Šimtmečio etnografija: kaip ir ko sukaupėme
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je ne­se­niai vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Šimt­me­čio et­nog­ra­fi­ja“ kal­bė­ta apie tai, kaip bu­vo su­rink­ti ver­tin­gi et­nog­ra­fi­niai ar­chy­vai, ko­kie žmo­nės tuo už­siė­mė, ko­kie bu­vo pir­mie­ji ban­dy­mų iš­sau­go­ti nyks­tan­čią liau­dies kul­tū­rą žings­niai.

Kaip teigė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, tai įžanga į trejus metus vyksiantį projektą. Konferencijų ir kitų renginių, apžvelgiančių per šimtmetį sukauptus etninės kultūros daiktų rinkinius, prisimenančių žymiausius etnografus tyrinėtojus ir etnologus, dar bus ne vienas. Pagal pranešimus parengti straipsniai bus publikuojami muziejaus leidinyje „Šimtmečio etnografija“.

Kuriantis Lietuvos valstybei, gelbėti prarandamos lietuvių liaudies kultūros ėmėsi patriotiškai nusiteikę muziejininkai, kraštotyrininkai, dailininkai. Profesionalių etnografų dar nebuvo.

„Matome, kad šiandieninėje Lietuvoje etnografija primirštama. Atsidarius sienoms visi patraukė į sociumo tyrinėjimus, bet iš akiračio dingo etnografiniai tyrinėjimai“, – apgailestavo B. Kulnytė. Muziejaus pradėtas konferencijų ciklas „Šimtmečio etnografija“ sieks atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų kultūrai svarbius etnografijos tyrinėjimus, pristatys šimtmečio etnografijos panoramą: sužinosime, ką turėjome tarpukariu, kas su rinkiniais nutiko per karą ir t. t.

Paskutinė ekspedicija

Konferencijoje kalbėjęs etnologas, istorikas dr. Jonas Mardosa 29 metus yra vadovavęs studentų etnografinėms ekspedicijoms po Lietuvą. „Gaila, bet šiemet vyko paskutinė ekspedicija. Baigėsi projektai, neliko Edukologijos universiteto, neliko ir studijų programose lietuvių etnografijos kurso, neliko studentų praktikų, – apgailestavo jis. – Šį etapą po karo pradėjo etnologė dr. Pranė Dundulienė, paskui prisidėjo Ramuvos ekspedicijos, Edukologijos universiteto studentų praktikos. Dabar – spraga. Liūdnoka.“

Prisiminęs etnografines ekspedicijas J. Mardosa pasakojo, kad Ramuvos laikais iš vienos ekspedicijos į muziejų būdavo nuvežama maždaug po du sunkvežimius eksponatų. „Jeigu ne tos ekspedicijos, dabar daug ko neturėtume, – teigė jis. – Mūsų kartos uždavinys – išsaugoti tai, kas sukaupta ir kuo galime didžiuotis. Tie nuveikti darbai – aukso vertės. Tikiu, kad ir švenčiant Lietuvos 200-uosius metus jie bus reikšmingi.“

Dabar Nacionalinis muziejus, jo fondai – pagrindinė etnografinių tyrinėjimų vieta. „Kai dirbau etnografijos skyriuje, mane su kolegėmis kažkas pavadino sandėlininkėmis, – juokavo B. Kulnytė. – Sakiau, na ir gerai, o pabandykit jūs turėti tokį sandėlį.“ Muziejus saugo didžiausius šalies tradicinės liaudies kultūros realijų rinkinius, juose priskaičiuojama daugiau nei 70 tūkst. eksponatų. Rinkinių komplektavimas muziejuje prasidėjo 1949 metais, tačiau pavieniai eksponatai – gerokai anksčiau.

Etnografijos gelbėjimas

Kaip pasakojo J. Mardosa, etnografiniai eksponatai pradėti kaupti Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, prieš šimtą metų. Bene pirmieji nykstančiu liaudies menu – koplytėlėmis, kryžiais, skulptūrėlėmis – susirūpino to meto dailininkai. Jie ėmė gelbėti tuos liaudies kultūros klodus. Tada pradėjo kurtis kraštotyros draugijos, buvo surinktos pirmosios etnografinės ekspozicijos. Profesionalių etnografų dar nebuvo.

