Stasys Eidrigevičius: sunku nuspėti, kaip bus, bet Cottbus tikrai bus
26-oji tarp­tau­ti­nė Var­šu­vos pla­ka­tų bie­na­lė šie­met pri­sta­to­ma ne pla­ka­tų mu­zie­ju­je Wi­la­no­ve, bet Var­šu­vos dai­lės aka­de­mi­jos ga­le­ri­jo­je. Įžen­gus į par­odos erd­ves, lau­kia ne­ti­kė­tu­mas:

kiekvienas plakatas eksponuojamas ant baltos išlenktos sienelės. Sumontuotos viena ant kitos įvairiomis kryptimis jos primena skulptūrinę instaliaciją. Žvelgiant į salės visumą, matyti vos vienas kitas plakatas, bet žingsnis po žingsnio baltų sienelių ir plakatų matymo kampas keičiasi. Šios originalios ekspozicijos autorius – Adamas Orlewiczius, turintis jau nemažą parodų projektavimo patirtį. Tačiau mano pagiriamasis žodis šiai bienalei tuo ir baigiasi.

Kas gi čia? Negaliu patikėti – ko gero, tai tas rusų plagiatorius, jau keliolika metų padirbinėjantis mano kūrinius!

Atranka

Šių metų kovo pradžioje gavau laišką, kuriame žinomas vokiečių plakato meistras Gunteris Rambow keistokai klausė, ar aš sutinku, kad jis mane rekomenduotų…

Varšuvos plakatų bienalei. Parašiau, kad sutinku, nors nelabai supratau, koks gi čia reikalas. Gal darysiu bienalės plakatą? Po mėnesio Bienalės organizatoriai pranešė, kad galiu pristatyti vieną iš savo plakatų, sukurtų per pastaruosius trejetą metų.

Dabar supratau, ką reiškė Rambow klausimas. Bet dar nežinojau, kodėl mano kelias į šią bienalę veda per… Vokietiją.

Akis man atvėrė žymus plakato teoretikas, šios meno srities žinovas, bienalės žiuri pirmininkas Zdzislawas Schubertas iš Poznanės nacionalinio muziejaus.

Paaiškino, kad Bienalės rengimo komitetas nutarė pakviesti šimtą geriausių plakatistų iš įvairių kraštų. Kiekvienas komiteto narys sudarė savo šimtuką. Zdzislawo Schuberto sąraše buvo ir Stasys. Bet jo sąrašui nukeliavus į Varšuvą, po svarstymų galutiniame sąraše Stasio nebeliko. Šimtukui buvo išsiųsti kvietimai pristatyti po du darbus ir, kas įdomiausia, kiekvienam suteikta teisė rekomenduoti vieną kūrėją, jo manymu, vertą dalyvauti bienalėje.

Pakviestasis Gunteris Rambow, tame šimtuke pasigedęs Stasio, nutarė rekomenduoti jį. Tokiu būdu Stasys vėl atsidūrė bienalės dalyvių sąraše.

Stasys Eidrigevičius prie savo kūrinio.Asmeninio archyvo nuotrauka

Pastaraisiais metais sukūriau vos keletą plakatų savo autorinėms parodoms – „Laurų vainikui“ Trakų pilyje, retrospektyvinei ekspozicijai Plocko miesto galerijoje, piešiniams Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Sūnui Ignacui sakau: „Imk ir išrink tą vieną.“ Aš jo nuomone pasitikiu. Atrinko parodos Panevėžyje plakatą „Šakos ir šaknys“, užpildė anketas.

Tokiu neįprastu būdu į bienalę pateko lietuviškas plakatas, kitaip tariant, vienintelis iš Lietuvos.

Detektyvas

Birželio 9 d. įvyko iškilmingas bienalės atidarymas. Prie įėjimo gaunu nemokamą katalogą, įteikiančioji sako: „Palaukite, rasiu dalyvio diplomą, jūsų pavardė tokia keista.„ Ir ima raustis pusantro šimto diplomų kaugėje. Paieškos užsitęsia, sakau, padėsiu – dabar jau keturios rankos varto, keturios akys žiūri, kur tas Eidrigevičius? Bevartydamas skaitau pavardes, kai kurias gerai žinau, kitos – naujos. Staiga šmėkšteli, Andrei Shelyutto. Kas gi čia? Negaliu patikėti – ko gero, tai tas rusų plagiatorius, jau keliolika metų padirbinėjantis mano kūrinius! Šalia jo pavardės nurodyta ne Rusija, bet Italy. Jaučiuosi netikėtai gavęs detektyvo vaidmenį.

Šis „atradimas“, kad plagiatorius nurungia plagijuojamąjį, nustumia bienalę į antrą planą. Noriu kiekvienam tą pasakyti, aiškintis, klausti, kas čia darosi.

Į bienalės atidarymą atvykęs garsus suomių plakatistas Kari’s Pippo mane ramina, sakydamas, kad ir jo plakatų idėjos yra vagiamos.

Plakatų „kolekcionieriai“

Pastaraisiais metais vienas po kito leidžiami albumai apie lenkų plakatą. Vienus rengia leidyklos, kitus – plakatų kolekcionieriai. Vieni ir kiti kreipiasi, prašydami leidimo knygoje plakatus reprodukuoti „be honoraro“. Jau keletą kartų esu pasakęs griežtą „ne“, kitiems sakau, kad vietoj honoraro norėčiau gauti tam tikrą albumų kiekį, bet ir toks kompromisas dažniausiai sutinkamas tyla.

