Skulptorius Bernardas Bučas – nesiliovęs mylėti Salomėjos
Nors ta­len­tin­gas skulp­to­rius Ber­nar­das Bu­čas (1903–1979) yra su­kū­ręs dau­gy­bę pui­kių dar­bų, jis yra la­biau ži­no­mas kaip Sa­lo­mė­jos Nė­ries vy­ras. Poe­tės še­šė­ly­je at­si­dū­ru­sio skulp­to­riaus net ne­leis­ta pa­lai­do­ti žy­mių žmo­nių pa­nteo­ne – Pe­tra­šiū­nų ka­pi­nė­se. Ne­par­ti­nis me­ni­nin­kas am­ži­no poil­sio at­gu­lė Ro­mai­nių ka­pi­nė­se. Ir tik 1991 me­tais Kau­no mies­to val­džia jam pa­sta­tė pa­mink­lą.

Sovietmečiu kalbant apie B. Bučą nebuvo vardijamos jo skulptūros, nes santvarkai jos nelabai tiko – kurtos tarpukario Lietuvos žymioms asmenybėms. Apie menininką nebuvo parašyta nei mokslinių darbų, nei straipsnių arba knygų. Daugelis jo neįvardytų skulptūrų stovi miestų aikštėse, kapinėse, bažnyčiose. Užmaršties skraistę praskleidžia neseniai Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro išleista gausiai iliustruota Saulutės Genovaitės Markauskaitės knyga „Skulptorius Bernardas Bučas“. Leidinys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Onutė Bučienė: „Žmonėms visą gyvenimą buvau tik Salomėjos Nėries vyro žmona, o Bernardą dažnai vadindavo tik Salomėjos Nėries vyru.“

Kaip pasakojo devynias poezijos knygeles išleidusi S. G. Markauskaitė, su buvusia B. Bučo žmona Ona Bučiene-Obrikat, patikėjusia jai skulptoriaus archyvus, susipažino, galima sakyti, atsitiktinai, rašydama knygą apie Krekenavą, išnykusius jos apylinkių kaimus. Iš vieno tų kaimų buvo kilusi ir Onutė Kondrotaitė, trečioji B. Bučo žmona. „Iš pradžių ji man nesakė, kas ji tokia. Tik vėliau, kai jau išleidau knygą „Krekenava laiko tėkmėje“, prisipažino, kad seniai norėjusi kam nors patikėti archyvus, pagal kuriuos būtų parašyta knyga“, – pasakojo S. G. Markauskaitė.

Onutė ir Bernardas Bučai 1970 metais. / Onutės Bučienės asmeninio archyvo nuotrauka

Susituokė Paryžiuje

Panevėžio apskrityje, Smilgių apylinkėje, Naurašilių kaime gimusį B. Bučą (buvo vyriausias septynių vaikų šeimoje) globojo ir į mokslus leido rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Vėliau Bernardas kabinosi pats – vaikų laikraščiui „Žiburėlis“ kūrė iliustracijas. Piešimo mokytojo, tuo metu jau žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro pastūmėtas, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Jo sukurta lito ir pašto ženklų kolekcija pelnė pirmąją vietą. Susitaupęs pinigų jaunuolis išvyko į Romą studijuoti dailės, vėliau mokslus pratęsė Briuselio dailės akademijoje.

Su Salomėja susipažino 1930 metais Panevėžyje, kur ji tuo metu mokytojavo. 1936 metais skulptorius laimėjo Švietimo ministerijos stipendiją pasitobulinti Paryžiuje. Išvyko kartu su sužadėtine S. Nėrimi. Poetė tuo metu jau buvo perėjusi pas rašytojus trečiafrontininkus, propagavusius socialistinės santvarkos garbinimą, nenorėjo bažnytinės santuokos, o civilinės tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Ją mylintis Bernardas neprieštaravo tokiam pasirinkimui. Paryžiuje abu ir susituokė 1936-aisiais. Po pusmečio grįžo į Kauną, o 1937 metais gimė sūnus Saulius.