Pasak J. Mardosos, daug vertingų etnografinių daiktų pradingo, sunyko po žemės reformos iš kaimų iškeliant gyventojus į vienkiemius. Paskui po Antrojo pasaulinio karo, kolektyvizacijos metais, prasidėjo kitas vajus – iš vienkiemių kaimo žmonės buvo priverstinai keliami į gyvenvietes.

„Esu girdėjęs, kad po karo P. Dundulienė paskaitas apie lietuvių etnografiją skaitydavo remdamasi savo gimtojo krašto pavyzdžiais. O kuo ji galėjo remtis? Etnografinių tyrimų dar nebuvo iki XX amžiaus vidurio“, – sakė J. Mardosa. Pranešėjas atkreipė dėmesį į profesionalios muziejininkystės pradininką Paulių Galaunę ir jo darbus šioje srityje. Susirūpinęs nykstančiomis mūsų kultūros apraiškomis P. Galaunė daug dirbo steigiant muziejus, formuojant jų rinkinius.

Pasak J. Mardosos, XIX amžiaus pabaigoje ir ypač XX amžiuje ryški gelbstinčios etnografijos kryptis. „Istoriškai dėl įvairių priežasčių pasikartodavusios etnografinio turinio medžiagos rinkimo akcijos turėjo tikslą užfiksuoti nykstantį ar naikinamą tautos kultūrinei atminčiai ir mokslui reikšmingą liaudies kultūros paveldą. Kuriantis Lietuvos valstybei, gelbėti prarandamos lietuvių liaudies kultūros ėmėsi patriotiškai nusiteikę muziejininkai, kraštotyrininkai, dailininkai. Būrimasis į kraštotyros draugijas, muziejų steigimas įsikomponavo į valstybės kūrimą. Sovietmečiu veiklos institucionalizavimas kreipė į politinių ir ideologinių uždavinių vykdymą, įtraukiant į tai mokslininkus. XX amžiaus pabaigoje liaudies kultūros gelbėjimas laipsniškai mažėjo“, – sakė pranešėjas.

Etnografija Sibire ir už Atlanto

Lietuvių etnografijos pavyzdžių muziejininkai yra surinkę ne tik Lietuvos teritorijoje. Pavyzdžiui, Raseinių krašto istorijos muziejaus rinkinyje saugoma arti šimto vienetų Sibiro tremtyje, lageryje, kalėjime sukurtų rankdarbių, kuriuose skleidėsi lietuviška tapatybė. Pasak muziejaus rinkinių tyrimą pristačiusių muziejininkių Birutės Kulpinskaitės ir Loretos Kordušienės, tremtyje atsidūrę lietuviai kurdami rankdarbius nestokojo nei kūrybos, nei energijos. Baltų medvilninių siūlų tremtiniai prisiardydavo iš binto ar marlės, spalvotų šilkinių – iš kaspinų, storesnių siuvinėjimui, mezgimui ar nėrimui – iš nebedėvimų drabužių, drobės siuvinėjimui – iš siuntinių, atkeliavusių iš Lietuvos (siuntinius buvo privaloma apsiūti medžiaga).

Konferencijoje kalbėjusi JAV etnologė, JAV Lietuvių bendruomenės veikėja, poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, remdamasi savo ir kitų tyrinėjimais, apibūdino pirmąją emigrantų bangą, kuri atvyko į Ameriką prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pasakojo, kaip jie išsaugojo nematerialųjį paveldą (kalbą, tradicijas, papročius), kaip keitėsi jų savimonė gyvenant kitoje šalyje.

„Tėvai į Ameriką mane atplukdė 9 mėnesių, 1949 metais, – pasakojo E. Bradūnaitė. – Dokumentus mums parūpino dėdė – senelio pusbrolis, kuris į Ameriką buvo atvykęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis Baltimorės kolonijoje netoli Vašingtono turėjo savo siuvyklą. Pirmieji lietuvių emigrantai ten buvo įsteigę ir savo parapiją su mokykla.“

Pirmoji emigrantų banga prasidėjo po 1863 metų sukilimo ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai Amerika jau sumažino emigrantų kvotas. Amerikai tada reikėjo darbo jėgos anglių kasyklose ir skerdyklose. Ten dažniausiai darbą rasdavo atvykę lietuviai. „Atsimenu kelias keliones į Pensilvanijos angliakasių rajoną, ten lankėme kapines, kuriose buvo palaidotas kitas senelio giminaitis. Jau tada buvau išmokusi kelias lietuviškas dainas iš Amerikoje Jono Balio išleistos plokštelės. Dainas jis buvo surinkęs iš pirmųjų emigrantų“, – pasakojo E. Bradūnaitė.