Kas tie „kolekcionieriai“? Žmonės, kurie renka plakatus, kolekcijoje turi keletą ar net keliolika tūkstančių plakatų po vieną arba daugiau atspaudų. Kodėl? Taigi vyksta prekyba ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Kolekcionieriai atidaro savo galerijas, savavališkai perkuria plakatistų biografijas, internete rodo savo kolekciją, bet darbų autoriams iš to nenubyra nieko. Manau, turėtų būti įstatymas, įpareigojantis sumokėti autoriui 5 proc. pajamų, kaip yra daroma su kitais meno kūriniais.

Dar viena problema – nelegalus plakato atspaudų dauginimas. Nesakau, kad visi kolekcininkai tuo užsiima, tačiau tas reiškinys įprastas jau daugybę metų. Kartą vienas plakatų rinkėjas parodė kelis mano plakato „Senoji ispanų muzika“, Niujorke gavusio sidabro medalį, atspaudus, įsigytus iš įvairių šaltinių. Nustėrau pamatęs, kad atspausta ant įvairios rūšies popieriaus, skirtingais atspalviais – aiškus nelegalaus spausdinimo įrodymas. Bet kad tą išnarpliotum, reikėtų tapti Šerloku Holmsu.

Studentai

Kartais svečiuojuosi Vilniaus dailės akademijoje, vyksta susitikimai, pastaruoju metu skaitau paskaitas apie plakatą. Pastebėjau, kad yra talentingų studentų, mano vadovaujami jie sukūrė gerų darbų. Tačiau kur jie dabar? Dar kuria ar jau ištirpo kasdienybės sraute? Bent jau tarptautinėje padangėje nematau nė vieno iš jų…

Thomas Counderc, Clement Vauchez. Džiazo plakatas, pelnęs Aukso medalį.Rengėjų nuotrauka

Žinoma, į „kviestinę“ bienalę kaip ši Varšuvos paroda jie negali patekti. Bet, pavyzdžiui, į Tarptautinę plakatų trienalę Toyamoje (Japonija) kelias atviras. Nustatytu laiku reikia išsiųsti darbus, tada nacionalinis komitetas daro atranką. Priimti darbai eksponuojami trienalėje, o tarptautinė žiuri geriausiems skirsto premijas.

Laureatai

Varšuvos 26-ojoje bienalėje rodomi 245 plakatai, dalyvauja 158 dailininkai iš 30 šalių.

Pagal pakviestų dalyvių skaičių dominuoja lenkai, čia nieko nuostabaus – sava chebra. Didieji plakato klasikai, atnešę pripažinimą ir šlovę vadinamajai lenkų plakato mokyklai, – Franciszekas Starowieyskis, Waldemaras Szwierzy’s, Henrykas Tomaszewskis, Romanas Cieśzliewiczius – jau mirę.

Šios bienalės Aukso medalis tenka prancūzams Thomas Coudercui ir Clement’ui Vauchez už plakatą džiazo muzikai. Žiuri motyvacija: „Už raidžių ir grafinių elementų ritmą, išreiškiantį džiazo dvasią.“

Sidabro medalis paskirtas… Leninui. Juodame fone Lenino profilis sudėliotas tartum iš krištolinių švytinčių stikliukų. Po juo irgi iš blizgančių akmenėlių sudėliotas užrašas Swarovski – tai pasaulinė firma, gaminanti papuošalus. Daugiau nieko. Plakato autorius gerai žinomas – Vladimiras Čajka (Rusija). Žiuri motyvacija: „Už sarkastišką požiūrį į revoliuciją ir į tai, kas su ja atsitiko.“

Bronzos medalis – japonui Kazunariui Hottoriui, už plakatą „Sakės taurė“, skirtą japoniškai degtinei. Jis toks šviesus, vien niuansai ir linijos, sakyčiau, tai ne plakatas, o grafikos atspaudas. Žiuri motyvacija: „Už japoniškos estetikos jėgą, išreikštą subtiliu būdu.“

Žodžiai mane įtikina labiau negu patys darbai.

Netikėtumas iš Cottbus

Leidinio viršelis - Cottbuso meno muziejus.Stasio Eidrigevičiaus nuotrauka

Vėl gaunu Gunterio Rambow laišką. Prisegta nuotrauka, kurioje matau leidinuko viršelį su savo plakatu „Menas ir verslas“. Klouno veidas uždengtas baltu popieriaus lapu, šviečia tik raudonos nosies apskritimas. Skaitau užrašą: „Branderburgisches Landesmuseum für moderne kunst cottbus – frankfurt /oder/-juli, august, september-2018„. Tai bent naujiena. Klausiu Gunterio, kas tai? Jis atsiunčia kitą nuotrauką, kurioje vienas iš leidinuko puslapių, informuojančių apie būsimą lenkų plakato parodą iš muziejaus kolekcijos.

Šiemet rudenį esu pakviestas į Meksiką, į Tarptautinės plakatų bienalės žiuri. Organizatoriai paprašė, kad parašyčiau katalogui savo svarstymus, kokių pokyčių galima tikėtis plakato mene, kai pieštuką keičia kompiuteris. Nutariau paskambinti į Poznanę tos srities žinovui Schubertui. Į šį klausimą jis atsakė: „Nieko negalima nuspėti, bus taip, kaip bus.