Rasa Bučaitė prie tėčio skulptūros "Nevėžis", 1983 metai. / Onutės Bučienes asmeninio archyvo nuotrauka

Užmirštos skulptūros

Intriguoja B. Bučo skulptūrų spektras – nuo Vytauto Didžiojo, Mindaugo, Maironio, G. Petkevičaitės-Bitės, Vaižganto, Antano Smetonos ir kitų žymių tarpukario veikėjų biustų iki skulptūrų „Žemės ūkis“ (sukūrė kartu su Petru Vaivada), stovėjusių Vilniuje ant Žaliojo tilto. Ant Kauno arkikatedros bazilikos fasado įrengtame Maironio antkapiniame paminkle įmontuotas B. Bučo sukurtas poeto bareljefas. O Kauno karo muziejaus sodelyje iki šių dienų išlikusi jo sukurta skulptūra „Sėjėjas“.

Atgimimo metais šiame sodelyje atstatyti dar tarpukariu B. Bučo sukurti generolo Silvestro Žukausko, Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Jankaus, visuomenės ir politikos veikėjo Petro Vileišio, pirmojo žuvusio Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus, pirmojo žuvusio Lietuvos kareivio Povilo Lukšio biustai. Sovietmečiu jie buvo sunaikinti ir tuo laikotarpiu apie visą šį kūrybinį B. Bučo palikimą nieko nežinojome.

Nemažai Bernardo Bučo skulptūrų sovietmečiu buvo nugriauta.Adaukto Marcinkevičiaus / Panevėžio krašto muziejaus nuotr.

1943 metais B. Bučas buvo sukūręs skulptūrą „1941 metais bolševikų nužudytiems Panevėžio gydytojams“. Karo metais paminklas išsaugotas slapčia jį užkasus. Restauruotas ir atstatytas 1989 metais.

1945 metais mirus Salomėjai nuo skulptoriaus valdžia neatstojo: buvo griaunami jo tarpukariu kurti paminklai, teko statyti naujus – sovietų kariams, masinei gamybai lipdyti Felikso Dzeržinskio biustą. Pasak knygos autorės, prisiminimai, laiškai, liudijimai atskleidžia rūsčius žmogiškumo ir pašaukimo išbandymus dramatiškuose istorijos sūkuriuose.

"Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje Palemone saugomas ir skulptoriaus atminimas", - aiškino muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė. / Ramūno Guigos nuotrauka

Šviesūs metai Palemone

S. Nėries memorialiniame muziejuje Palemone saugomas ir skulptoriaus atminimas. Kaip „Lietuvos žinioms“ pasakojo muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė, kai iš Paryžiaus sugrįžę jaunavedžiai ieškojo kampelio įsikurti, juos pakerėjo ši vieta. Nuo kalnelio buvo matyti Nemunas, pakalnėje sruveno šaltinis. Nei Kauno hidroelektrinės, nei marių dar nebuvo, tad vaizdas buvo kitoks. Jaunavedžiai nusipirko sklypą ir pradėjo lipdyti savo namelį.

Viskas Palemone statyta pagal B. Bučo projektą. Namas nestandartinis, jame daug mažų kambarėlių, laiptelių, langelių. Skulptorius įsirengė čia ir savo dirbtuvę, o Salomėjai – kambarėlį rašyti. Pro mažą langelį vyras galėdavo pasižiūrėti, ar žmona panirusi į kūrybą, ar galima nesutrukdžius užeiti. Taip jis gerbė jos poeziją.

„Tie keleri metai iki karo gyvenant su Bernardu Palemone, kaip Salomėja yra rašiusi prisiminimuose, jai buvo patys gražiausi, – kalbėjo I. Aleksaitienė. – Palemono moterys pasakojo matydavusios, kaip anksti ryte Salomėja su pirštinaitėmis ravi daržus, o 9 val. jau sėda į traukinį ir važiuoja į Kauną, kur tuo metu mokytojavo. Palemone ji sukūrė eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį 1939 metais gavo valstybinę premiją – 5 tūkst. litų. Tuomet šeima galėjo išsimokėti statybų skolas.“ Prie takelio į namus augo diemedžiai. Pastaruoju metu, kad ir kiek muziejininkės sodintų, jie taip neveši, kaip kadaise.

Namelis Palemone, kur prabėgo gražiausi Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo metai, statytas pagal paties skulptoriaus projektą. / Ramūno Guigos nuotrauka

Nevyto gėlės

Kaip knygoje prisimena O. Bučienė-Obrikat, jos ir Bernardo namuose stovėjo S. Nėries biustas, o prie jo visada žydėjo gėlės. Onutė nepyko. Suprato, kokia Salomėja B. Bučui svarbi.

