Silikoninės Kaukių Diedo pasakos. Suaugusiesiems
Kau­no se­na­mies­čio ga­le­ri­jo­je „Bal­ta“ vei­kia Arū­no A. Dau­gė­los par­oda „Žvilgs­nis nuo Ram­by­no kal­no, ar­ba Is­to­ri­jos vė­da­rai“. Žy­mus stik­lo me­ni­nin­kas šį­kart su­pa­žin­di­na žiū­ro­vą su nau­ja me­džia­ga lie­tu­viš­ka­me me­ne – si­li­ko­nu. Ir jo ga­li­my­bė­mis. Vi­sos nau­jie­nos įne­ša šio­kios to­kios su­maiš­ties, ma­lo­niai ar­ba ne­ma­lo­niai su­kre­čia. Ši – ne iš­im­tis, tad pa­si­ruoš­ki­te.

Neseniai skaičiau Aido Jurašiaus pasaką vaikams ne vaikams „Pasakojimas apie trečiąją akį“, kur mįslingų sumetimų vedamas Kaukių Diedas vagia žmonių veidus ir jais puošia begalinės menės sienas. Veido netekusi ir kaukę vietoje jo gavusi nelaimingoji klaidžioja po menę, kol randa savąjį atvaizdą, liečia jį ir negali atskirti, kur jos veidas, o kur tik kaukė, nes jie vienodi – ta pati oda, ta pati kraujo šiluma po ja.

Oksimoronas kvadratu

Galerijos „Balta“ menėje pakliūvu į tą patį siužetą. Esu apsupta gyvų veidų. Gyvų, nes drėgnomis akimis, nes ilgomis tikro plauko blakstienomis, ir net nosies plaukais. Nes per odos aksomą persišviečia kraujagyslės, nes kakta blizga nuo prakaito. O juk prakaituoja tik gyvieji. Tačiau veidai ne ant kūnų, o ant sienų, stikliniuose gaubtuose, paukščių narvuose, paveikslų rėmuose.

Panašu, kad A. A. Daugėla ir bus tas Kaukių Diedas, veidų ir kitų kūno dalių vagis, besipuikuojantis savo surinktais trofėjais. Tik kas tie apvogtieji? Ne visi pavidalai žmogiški. Kiti teturi žmogiškų užuominų, gamtiškojo ir antgamtiškojo pasaulių mišrūnai. Raguoti, šeriuoti ar visai pliki, gyvuliškais žandikauliais ir priešistorinių padarų kaukolėmis, kanelių akimis ir ilčių antakiais. Patraukliai šlykštūs ir atstumiančiai mieli. Oksimoronas kvadratu. Sunku su tokiais prieštaringais jausmais dorotis, bet aišku viena – joks įprastų bruožų portretas taip neprikaustys žvilgsnio.

Viskas kitaip

Ilgai tvardau rankas. Erdvinių meno objektų parodose man dažnai norisi paliesti eksponatus, tačiau stiklas, keramika ar kitos panašios medžiagos gąsdina savo trapumu, be to, pirštų pagalvėlės jau turi išsaugotą informaciją, žino – bus šalta, standu, glotnu, tad čiupinėti nėra prasmės.

Šįkart viskas kitaip. Medicininio silikono faktūra dar „nenuskaityta“, be to, vizualiai labai primena žmogišką odą, neįmanoma atsispirti... Mums kalbantis, autorius drąsiai liečia savo kūrinius, taip, kaip savo ar artimojo kūną – nubraukia nuo skruosto iškritusią blakstieną, mygteli nosį, kepšteli per ausį. Šiek tiek bijau, kad jei prisiliesiu, kepštels ir man, bet ryžtuosi. Vos vos, vardan žurnalistinio įsijautimo. Gyvybinės šilumos įspūdis akimirksniu nuslopsta, smegenys suvokia apgaulę. Gaila tos prarastos iliuzijos, tad nekartokit mano klaidos, palikit vizualųjį meną jo teisėtam šeimininkui – regai.

Nuogumas arčiausia mūsų

Mano aliuzija į pasaką, pasirodo, neatsitiktinė. A. A. Daugėla pripažįsta eksponatų pasakišką prigimtį – kiekvienas jų, įgydamas pavidalą, atsinešė ir savo priešistorę. Menininkas lyg ir svarstė tuos siužetus pateikti drauge su objektais, tačiau galiausiai su galerijos lankytojais pasidalijo tik dviem. Tokį sprendimą vertinčiau kaip pagarbą individualiai vaizduotei. Pastaruoju metu parodų anotacijos ir kūrinių pavadinimai dažnai pernelyg sugromuliuoti ir nepalieka vietos savoms interpretacijoms.

Tiesa, opesnė vaizduotė gali nejučia nunešti taip toli, kad paroda pasirodys esanti nešvanki ir vulgari. Iš tolo viskas atrodo gerokai kitaip. Kita vertus, mes linkę šlykštėtis ir savo kūnais, savo pačių nuogumu, nors jis arčiau kaip niekas kitas.

Arūnas A. Daugėla su tikru, ne silikoniniu, augintiniu.

Šlykšti mums yra ir mirtis. Ją lydintis kraujas, akių apsiblausimas, odos pamėlimas ir kiti natūralūs procesai. Jei tai, kas natūralu, gąsdina, tai gal tai, kas nenatūralu arba hipernatūralu, guodžia – spėju, pamanė sau A. A. Daugėla ir išvirė silikoninį ausyčių kompotą bei sriubos su viena didele frikadele. Dar cepelinų, bet jie jau ne baimei malšinti, veikiau desertui.

Iš Antikos sekso reikmenų parduotuvės

Kad menininkas linkęs ne šiurpinti, o priešingai – apžaisti, sutramdyti mūsų baimes, įrodo ir gorgonės Medūzos galvos iškamša, matyt, įsigyta antikiniame turguje iš paties Persėjo ir amžiams užčiaupta burnos kamščiu iš sekso reikmenų parduotuvės. Turite unikalią galimybę pažvelgti jai į akis ir nevirsti akmeniu.

Nuo Helados iki lietuviškojo Olimpo – Rambyno – ranka paduoti, nes mūsų ir jų fantazijos kadais turėjo nemaža panašumų. Atrodo, tai autorius ir norėjo pabrėžti tokiu gana įmantriu pavadinimu. O kodėl iš visos istorijos mėsos A. A. Daugėla išsirinko vėdarus, pakontempliuokime kiekvienas sau.

Paroda stipriai disonuoja su tyra galerijos spalva ir jos pavadinimo semantika. Bet įtariu, kad menininkas to ir siekė – kontrastas tik paaštrina ekspozicijos kampus. Kaip kraujo balutė ant šviežio sniego – matyti iš tolo ir labai aiškiai.

Paroda „Žvilgsnis nuo Rambyno kalno, arba Istorijos vėdarai“ veiks iki balandžio 26 dienos.