Sūnaus skulptūros kalinto tėvo kamerose
Rugp­jū­čio 23 die­ną, mi­nint Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­kto me­ti­nes, Oku­pa­ci­jų ir lais­vės ko­vų mu­zie­ju­je bu­vu­siuo­se KGB rū­mų rū­siuo­se ati­da­ry­ta Taut­vi­lo Po­vi­lio­nio skulp­tū­rų par­oda „Ka­me­ri­nė skulp­tū­ra“.

Simboliška, kad pirmoji menininko personalinė paroda surengta kamerose, kur trylika mėnesių kalintas jo tėvas, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis. Pasak skulptoriaus, surengti parodą toje vietoje, kur buvo kalinamas ne tik jo tėvas, bet ir kiti pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai, jam itin simboliška: „Jie nepasidavė, kovojo. Manau, be šių žmonių kovos mano paroda net nebūtų įvykusi. Nesu tik šios parodos autorius, pavadinčiau save visų kovojusiųjų bendraautoriu“, – per parodos atidarymą kalbėjo menininkas.

T. Povilionis prisipažino, jog nuo vaikystės tėvai jį skatino mąstyti savarankiškai, auklėjo laisvės dvasia, už tą jaučiasi jiems labai dėkingas.

Tinkamiausia vieta

Tautvilas pasakojo, kad erdvės savo pirmajai personalinei parodai ieškojo jau kurį laiką, bet vis susidurdavo su kliūtimis, kol vieną dieną jam buvo pasiūlyta kūrinius pristatyti ypatingoje vietoje – Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

„Kai nusileidome į rūsį, kur įrengtos kameros, nušvito supratimas: parodą turiu surengti būtent čia. Čia metus ir mėnesį kalėjo mano tėvukas, per tą laiką jis sėdėjo beveik kiekvienoje čia esančių kamerų. Svarsčiau, kad kiekvienoje jų būtų galima padaryti po instaliaciją, eksponuoti skulptūrą. Tačiau muziejus taip pat turi turtingą ekspoziciją, kurią pristato lankytojams, tad mano darbus sutalpinome kompaktiškiau“, – sakė T. Povilionis.

Ko gero, sudėtingiausia T. Povilioniui buvo sugalvoti tinkamą pavadinimą: turėjo bene dešimtį variantų, o pasitaręs su tėvais – liaudies dainų atlikėja, etnologe Veronika Povilioniene ir aktyviu pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu V. Povilioniu, pasirinko „Kamerinę skulptūrą“ – nedidelio formato skulptoriaus darbai organiškai įsikomponuoja į buvusio kalėjimo kamerų interjerą.

„Neplėtoju darbuose liūdnos temos. Esu įsitikinęs, kad tos aukos, kurios čia buvo sudėtos, nenuėjo veltui. Visi tie žmonės, kurie čia buvo kalinami, kankinami, kai kurie paaukojo ir savo gyvybę, nugalėjo. Jie iškovojo laisvę. Jų dėka šiandien galiu kurti, įgyvendinti savo mintis ir idėjas“, – kalbėjo menininkas.

Kalinimą mena su humoru

Po daugelio metų grįžęs į vietą, kur ilgus mėnesius buvo kalinamas, skulptoriaus tėvas V. Povilionis tą sunkų metą prisiminė su sveiko humoro doze. Sakė bandęs prisiminimus išdėstyti popieriuje, bet prisiminęs vieną kolegą, kuris už aštuonis parašytus laiškus gavo aštuonerius metus kalėjimo, šios minties atsisakė. O ką vis dėlto parašęs, sukaišiojęs į dreves kaip voverė, o vėliau savo užrašų neberadęs.

„Paprastai nelinksmų dalykų atmintis nesaugo, daug ką pamiršau. Kadangi kalėjau šalia Konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), šeštadieniais girdėdavau iš tos pusės sklindančią šokių muziką – jaunimas susirinkdavo pašokti.

Kai pusę metų praleidi kalėjime, tampi jo gyventoju, žinai, ką ir kada etapu išsiuntė į lagerį, kokių naujokų pasodino. O išgirdus iš laivės sklindančius šokių garsus, suima tikras ilgesys – pats esi jaunas, vos 24–25 metų, mielai prisidėtum prie linksmybių, bet esi užrakintas tvankioje kameroje“, – prisiminė V. Povilionis.