Simonas Skrabulis ir jo baigti paveikslai
Vil­nie­tis me­ni­nin­kas Si­mo­nas Skra­bu­lis (g. 1976) at­sklei­dė il­gai gy­ve­nęs „ne­baig­to pa­veiks­lo“ idė­ja – taip pa­va­din­ta ir kū­rė­jo par­oda sos­ti­nės „Ar­kos“ ga­le­ri­jo­je. Ta­čiau tuoj pat pa­ti­ki­no žiū­ro­vus, kad vi­si aliai vie­no jo dar­bai baig­ti, – esą tik ko­ke­tuo­jąs. Ta­py­to­jas ne­pa­si­duo­da ali­na­mas li­gos, at­re­mia li­ki­mo kir­čius ir ku­ria to­liau.

Nebaigto paveikslo vizija S. Skrabulį persekiojo ne vienus metus. Kitados, kai rengėsi moters aktų parodai, džiaugėsi išdrįsęs palikti paveiksluose daugiau baltų, tuščių erdvių. Pasak menininko, nebaigtas kūrinys kartais atskleidžia daugiau negu baigtas. Esą jame galima rasti labai subtilių, neatvertų dalykų apie autorių, kurių jis pats nepasakos.

„Norėjosi pabūti visai kitokiam. Tai vystėsi, pilnėjo, augo ir dabar matote, ką pavyko padaryti gyvenant šia idėja, – parodos žiūrovams aiškino autorius, o kai liovėsi įžanginės kalbos, pridūrė: – Pabaigti mano darbai.“

Tinkami žmonės tinkamoje vietoje

Tereikia tinkamų žmonių tinkamoje vietoje ir jie perskaitys, ką paveikslais autorius yra pasakęs apie save.

Štai galerininkės, „Arkos“ vadovės Dovilės Tomkutės prisiminimas apie didelio formato kūrinius – gana aiški užuomina, kad dėl tolydžio silpnėjančios sveikatos menininkas priverstas imtis mažesnių drobių.

Tačiau tai tik prakeikta statistika – estetinėje plotmėje nėra jokių suvaržymų. „Simono darbai lengvi, perregimi – gryna emocija, įspūdis. Vis dėlto gerai suvokiame, kiek pastangų menininkui prireikia jiems skurti. Drįsčiau teigti, jog drauge paveikslai jam sugrąžina jėgas, palaiko, įkvepia gyvybės“, – svarstė D. Tomkutė.

Sielos skrydžių pėdsakai

S. Skrabulio auklėtojai dailėtyrininkei Onai Danutei Jedzinskienei jo darbai primena eilėraščius, impresijas. Ypač patinka „Krištolinė žiema“.

„Čia tiek daug asmeniškumo, tiek emocijų. Stebiuosi, kad Simas gyvena tuo, ką kuria. Darbai byloja apie jo sielos skrydžius, užsimiršimą: toks erdvės skaidrumo, dangaus gelmės atsivėrimas ir staiga – tamsi sunki užuolaida“, – kalbėjo dailėtyrininkė.

O. D. Jedzinskienė įspėjo žiūrovus pernelyg nesiartinti prie mažųjų parodos darbų – tos miniatiūros ir iš toli atrodo puikiai, monumentaliai. Jos, autoriaus pavadintos „projektais“, anot auklėtojos, turi visas galimybes būti išplėtotos į didžiules drobes.

Veikiantis ugnikalnis

Reikjaviko dailės akademiją baigusio S. Skrabulio ekspresija, spalvingumas, iš lietuviško konteksto išpuolanti tapyba krito į akis ir Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkei Editai Utarienei. Jai Simono kūryba nuo pat pirmos pažinties siejosi su ugnikalniu.

„O ši paroda – jautri, subtili, daugeliu darbų prabylanti asmeninėmis temomis. Man labai patinka, kad juose tarp spalvų ir veržlių potėpių glaudžiasi ir atokvėpio valandėlės“, – sakė E. Utarienė.

Menotyrininkas Vidas Poškus pabrėžė, jog greta šiaurietiškos, skandinaviškos darbų estetikos galima minėti ir S. Skrabulio santykį su kolege tapytoja abstrakcioniste Dalia Kasčiūnaite. Skandinavija, anot menotyrininko, yra ne geografinė sąvoka, o egzistencinė būsena – jautrus ir nuoširdus santykis su aplinka, gamta. Jo manymu, dailininko tapyba – ekologiška, temperamentinga, drąsi.

Daugeliui žinoma S. Skrabulio ligos istorija, bet ji, pasak V. Poškaus, ne toks svarbus dalykas. „Kiekvienas grumiamės su įvairiomis ligomis ir priklausomybėmis, tačiau tik tikras kūrėjas jas įveikia“, – įsitikinęs menotyrininkas.