Pensilvanijos lietuvių dainos

Vėliau, Kalifornijos universitete ruošiantis atlikti lauko tyrimus etnologijos magistro laipsniui, 1972 metais jai atsirado proga nukeliauti į Pensilvanijos angliakasių rajoną ir patyrinėti ten gyvenančių lietuvių gyvenimą. E. Bradūnaitė ten vyko su žurnalistu Vladu Būtėnu ir fotografu Algimantu Keziu. Jų tikslas buvo aprašyti, fotografuoti ten gyvenančių lietuvių buitį, jų statytas bažnyčias, mokyklas, kapines, veikiančius klubus, organizacijas. 1977 metais buvo išleista knyga „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“. Ją dabar galima rasti ir Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekos elektroniniuose puslapiuose.

Kaip prisiminė E. Bradūnaitė, vykdama į Pensilvaniją ji užsuko pas tautosakos rinkėją J. Balį pasiklausti jo patarimų. Tuo metu dar dainas ant vielinių volų užrašinėjo ir kitas tautosakos rinkėjas Juozas Būga. Jie abu yra įamžinę daug už Atlanto atsidūrusių lietuvių tautosakos.

E. Bradūnaitei rūpėjo sužinoti, ar jų užrašytos dainos dar gyvos Pensilvanijos angliakasių rajone. J. Balys netikėjo, kad praėjus daug metų po atvykimo į Ameriką tas lietuviškas dainas dar kas nors dainuoja. „Vis dėlto radau dar ne vieną 80–90 metų močiutę, kurios į Ameriką atvyko būdamos 20-ties ir iki šiol tebedainavo jaunystės dainas. Įrašiau daug lietuviškų dainų. Močiutės sakė, kad visą gyvenimą tas dainas dainavo. Pasak jų, dainos joms primena Lietuvą ir tuos žmones, iš kurių išmoko dainuoti, – pasakojo E. Bradūnaitė. – Kadangi Amerikoje antropologijos ir folkloro studijose reikalaudavo atkreipti dėmesį į tautosakos pateikėjų gyvenimo kontekstą, taigi pati pas tas močiutes gyvendama daug ką stebėjau ir užrašinėjau. Žinias papildydavau patyrinėdama emigrantų spaudą.“

Konfliktai su lenkais

Kaip pridūrė E. Bradūnaitė, tikėjimas lietuviams Amerikoje taip pat buvo svarbi tapatybės dalis. Emigrantai buvo kaimo žmonės, dažnai beraščiai. Kolonijose juos supo emigrantai lenkai, kroatai, slovakai, ukrainiečiai, italai. „Visi būrėsi prie savų. Su kitomis tautomis sugyveno tik tiek, kiek reikėjo, – teigė E. Bradūnaitė. – Su lenkais lietuviai gyveno patirdami įtampą. Nors iš pradžių net bandė kartu statyti bažnyčias, greit atsiskyrė ir kūrė savas.“ Pasak etnologės, nesutarimų kildavo dėl to, kad lenkai neleisdavo į tas bažnyčias kviestis lietuvių kunigų ir nenorėjo lygiai dalytis sumestiniais pinigais laidotuvių išlaidoms. „Nesutarę su lenkais 1874 metais Šenandoa mieste lietuviai pasistatė savo Šv. Jurgio bažnyčią, su dviem bokštais, aukštesniais už lenkų bažnyčios. Deja, neseniai tą bažnyčią nugriovė (sumažėjus parapijiečių skaičiui vyskupijai buvo per sunku ją išlaikyti). Gaila, kad nespėta įregistruoti kaip istorinio paminklo. O juk tai pirmoji lietuvių bažnyčia Amerikoje“, – apgailestavo E. Bradūnaitė. Pasak jos, šioje bažnyčioje buvo gražių vitražų su lietuviškais užrašais, ženklais. Ji džiaugėsi, kad daug to paveldo bent spėta užfiksuoti nuotraukose, kurios publikuojamos knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“.

Būrimasis į kraštotyros draugijas, muziejų steigimas įsikomponavo į valstybės kūrimą.

Pasak E. Bradūnaitės, neką mažiau etnografiniu požiūriu įdomus ir kitas tyrimo objektas, dar tik laukiantis išsamesnių etnografinių tyrinėjimų, – tai antroji emigrantų banga, kuri išvyko iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo.