Stasys Eidrigevičius: mane stebi elektroninės akys
Švei­ca­ri­jo­je, Le Lok­lio mies­to me­no mu­zie­ju­je, nuo bir­že­lio 17 d. iki spa­lio 14 d. vyks­ta Šiuo­lai­ki­nės gra­fi­kos trie­na­lė. 1996 m. čia bu­vo su­reng­ta ma­no re­tros­pek­ty­vi­nė par­oda, to­dėl kar­tais at­vyks­tu pa­siž­val­gy­ti. Vaikš­tau po ne­se­niai su­re­mon­tuo­tas eks­po­zi­ci­nes erd­ves, esu vie­nui vie­nas lan­ky­to­jas. Jo­kių pri­žiū­rė­to­jų, bet ma­ne, ko ge­ro, ste­bi elek­tro­ni­nės akys.

Pristatoma pusšimtis autorių, beveik pusė – šeimininkai šveicarai. Lietuvio nėra nė vieno. Ekspozicija be priekaištų. Kūriniai puikiai įrėminti, profesionaliai pateikti. Net užmirštu, kad čia grafikos paroda, nes atspausta ne tik ant popieriaus, bet ir ant stiklo, kartono ir pan. O pavyzdžiui, Penelope’s Umbrico „Stalas“ – tai išardytas kompiuteris, rodoma daugybė įvairaus dydžio detalių, kitaip sakant, jo „viduriai“. Niekada nemačiau išardyto kompiuterio, reginys iš tikrųjų „grafiškas“ ir bene labiausiai įsimintinas iš visos ekspozicijos.

Vienoje salėje ant grindų kelios krūvos „plakatų“, oranžinis, pilkas ir melsvas atspaudas – suglamžyto popieriaus fotografija. Autorė Anette Lenz atspausdino keletą grafikos darbų 100 x 70 formatu. Kiekvienas lankytojas gali pasiimti po vieną, nes prie jų užrašyta Servez vous (prašom)…

Ar man patinka Malevičiaus juodasis kvadratas? Taip. Ką tuo klausimu pasakyti jaunimui? – Kepkite juodus kvadratus ir netrukus būsite pripažinti.

Sauna

Krokuvos Menų bunkeryje, kur 1992 m. surengiau retrospektyvinę parodą, dabar vyksta Tarptautinė grafikos trienalė, pavadinta „Pasinėrę į paveikslus“.

Vos įėjęs patenku į… sauną, virš įėjimo iškaba – BRUD („Purvinas“). Matyti, kad gerokai pasidarbuota – visi saunos gultai ir sienos paverstos medžio raižiniais. Padengus dažais reljefą, galima atsigulti, atsisėsti ir ant iškilių nuogo kūno vietų atsispaus raižinių fragmentai. Netikėta? Taip. Autorė Zuzanna Dyrda. „Sauna“ apdovanota specialia prof. Witoldo Skuliczo premija.

Vartau 256 puslapių katalogą. Pradžioje pateikiama statistika: tarptautinė penkių asmenų žiuri kovo mėnesį susipažino su 1353 originaliais 516 dailininkų iš viso pasaulio darbais, atrinko penktadalį – 116 autorių iš 29 šalių ir 257 kūrinius. Šeimininkų lenkų – net 42.

Smalsu, kas iš Lietuvos? Nei parodoje, nei kataloge nė vieno nėra. Ar tikrai? Juk Lietuvos grafika stipri.

Grand Prix d’Honneur pelnė Ryszardas Otreba, garsus, pripažintas lenkų grafikas, pedagogas, mielas 86 metų žmogus. Tikras klasikas.

Trienalės Grand PRIX gavo Karolis Pomykala. Gigantiškas (124 x 380) linoraižinys derinamas su virtualia realybe. Vienišų figūrėlių armija, šviesa, šešėliai. Užsidėjus specialius akinius, atsiranda trijų matavimų efektas. YouTube surinkę One Direction-Karol Pomykala 8 minutes ir 20 sekundžių matysime šį kūrinį muzikos fone.

