Šimtmečio statybos: laikinoji sostinė, unikalusis modernizmas
Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je vei­kia par­oda „Op­ti­miz­mo ar­chi­tek­tū­ra: Kau­no fe­no­me­nas, 1918–1940“. Mo­der­nią­ją Kau­no tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­rą sie­kia­ma įtrauk­ti į UNES­CO Pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą. To­dėl ko­vą kil­no­ja­mo­ji par­oda bus nu­kel­ta į UNES­CO būs­ti­nę Par­yžiu­je, vė­liau – į Ro­mą, Vroc­la­vą, Ta­li­ną. Iki 2022 me­tų, kai Kau­nas taps Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne, eks­po­zi­ci­ja ap­lan­kys dar dau­giau ša­lių. Su­si­do­mė­ji­mą jau iš­reiš­kė Iz­rae­lio ir Ki­ni­jos me­no ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai.

Kaunui 1919 metais netikėtai tapus Lietuvos laikinąja sostine miestas suklestėjo. Per kelis dešimtmečius buvo pastatyta 12 tūkst. pastatų, miesto ribos išsiplėtė septynis kartus. 60 architektų išvyko studijuoti svetur, vėliau įgytas žinias pritaikė Lietuvoje. Specialistus rengti pradėta ir naujai įkurtame Lietuvos universitete. Ten statybų inžinerijos studijas baigė 190 absolventų, tarp kurių – ir viena moteris.

Iš praeities – dabarties spėjimai

Parodos lankytojus pasitiko dailininko Liudo Parulskio piešinys. Jame pavaizduoti tarpukariu gyvenusių kauniečių spėjimai, kaip miestas atrodys ateityje. Vienas jų – apie tai, koks Kaunas bus 2018-aisiais. Šios vizijos skolintos iš to meto spaudos, kurios puslapiuose kartais pasirodydavo straipsnių, kupinų utopinių idėjų.

Vienas autorių anuomet mąstė, kad mūsų dienomis tarnybą gatvėse atliks radijo policininkai. Matyt, tai susiję su Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje ilgą laiką veikusia radijo gamykla. Spėta, kad funikulierių pakeis oro susisiekimo priemonės, pavyzdžiui, tramvajus ore. Manyta, kad bus apželdinti pastatų stogai, o gatvės – papuoštos palmėmis. Siūlyta pastatyti paminklą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Soborą (kadangi jis laikytas carinės okupacijos simboliu) – nugriauti ir jo vietoje iškelti vienuolikos aukštų stiklinę nacionalinę biblioteką.

Pakliuvus į tarpukarį

Kita parodos dalis – kilnojama konstrukcija. Jos architektūros ir dizaino autoriai – Ieva Cicėnaitė, Matas Šiupšinskas, Linas Gliaudelis – atliepė Kauno modernizmui būdingą lenktą formą. Paviljono viduje jie įstatė apvalų langą – modernizmo architektūros motyvą, naudojamą visame pasaulyje.

„Pro šį langą matyti mūsų – šiuolaikinis – požiūris į Kauną, – pasakojo viena parodos kuratorių Marija Drėmaitė. – Vaidas Petrulis su fotomenininku Gintaru Česoniu sukūrė fotoesė „Galiniai Kauno pastatų fasadai“ – sugretino pagrindinius ir galinius fasadus. Paradoksas: nematomuose vidiniuose kiemuose galime įžvelgti daug daugiau modernizmo. Taip ir čia: apskritas langas modernus, bet konservatyvus – pridengtas tiulio užuolaida su kutais, kurią galime atrasti Aleksandros Iljinienės namuose.“

Simboliškai paroda pavadinta „Optimizmo architektūra“. Jos rengėjų teigimu, Kauno tapsmas išreiškia visos valstybės statybas ir su jomis susijusias optimistines nuotaikas. Ši dvasia būdinga XX amžiaus Europai – 1917–1918 metais, subyrėjus didžiosioms imperijoms, Senajame žemyne susikūrė devynios naujos nepriklausomos valstybės (tarp jų – ir trys Baltijos šalys). Visos jos išsikėlė tokias pačias užduotis: atsikratyti imperinio palikimo ir simbolių, sukurti naujus politinius ir tautinius centrus, pastatyti europietiškus didmiesčius.

„1919 metais Kaunas nesiruošė tapti didmiesčiu. Iš pradžių niekas nežinojo, kiek teks čia užsibūti. Planuota, kad trumpai.“

Tautos statyba

Optimistines nuostatas liudija to meto architektūros projektai. 1930 metais Kaune pastatytas Vytauto Didžiojo muziejus (architektai – Vladimiras Dubeneckis ir Karolis Reisonas). Iš vienos pastato pusės įkurtas Karo muziejus, kuriame surinkta visa tautos kelio į laisvę istorija, o iš kitos, – Kultūros muziejus, kuriame – visi tautos meno šedevrai. Pastarojo muziejaus kolekcijos pagrindu tapo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių rinkinys.

