

Bir­že­lio 25 d. 12 val. – ren­gi­nio pra­džia.

Bir­že­lio 25 d. 14 val. – iš­kil­min­gos Šv. Mi­šios.

Bir­že­lio 25 d. 23 val. – as­me­ni­nė mal­da pra­šant ma­lo­nių.

Kai ku­rio­se par­api­jo­se ne­bus šv. Mišių

Vyks­tant T. Ma­tu­lio­nio pa­skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju iš­kil­mėms sek­ma­die­nį da­ly­je ša­lies par­api­jų ne­vyks šv. Mi­šios.

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jo­je sek­ma­die­nį ry­ti­nės mi­šios ren­gia­mos ne vė­liau kaip 9 val., o po pie­tų – ne anks­čiau 17 val., kad ti­kin­tie­ji ir dva­si­nin­kai ga­lė­tų da­ly­vau­ti ce­re­mo­ni­jo­je. Ne­ga­li­tys to pa­da­ry­ti dėl svei­ka­tos ar ki­tų prie­žas­čių, kvie­čia­mi ste­bė­ti iš­kil­mių trans­lia­ci­ją per LRT te­le­vi­zi­ją.

Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jo­je at­ski­ro pot­var­kio dėl to nė­ra, ku­ni­gai par­api­jo­se pa­tys spren­džia, kaip sek­ma­die­nį vyks šv. Mi­šios.

„Y­ra at­kreip­tas ku­ni­gų dė­me­sys, kad gra­žu da­ly­vau­ti su ti­kin­čiai­siais bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mė­se, ir kiek­vie­na vys­ku­pi­ja nu­sta­tė bū­dą, ku­riuo dė­me­sį at­kreips ir par­agins ku­ni­gus da­ly­vau­ti. Kai ku­rios vys­ku­pi­jos įvar­di­jo de­kre­tus, pri­klau­so­mai nuo vys­ku­pi­jos at­stu­mo iki Vil­niaus, iš­kil­mių vie­tos, or­di­na­rai spren­dė pa­tys, ko­kiu bū­du ge­riau­sia at­kreip­ti ku­ni­gų dė­me­sį į da­ly­va­vi­mo svar­bą, drau­ge su ti­kin­čiai­siais“, – sa­kė Lie­tu­vos vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­jos ge­ne­ra­li­nis se­kre­to­rius Kęs­tu­tis Smil­ge­vi­čius.