Gdansko, Katovicų, Poznanės, Varšuvos, Vroclavo meno akademijų rektoriai paskyrė savo premijas. Tai puikus gestas.

Kai lankiausi trienalėje prieš trejus metus, didžiausią įspūdį padarė Stefano Kaczmareko didelio formato grafikos kūrinys su pavaizduota nuogų begalvių kūnų eisena. Ieškau šio dailininko darbų. Yra trys portretai – pusė veido tartum renesanso skulptūra, pusė veido šešėlyje, tragiškai išnykstantys veido, lyg apdeginto, bruožai. Šiurpoka, iškalbinga, bet kažkur lyg ir matyta.

Pristatyta didžiulė grafikos technikų, spalvų, faktūrų įvairovė. Grafika-fotografija, grafika-objektas, grafika-instaliacija, grafika, nutįstanti per visą sieną, per grindis, vietoj popieriaus naudojamas metalas, net plytos paviršius…

Juodieji kvadratistai

Trienalėje eksponuojami keturi juodi Wojciecho Domagalskio darbai, pavadinti S.N 4, S.N 7, S.N 6, S.N.8. Vieno rėmelis gelsvas, kitų – mėlynas, oranžinis, violetinis. Dar vienas Kazimiro Malevičiaus pasekėjas?

Keliaudamas po meno muziejus, galerijas esu matęs šimtus juodų kvadratų, stačiakampių, bet visų autoriai skirtingi. Kas įdomiausia, meno ekspertai tą mato, tačiau priima rimtu veidu. Kas tai – ar Malevičiaus įtaka, ar kažkoks reiškinys, kuriam reikėtų duoti naują vardą? Juodieji kvadratistai. Juk ir aš nepraėjau abejingai, apie tai rašau. Ar man patinka Malevičiaus juodasis kvadratas? Taip. Ką tuo klausimu pasakyti jaunimui?

– Kepkite juodus kvadratus ir netrukus būsite pripažinti.

Įsibrovė plakatai

Slovako Blazejaus Balazo raudonų darbų ciklą „Karo kūnai“ priskirčiau prie plakatų. Kodėl? Raudoname fone tekstas anglų kalba. Tiktai. Pirmame užrašyta: „Mano senelis kovėsi Pirmajame pasauliniame kare kaip Austrijos-Vengrijos kareivis.“ Antrame: „Mano tėvas kovėsi Antrajame pasauliniame kare kaip Slovakijos Respublikos kareivis. Trečiame: „Aš „koviausi“ Šaltajame kare kaip Čekoslovakijos kareivis.“

Šioje trienalėje yra ir dar vienas „plakatistas“. Keturi Thierry Weselio (Belgija) kūriniai – šimtaprocentiniai plakatai. Kiekviename matome videokamerą ir didelius užrašus: BĖK, ESI OBJEKTYVE; VERK, ESI OBJEKTYVE; MĄSTYK, ESI OBJEKTYVE; ŽIŪRĖK, ESI OBJEKTYVE.

Žodžiu, įspėjama, kad kameros akis visur tave seka, stebi, viską mato. Manau, tai įdomus reiškinys, kai tarp grafikos ir plakato išnyksta ribos. Juk plakatas – tai grafika. O čia grafika paversta plakatais.

„Kūno politika“

Taip vadinasi Yuanhe Cai (Kinija) medžio raižiniai. Graži, elegantiška linija, veidai, kūnai, baltų ir juodų dėmių darna. Iš pirmo žvilgsnio du darbai skritulyje dvelkia harmonija. Bet įsižiūrėjęs atidžiau, pamatau griaučius, nutrauktas kojas, rankas, paleistas žarnas, ištaškytas smegenis… Trumpai tariant, išorinis grožis, estetika kviečia žavėtis kūriniu, bet pamatęs sužalotus kūnus, jautiesi susidūręs su kažkokio teroristinio akto padariniais.

