Sovietmečio pasakos: moterys žirafos kailiniais
Penk­to­je Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos (NDG) sa­lė­je Vil­niu­je vei­kia par­oda „Lie­tu­va. Lon­do­nas. 1968. Lie­tu­viš­ko di­zai­no odi­sė­ja“. Ja pa­žy­mi­mas Lie­tu­vos pri­sis­ta­ty­mo Lon­do­no par­odų cen­tre „Earls Court“ 50-me­tis. Šis Lie­tu­vos pa­vil­jo­nas lai­ko­mas mo­der­niau­siu ir vie­nu sėk­min­giau­sių Va­ka­ruo­se. 1968-uo­sius šie­met pri­si­me­na ir mi­ni pa­tys bri­tai.

Dizaino tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir „Dizaino fondo“ bendraįkūrėja Karolina Jakaitė domėtis šiuo paviljonu pradėjo prieš dvylika metų. Viename kataloge ji rado logotipą – rūtos ženklą. „Prie jo buvo parašyta dailininkės Vaidilutės Grušeckaitės pavardė, daugiau nieko nenurodyta. Pradėjau klausinėti, ieškoti. Net ir tada, kai surinkau pakankamai medžiagos, atrodė, negalime surengti parodos, nes trūksta išlikusių kūrinių“, – pasakojo viena „Lietuviško dizaino odisėjos“ kuratorių K. Jakaitė.

„1967 metais lietuviškų baldų parduota už 46 su puse milijono rublių. Jeigu britai ir patikėjo absurdiška statistika, vargu ar ši suma jiems ką nors reiškė.“

Revoliucijos metai

Rengdama „odisėją“ K. Jakaitė ne mažiau nukeliavo ir pati. Lietuvių pėdsakų ji ieškojo Londone, 2011 metais lankėsi „Earls Court“ parodų centro, kuris vėliau nugriautas, archyve. Šiemet tyrinėtoja nuvyko į archyvus Maskvoje, buvo pakviesta pristatyti savo disertacijos temą Londone.

Sovietų Sąjungos pramonės ir prekybos paroda Londone vyko 1968-ųjų rugpjūtį. Rugpjūčio pabaigoje sovietų tankai įsiveržė į Prahą. Įvykiai Čekoslovakijoje plačiai nuskambėjo Londone – prasidėjo protesto mitingai, siūlyta uždaryti prestižiniame „Earls Court“ vykusią parodą.

„Britai kritikavo tai, kad parodoje atskiri stendai skirti okupuotoms Baltijos šalims. Tokių atsiliepimų buvo ir spaudoje, ir tarp lankytojų. Dabar jie prisimena, kad 1968-ieji buvo sudėtingi – pasirinkimo – metai. Lankytojai atvyko į parodą, bendravo su emigrantais, o šie atstovavo Sovietų Sąjungai“, – pabrėžė K. Jakaitė.

Kita vertus, lietuvių kūrybą, katalogą ir visą prisistatymą lydėjo lietuviškas – rūtos – simbolis. Grafikas Antanas Kazakauskas, sukūręs žaismingą katalogą, nesivargino paminėti, kad Lietuva buvo viena Sovietų Sąjungos respublikų. O ir mėnesiui į užsienį ištrūkę menininkai jautėsi laisvesni, pamatė, kaip atrodo demokratiška (ir protestuojanti!) visuomenė, jiems įsiminė spalvingas Londono gyvenimas.

Lietuvaitė ant „Volgos“

Daugiausia apie Londono parodą papasakojo Tadas Baginskas. Anuomet jaunas architektas būtų svajojęs Didžiojoje Britanijoje ir pasilikti. Parodoje dalyvauti pakviesta ir jo žmona Ginta Baginskienė. Tuo metu Baginskai augino mažą dukrą, ir tai buvo viena priežasčių, kodėl architektui išvis leista nuvykti į Vakarus.

Kartu su juo keliavo vitražistas Algimantas Stoškus (1925–1998). A. Stoškus sukonstravo gigantišką 8 metrų aukščio kinetinį vitražą „Vilnius – Lietuvos sostinė“. Keturios jo ašys sukosi ant keturių „Volgos“ variklių. Centre – kaip mozaika sudėtas lietuvaitės portretas. Rankose iškėlusi ji laikė Gedimino pilį, o aplink sukosi visa Vilniaus architektūros panorama. Specialiai šiai instaliacijai kompozitorius Feliksas Bajoras parašė avangardinės elektroakustinės muzikos opusą.