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Salomėjai (ji buvo išrinkta į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą) su kitais deputatais buvo liepta trauktis į Maskvą. Vyrui neleista vykti kartu. Mylimą žmoną su sūneliu jis dar bandė vytis dviračiu, bet nesėkmingai. Maskvos, kur buvo sutarę susitikti, jis taip ir nepasiekė. Net kai B. Bučas išgirdo kalbų, kad Salomėja Maskvoje ištekėjo už kito – iš Lietuvos kilusio aukšto valdininko Petro Veržbilausko, jis vis tiek savo kepurėje nešiojosi įsisiuvęs jos ir sūnaus Sauliuko nuotrauką“, – pasakojo S. G. Markauskaitė. O Maskvoje Salomėjai buvo pranešta, kad jos Bernardas vokiečių sušaudytas. Jos vestuvės su P. Veržbilausku, su kuriuo susipažino Penzoje, S. G. Markauskaitės nuomone, buvo labiau iš reikalo. Salomėja Maskvoje atsidūrė be paso, turėjo tik gimimo liudijimą. Ji pati ir paprašė P. Veržbilausko (Veržbilovskio) „susimetrikuoti“, taip tikėjosi gauti pasą. Iš metrikacijos įstaigos S. Bačinskaitė-Bučienė išėjo jau Veržbilovska Serafima Semionovna. Su šiuo dokumentu gavo ir pasą. Maskvoje ją vadino Sulomita.

Kai tik atsirado galimybė grįžti į Lietuvą, Salomėja su sūneliu parvyko pas Bernardą, deja, labai greitai, 1945 metų liepą mirė.

„Jie ją nužudė“

Ne visada B. Bučas galėjo kurti taip, kaip norėjo. Kai valdžia paskelbė poetės paminklo konkursą, jame, suprantama, dalyvavo ir Bernardas. Kaip knygoje pasakoja O. Bučienė-Obrikat, skulptorius norėjo savo rankomis, širdimi ir lėšomis sukurti mylimai žmonai paminklą – lyrišką, poetišką balto marmuro figūrą. Valdžia neleido. Tuometinis kultūros ministro pavaduotojas Juozas Banaitis ir meno taryba eskizą sukritikavo – liepė sukurti bajavą revoliucionierę. Dar jam buvo pasakyta, kad „kovotojams marmuras netinka“. Dešimt metų B. Bučas kovojo dėl teisės sukurti skulptūrą ant žmonos kapo. Vyko daugybė įvairiausių svarstymų. Galų gale jam teko nusileisti ir kurti pagal valdžios norą. Antraip skulptūra būtų buvusi sukurta kieno nors kito.

Skulptorius norėjo savo rankomis, širdimi ir lėšomis sukurti mylimai žmonai paminklą – lyrišką, poetišką balto marmuro figūrą. Valdžia neleido.

1955 metais bronzinė ryžtingos moters skulptūra iškilo ant Salomėjos kapo Kauno karo muziejaus sodelyje. 1998 metais S. Nėries palaikai buvo perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Ten perkeltas ir B. Bučo kurtas paminklas.

„Keistai atrodo tas visas S. Nėries puolimas, smerkimas, – kalbėjo knygos autorė. – Ar kas žino, kaip viskas buvo iš tikrųjų? Kaip man yra pasakojusi O. Bučienė-Obrikat, o ji sužinojo iš B. Bučo, net ir „Poemą apie Staliną“ ji rašė ne iš širdies, o užrakinta kambaryje. Jai buvo paduotas popierius, parkeris ir pasakyta, kad ją išleis tik tada, kai poema bus parašyta. Apie poetės mirtį O. Bučienei-Obrikat B. Bučas yra sakęs: „Jie ją nužudė.“ Kai Onutė paprašiusi papasakoti daugiau, vyras tepasakęs: „Ne dabar. Matai, kokie laikai.“ Tik pridūrė, kad po vieno suvažiavimo Maskvoje buvo pagirdyta arbatėle, po kurios jai pasidarė labai bloga.“

Girdėdama apie trėmimus Salomėja jau buvo praregėjusi, neliaupsino sovietinės santvarkos, o gal kiek ir pamaištavo. Į Lietuvą 1944 metų rugsėjį grįžo nusivylusi, o tokios poetės sistemai jau nereikėjo. Specialiosios tarnybos nuo seno turėjo būdų, kaip paveikti nepageidaujamo žmogaus sveikatą. S. G. Markauskaitė linkusi manyti, kad Salomėja galėjo būti nunuodyta. Be to, kaip Onutei yra pasakojęs B. Bučas, kai Salomėja su sūneliu grįžo iš Maskvos, prie tėvelio pribėgęs berniukas jam į ausį pašnabždėjo: „Ten mamytę mušė.“