Menininkas nėmaž nejuokauja

S. Skrabulis jau daug metų serga išsėtine skleroze – nepagydoma liga. Ji progresuoja, atima iš menininko vis daugiau jėgų. Simonas nesėdi dykas, nepasiduoda, kaip įmanydamas stengiasi atremti likimo kirčius, toliau kuria. Kad šeimai ir artimiesiems būtų kiek lengviau, atidarė savo studiją – moko privačiai.

– Kaip yra dėl tų baigtų nebaigtų paveikslų? Sakoma, tekstai niekada nebūna parašyti, jie – nuolat rašomi. Turbūt tas pat ir dailėje? Kada pajunti, kad paveikslas baigtas, stop, gana? – klausiau Simono Skrabulio.

– Tai žino tik pats autorius. Man aiški mano kūrybos metodika, mąstymas. Neteikiu, nedovanoju, neparduodu – nepaleidžiu paveikslo, kol jaučiu, kad jis nebaigtas. Tarkime, šioje parodoje visi darbai baigti. „Nebaigtas paveikslas“ – tik intriga, užkabinimas.

– O pabaigos jausmas? Gal išsikeli kokius nors uždavinius atsidūręs prieš tuščią drobę? Ir kai tai atsiranda paveiksle, įgyvendinama – jau ir pabaiga?

– Lemia tai, kas tuo metu vyksta mano gyvenime, ką valgau, šiurkščiai tariant. Ir vidinė įtaka – kokiu oru kvėpuoju, metaforiškai kalbant. Nesakau, štai pirmadienį darysiu tą ir tą. Aišku, galiu turėti planą...

– Parodoje eksponuojamos „Idėjos projektams, I-IX“. Ar galima tai laikyti dar vienu tavo sąmoju?

– Ne, visai nejuokauju.

– Tikri projektai?

– Žinai, toks yra dailininko uždavinys – kai pateiki darbą visuomenei, turi jį kaip nors pavadinti. Tad čia tikrai ne pokštas. Tiesiog permąsčiau, kad tegul jie lieka kaip mintys ateičiai.

„Darbai byloja apie jo sielos skrydžius, užsimiršimą: toks erdvės skaidrumo, dangaus gelmės atsivėrimas ir staiga – tamsi sunki užuolaida.“

Niekada nežinai

Tuo metu į mūsų pokalbį įsiterpė lietuvių dailės klasikas, vitražo menininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas ir, įteikęs Simonui katalogą, entuziastingai šūktelėjo: „Tavo kompozicija tiesiog nepaprasta!“

– Dailėtyrininkė O. D. Jedzinskienė sakė parodos darbuose perskaitanti tavo gyvenimą, matanti daug asmeninių dalykų. Kur visa tai – spalvų kontrastuose, disonansuose? Štai paveikslas „Krištolinė žiema“, ta opozicija: šviesa, dangus ir staiga – tamsi užuolaida.

– Meniniu požiūriu tai tam tikras ieškojimas. Tarkime, oi, kaip gražu, šviesu, žiema ir staiga – pabaiga! Supratai mintį?

– Supratau: kūryba tave neša, skraidina ir staiga nudiegia mintis, kad tas skrydis baigsis.

– Ne „kad“, o „kaip“ baigsis. Niekada nežinai.

Nutapyti sunku, bet lengva širdyje

– Kadaise tapei didelius paveikslus, dabar jie mažėja.

– Mėginu išreikšti save mažose drobėse. O galvoje sukasi tie patys „projektai“ kaip seniau. Tačiau vis tiek gyvenu, esu gyvas. Vyksta nuolatinis virsmas. Dabar, kalbant apie kūrybą, taip sunku suvienyti, ką gali ir ko ne, ką jauti ir ko nori. Labai džiaugiuosi tais trimis darbais „Polėkis I-III“. Jaučiu padaręs vidinį šuolį. Stilistinį, išraiškos.

Nutapyti juos sunku, bet taip lengva širdyje. Smagu pažaisti vidine drąsa, kad leidžiu sau taip daryti. Gal jie prieštarauja tradicinei tapybai, tačiau vis vien sakau: „O aš manau taip!“

– Esi labiau akvarelininkas ar tapytojas?

– Tapytojas. Bet akvarelė man nepaprastai patinka, žavi.

– Kai susipažinome su tavo seserimi, ji sakė, kad brolis stiprus akvarelininkas.

– Tarkime, taip. Ačiū Gabrielei. Tiesos gal ir būtų... Kai pats turiu studentų, matau, kaip žmonės bijo akvarelės. Nes tai velnioniškai sudėtinga technika. Reikia darbo, pažinimo, kantrybės. Akvarelės iki šiol mokausi. Supratau, kad galima dar mokytis ir sužinoti daug naujų dalykų.