Modernios komunikacijos simbolis – Centrinio pašto rūmai – pradėjo veikti 1930 metais (architektas Feliksas Vizbaras). Tada iš čia buvo išsiųstas pranešimas užsienio šalims: „Kowno is now Kaunas“ (liet. Kowno dabar yra Kaunas). Paskelbta, kad visi laiškai, adresuoti į Kowno, nebepasieks tikslo.

Vėliau pastatytų Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (1938 m., architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) bei Karininkų ramovės (1935 m., Stasys Kudokas) interjerams naudotos vien lietuviškos medžiagos, tokios kaip ąžuolas arba drobė. Taip pat modernizuoti seni pastatai, sukurta miesto infrastruktūra: vandentiekio, kanalizacijos sistemos, iki tol menka elektrifikacija.

„1919 metais, bolševikų invazijos į Vilnių akivaizdoje, Kaunas nesiruošė tapti didmiesčiu. Ta našta „nukrito“ netikėtai, – pabrėžė M. Drėmaitė. – Sausį į laikinąją sostinę buvo perkelta vyriausybė ir ministerijos. Iš pradžių niekas nežinojo, kiek teks čia užsibūti. Planuota, kad trumpai. Todėl valstybė delsė Kaune statyti naujus valstybinius pastatus. Prezidentūra, Seimas įsikūrė buvusiuose cariniuose pastatuose. Vis dėlto po truputį radosi supratimas, kad galbūt tai nebus taip laikina. Reikėjo dirbti ir gyventi, todėl 1927 metais apsispręsta kurti sostinę – prasidėjo statybų bumas. Jį menkai paveikė netgi Didžioji pasaulio ekonomikos krizė.“

UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo link

Paroda parengta anglų kalba, nes skirta viešinti užsienyje. „Mūsų laukia dar daug darbų siekiant Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pirmąjį darbą nudirbo parodos kuratoriai – parengė mokslinį pagrindimą, kodėl šis paveldas svarbus mums ir visam pasauliui. Turime suprasti, kur slypi Kauno unikalumas, kad jį išsaugotume“, – per parodos atidarymą kalbėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė.

Kaip sakė dalėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, Kauno architektūra lyg ir žinoma – apie ją nemažai rašyta, bet medžiaga išsklaidyta mažo tiražo akademiniuose leidiniuose ir ne visada lengvai randama. Akademikai juto poreikį šią informaciją susisteminti, bet žengti pirmojo žingsnio niekas nesiryžo.

Prieš trejus metus visi trys dabartinės parodos kuratoriai, meno istorikai nuvyko į Romos MAXXI muziejų. Kodėl vyko į Italiją? Ten Karališkąją aukštąją architektūros mokyklą baigė du įtakingi lietuvių architektai: V. Landsbergis-Žemkalnis ir S. Kudokas. „Atvykę su savo idėjomis ir medžiaga pajutome, kad mums trūksta žvilgsnio iš šalies. Kaip pasakojimą apie Kauno modernizmą išversti kolegoms, kurie pažįsta kitokį modernizmą? Apibūdinti, kuo Kauno architektūra tipiška – lengva, kuo unikali – ne taip paprasta“, – tikino G. Jankevičiūtė.

„Paaiškėjo, kad kauniečiai puikiai išmano savo miesto architektūrą, taigi, savo pamokas išmoko.“

Kauniečiai savo pamokas išmoko

Kolegei atsakyti galėjo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas V. Petrulis. „Kauno unikalumo esmė ta, kad šiandien kauniečiai ypač domisi šiuo istoriniu laikotarpiu ir per jį supranta savo savastį, – sakė modernizmo architektūros tyrėjas. – Prisimenu įdomų tyrimą, kurį atliko doktorantė iš Turkijos. Ji apklausė įvairius žmones Lietuvoje ir užsienyje. Paaiškėjo, kad kauniečiai puikiai išmano savo miesto architektūrą, net jei klausimyne pasitaikydavo pilkas ar neįdomus pastatas. Tad kauniečiai savo pamokas išmoko.“

Leidykla „Lapas“ šiemet išleido išsamų Kauno modernistinės architektūros katalogą tuo pačiu pavadinimu „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“. Knygoje surinkti parodos kuratorių tekstai, archyvinės to laikotarpio nuotraukos, bylojančios apie tarpukario kultūrinį gyvenimą. „Šis leidinys leidžia toliau plėsti savo žinias. 2015 metais gana netikėtai Kaunas (nurungęs Vilniaus universiteto ansamblį) gavo Europos paveldo ženklą. Tai paskatino susimąstyti, kaip prisistatome tarptautinėje erdvėje, kaip atrodysime 2022 metais. Tada mūsų paroda įgavo aiškų tikslą. Į ją žvelgiu kaip paveldo gerbėjas bei puoselėtojas ir noriu, kad turėtume ateities viziją, kad paroda sudomintų, edukuotų. Be to, kad pasirūpintume trimis tuščiais Kauno pastatais: Centrinio pašto, „Pieno centro“ ir „Pažangos“ rūmais“, – išvardijo V. Petrulis.