Bernardas Bučas savo dirbtuvėje Panevėžyje. / Onutės Bučienės asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip „Lietuvos žinioms“ yra pasakojusi romaną „Padai pilni vinių“ apie S. Nėries gyvenimą šiemet išleidusi Aldona Ruseckaitė, poetės liga jai taip pat kelia daug klaustukų. „Man labai keista, kad į jos sveikatą niekas daug dėmesio nekreipė: Kaune paguldžius į ligoninę ilgai nedarė jokių tyrimų, vaistų liepė susirasti pačiai ir tik po kiek laiko, jau visai sunegalavus, išskraidinta į Maskvą“, – stebėjosi A. Ruseckaitė.

Bernardo žmonos

Be mamos likusį aštuonerių metų sūnų Saulių skulptoriui padėjo auginti antroji žmona Sofija Kinaitė-Kudirkienė. Juodu susituokė 1948 metais. Kaip teigiama S. G. Markauskaitės knygoje, inteligentiška, Adomo Mickevičiaus eiles atmintinai deklamuojanti Sofija nuoširdžiai rūpinosi Sauliuku. Šeima gerai sutarė. Tačiau Sofija nuslėpė, kad jau buvo ištekėjusi už tarpukario karininko Jono Kudirkos. 1947 metais jis buvo išvežtas į Sibirą. Iš tremties grįžęs ir seniai apie žmonos neištikimybę žinojęs J. Kudirka apsilankė pas Bučus. Jis viską papasakojo Bernardui. Dėl melo įsižeidęs Bernardas Sofijai paskyrė atskirą kambarį. J. Kudirka neištikimybės neatleido. Viskas baigėsi tuo, kad Sofijai pašlijo sveikata. Susirgusi šizofrenija ji atsidūrė Prienų pensione.

Bernardas Bučas prie savo sukurto paminklo Salomėjai Nėriai. 1955 metai. / Onutės Bučienės asmeninio archyvo nuotrauka

1962 metais B. Bučas susipažino su Onute. Tuomet jai tebuvo 27-eri, mokėsi Kauno I vakarinėje mokykloje akordeono klasėje. Ilgakasę merginą, kuri jam iškart krito į akį, skulptorius paprašė pozuoti skulptūrai „Lietuvaitė“. Taip prasidėjo jų graži draugystė. Kartą Onutę nusivežęs į Palemoną ir pasakęs, kad čia prabėgo vienas gražus jo gyvenimo etapas, paklausė, ar sutiktų būti „jo našlelė“. Seniai Bernardą įsimylėjusi Onutė sutiko. 1963 metais juodu susituokė. Onutei buvo 28, Bernardui – 60, jo sūnui Sauliui – 26 metai. Daugelis pažįstamų sakė, kad B. Bučas išsirinko žmoną – kaip Salomėją. „Vyras neigė mano fizinį panašumą į Salomėją, tačiau žmonėms vis tiek visą gyvenimą buvau tik Salomėjos Nėries vyro žmona, o Bernardą dažnai vadindavo tik Salomėjos Nėries vyru“, – knygoje pasakoja Onutė.

Su B. Buču Onutė išgyveno 17 laimingų metų, susilaukė dviejų dukterų – Rasos ir Aušros. Lipdant skulptūrą „Nevėžis“ (ji dabar stovi Panevėžio rajone Vandens nuotekų valymo stotyje), Bernardą ištiko insultas.

Po B. Bučo mirties praėjus 20 metų, 1999-aisiais, O. Bučienė ištekėjo už Hanso Obrikato, iš Palangos kilusio Vokietijos piliečio. Nors jis iš Lietuvos su tėvais emigravo 1941 metais, būdamas dešimties, lietuviškai kalbėjo gana gerai. Su Hansu gyveno Vokietijoje. 2008 metais jam mirus, Onutė sugrįžo į Lietuvą. B. Bučo gyvenimą tęsia 13 anūkų (6 – sūnaus Sauliaus, 4 – dukros Rasos, 3 – dukros Aušros vaikai) ir šeši proanūkiai.