Sukūręs paminklą J.Basanavičiui, skulptorius įgijo ir mediko patirties
„Di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo su­kur­ti jį ne­ma­ty­tą. Su­kū­riau sa­vo Ba­sa­na­vi­čių. Gi­li­nuo­si, koks jis bu­vo iš­vy­kęs sve­tur ir su­grį­žęs, jau­no ir bran­daus am­žiaus. Vi­sa tai sten­giau­si kiek įma­no­ma su­kon­cen­truo­ti į fi­gū­rą, por­tre­tą. Dar no­ri­si emo­ciš­kiau pa­žvelg­ti į por­tre­tą, įdė­ti į jį dau­giau dva­sios,“ – taip skulp­to­rius Ge­di­mi­nas Pie­ku­ras kal­bė­jo šių me­tų va­sa­rą, apie ku­ria­mą pa­mink­lą tau­tos pa­triar­chu ti­tu­luo­ja­mam Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rui Jo­nui Ba­sa­na­vi­čiui.

Vieno iškiliausių Lietuvos istorijos veikėjų, sugebėjusio Lietuvos tarybos narius 1918 m. vasario 16 d. suvienyti pačiam svarbiausiam valstybės tikslui – nepriklausomybės paskelbimui, rytoj, penktadienį, bus minimos 167-osios gimimo metinės. Ir šia proga po ne vienerius metus trukusių diskusijų, pagaliau ir Vilniuje, šalia Nacionalinės filharmonijos pastato, kur nepriklausomybės paskelbimo priešaušriu yra posėdžiavęs Didysis Vilniaus Seimas, pagaliau paminklas J.Basanavičiui bus atidengtas.

„Tai, kad J.Basanavičius buvo gydytojas žinau ir žinojau, prieš pradėdamas kurti jam paminklą. Netgi ties parašu po paminklu bus įrašytas žodis „daktaras“. Šis biografijos faktas ėjo per visą jo gyvenimą. Jis tai mini ir pats savo dienoraščiuose“, – pasakojo G.Piekuras apie faktus, kuriais remdamasis kūrė paminklą patriarchui.

Tačiau kokių nors detalių, liudijančių, kad J.Basanavičiaus profesija – medikas, skulptorius atsisakęs. Jos būtų buvę per daug teatrališkos.

„Būtų gerai, kad apie J.Basanavičiaus išsilavinimą ir veiklą žinotų tie, kas ateis pasižiūrėti jam skirto paminklo. Visų jo nuopelnų ar veiklos bruožų paminkle pavaizduoti tiesiog neįmanoma ir galbūt net nereikia“, – svarstė G.Piekuras, laukiantis vilniečių ir sostinės svečių vertinimo.

Paklaustas, ar daug sveikatos tiesiogine ar netiesiogine prasme sugadino toks atsakingas, sunkus ir ypatingos kūrybinės energijos pareikalavęs darbas, skulptorius paslaptingai šyptelėjo: „Jau rašau knygą „Basanavičius ir mano ligų istorija“.

Kokios ligos buvo ištikę, kuriant paminklą, o gal dar ir iki šiol kamuoja, skulptorius atskayti nepanoro. Paslaptį nori išlaikyti iki knygos pasirodymo. O gal ta knyga – tik pokštas?

„Kai parašysiu ją, ji pravers ne tik skulptoriams, bet ir visiems kitiems žmonėms“, – stengėsi išlaikyti intrigą G.Piekuras.

Tačiau prisipažino, kad, nepaisant ažiotažo, kuris tvyrojo ne vienerius metus dėl to, kad Vilniuje iki šiol nėra paminklo J.Basanavičiui, kur jį geriau pastatyti ar koks jis turėtų būti, gerosios patirties kūrybos proceso metu būta daugiau.

Jonas Basanavičius

(1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

J.Basanavičius gimė 1851 m. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijosketurias klases, atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą.

1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.

Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1905 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o kitą dieną jau atvyko į Vilnių.

1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą, J.Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.

Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija. Jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J.Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J.Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. J.Basanavičius palaidotas Rasų kapinėse.