Šovinių dėžė

Pastaruoju metu beveik kiekvienoje tarptautinėje parodoje aptinku tuščių gilzių kompozicijas. Šįkart šoviniai papuošti grafiniu ornamentu – karalių, šventųjų figūros, veidai, aureolės. Technika – eksperimentinė mecotinta. Šoviniai išrikiuoti didelėje dėžėje. Autoriai – italai Giuseppe Vigolo ir Antonella Zebinati. Netikėta? Taip. Gal čia nepavojingas pokštas? Ar tie šoviniai su paraku? Fotografuoju šį eksponatą ir nuotrauką siunčiu sūnui, mat jis – vienas geriausių Lenkijos sporto šaulių, manau, jam bus įdomus toks šovinių „pagerbimas“.

Pradurta penkiakampė

Salėje stovi dar ir kita dėžė, pro skylę lankytojas gali žvilgtelėti į jos vidų. Aš ne itin mėgstu tokius „paįvairinimus“, tad į skylę nedirstelėjau. Ką ten būčiau išvydęs, pamačiau kataloge. Juodame fone – raudona penkiakampė, pradurta baltu spinduliu, į visas puses išsibėgiojančių vaikų su raudonais kaklaraiščiais figūrėlės. Autorė – Natalija Lamanova, (Rusija). Darbas pavadintas Kinetos interactive.

Mecotinta iš Tailando

Kas yra mecotinta? Cinko plokštelės paviršius tol trinamas metalo milteliais, kol pasidaro šiurkštus, matinis. Į tokį paviršių įtrynę juodus dažus, gautume juodos dėmės atspaudą. Kad išvystume piešinį, jo autorius, paėmęs metalinį glaistytuvėlį, išlygina kai kurias metalo paviršiaus vietas – atspaude jos bus baltos su daugybe niuansų, kurie priklauso nuo išlyginimo stiprumo.

Šiek tiek paaiškinęs technikos galimybes, stabteliu prie Kito Chirakachaisakulo darbų Self Dimention ir „Minčių įkalinimas“ – abiejuose veidas, kurio fragmentai įrėminti, įkalinti. Iš tamsaus fono išnyra vos apšviestas veidas su begale dėžių-rėmelių. Metafora aiški – Laisvė…

Kitas autorius irgi iš Tailando Prapanpunas Boonyachai’us mecotintos technika be galo subtiliai pavaizdavo du stiklainius, kuriuose plaukioja oranžinės žuvelės. Kodėl jos ne kartu? Peršasi keletas atsakymų. Vienas iš jų – Laisvė.

Auksas ir kelio pradžia

Nori nenori, bet aukso švytėjimas traukia akį. Vieno kvadratinio metro plote mirguliuoja plonyčiai aukso lapeliai, ant kurių lyg ir pirštų atspaudai. Priscillos Romero (Kosta Rika) instaliacija vadinasi „Mido prisilietimas“. Paskatinamoji premija. Midas, kaip žinome, buvo mitinis Frigijos karalius, kurio neprotingą norą, kad viskas, ką palies, virstų auksu, Dionisas patenkino…

Kita instaliacija, sudėliota iš nedidelių grafikos darbelių, guli ant grindų. Autorė – Agnieszka Dobosz (Lenkija). Tų atspaudų, kuriuose keliais gestais piešiamas abstraktus reginys, yra apie pusantro šimto. Ant kiekvieno padėtas akmenėlis, gal kad vėjas nenupūstų.

Norėtųsi, kad instaliacija, primenanti kelią, tęstųsi, tęstųsi į kitą salę, nusileistų laiptais žemyn, į parką, esantį šalia Menų bunkerio, po to gatve į senamiesčio centrą, ten praeiviai galėtų pasiimti po atspaudėlį arba po akmenėlį, užtektų šalia padėti užrašą Servez vous (prašom).

Taip poetiškai galėčiau ir baigti šį pasakojimą. Bet mintyse lygindamas abi ką tik aplankytas trienales, darau išvadą, kad grafikos menas peržengia popieriaus lakšto ribas ir visomis jėgomis veržiasi į plačią erdvę.