„Lietuviai anuomet garsėjo savo vitražo meistrais, o A. Stoškaus kūrinys buvo pirmasis kinetinis vitražas. 1968-aisiais kinetinis menas buvo populiarus visame pasaulyje. Tai mums byloja apie to meto sistemą: dėl eksporto Sovietų Sąjungoje buvo įmanoma viskas. Kūrinys gabentas per Maskvą – iš Lietuvos laivu išsiųstas į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgą), iš ten nuplukdytas į Londoną. Kiekvienas stiklo luitas svėrė daugiau nei šimtą kilogramų, visa tai kainavo kosmines sumas. Todėl parodą ir pavadinome „odisėja“, – paaiškino viena jos kuratorių.

Vitražą videoprojekcijoje dabar atkūrė menininkas Rimas Sakalauskas: NDG salėje pavaizduotas kūrinys kiek mažesnis nei originalas – 3,5 metrų aukščio. Vitražas iš Londono anuomet parplukdytas į Klaipėdą, tačiau nugulė vienos gamyklos sandėliuose ir daugiau niekas nebandė jo surinkti.

Midus pakėlė Geležinę uždangą

Reprezentaciniuose Sovietų Sąjungos renginiuose Šaltojo karo metais atpažįstamas noras pasirodyti. Užsienio parodai buvo išleista serija angliškų katalogų. Juose pavaizduotos prabangos prekės, kurių šiapus geležinės uždangos gyvenę žmonės veikiausiai nebuvo regėję akyse. Galima susidaryti įspūdį, kad sovietmečiu SSRS piliečiai vaišinosi krevetėmis, o moterys dabinosi leopardo ar žirafos kailiais.

Visgi propaganda britai nepatikėjo. Nei T. Baginskas, nei A. Stoškus angliškai nekalbėjo, tačiau jiems gelbėjo vertėjas. Vienas „The Times“ žurnalistas vėliau aprašė savo apsilankymą lietuvių paviljone. Ten jis buvo pavaišintas lietuvišku šokoladu ir lašeliu midaus. Tada prasidėjo šnekos – atvykėliai ėmė atviriau pasakoti apie sovietinę tikrovę. „Lietuviškas gėrimas darė stebuklus – atpalaidavo liežuvius ir vertė mane tikėti, jog gali įvykti tikras dialogas tarp dviejų stovyklų“, – paskui išspausdino „The Times“.

Patys menininkai ironiškai žvelgė į Šaltojo karo lenktynes. Pavyzdžiui, A. Kazakauskas kataloge rašo, kad Lietuvoje kas pusvalandį naujai pastatytuose ir puikiai įrengtuose butuose įvyksta įkurtuvių vakarėlis. Arba, kad 1967 metais modernių lietuviškų baldų parduota už 46 su puse milijono rublių. Jeigu britai ir patikėjo absurdiška statistika, vargu ar ši suma jiems ką nors reiškė.

Hipiškas Londonas

T. Baginskas į Londoną vežė „Gintaro pano“. Gintaro dirbiniai ir papuošalai buvo privalomas reprezentacinis akcentas tarptautinėse parodose dar nuo tarpukario. Autorius savo pano panaudojo 81 kumščio dydžio akmenį. Gintarų prikrautą bulvių maišą jis parsivežė iš Kaliningrado. Iš Londono kūrinys nebesugrįžo.

T. Baginskas pasakojo, kad jam ši kelionė buvo tokia neįtikėtina, jog prilygo kosminei odisėjai. Visą mėnesį vaikščiodamas po Anglijos sostinę jis fotografavo žmones ir architektūrą. „Vis kalbindavau T. Baginską parodyti nuotraukas iš Londono, o jis atsakydavo: „Tiek kartų buvote Londone, ką naujo pamatysite?“ Galiausiai ištraukė šiuos kadrus, nuskenavome. Jie puikiai atskleidžia to meto madas, hipišką kultūrą. Matyti, kad menininkų žvilgsnis – kaip iš to kito, suvaržyto pasaulio ištrūkusių žmonių“, – kalbėjo K. Jakaitė.