Sigitas Parulskis: toleranciją reikia užsiauginti
„A­tė­jau į su­si­ti­ki­mą su Par­uls­kiu, kur­gi jis?“ – flir­ta­vo su sa­vo skai­ty­to­jais au­to­rius. Žais­min­go bei links­mo nu­si­tei­ki­mo ne­pra­ra­do ir vė­liau, kal­bi­na­mas fi­lo­so­fės, eseis­tės, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kės prof. Jū­ra­tės Ba­ra­no­vos.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tęsiamas pokalbių ciklas su autoriais, kurių kūriniai nominuoti Metų knygos titului. Šįsyk buvo pristatyta naujausia rašytojo Sigito Parulskio knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ („Alma littera“, 2018).

„Kai pasižiūriu į save veidrodyje – visuomet išsigąstu, kad aš irgi sukurtas esu.“

Literatūros kritikė J. Baranova sakė, jog trijų dalių „Amžinybė manęs nejaudina“ reikalauja išsamesnės analizės. Esą įpareigoja ir vieno iš personažų pasakymas, jog parašęs knygą jis iš aplinkinių laukiąs ne vien sausoko apibendrinimo – patinka ar ne. Šį norą literatūros kritikė iškart priskyrė autoriui.

„Sakydamas, kad į savo knygą įdeda emocijas, energiją, dalijasi tuo, kas sunkiai įvardijama, personažas laukia analizės. Bet nesulaukia... Tad atliepdami lūkesčius bandykime pateikti savąją analitinę teksto versiją“, – ragino ji.

J. Baranova pirmąją knygos dalį „Stingstančio laiko kasyklos“ pavadino lietuviška Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ versija. „Pavadinta kitaip – ne prarastas ar atrastas, o stingstantis laikas, – surastas naujas dėmuo“, – gretino kūrinius filosofė.

Ir tai ne pirmas jos bandymas rašytoją S. Parulskį prilyginti prancūzų intelektualams. Dar 2002-aisiais rašydama knygos „Nuogi drabužiai“ recenziją literatūros kritikė S. Parulskį lygino su egzistencializmo atstovu Albert'u Camus. „Bijau tų palyginimų, bet esu įpratusi tai daryti“, – sakė J. Baranova.

Tačiau po šios recenzijos S. Parulskis jai papriekaištavęs: nelabai skaitantis to A. Camus (vos tris keturias knygas), kam ji taip parašiusi? Neva atrodė, kad jis nusirašė. „Gink Dieve, ne. Bet mes, rašeivos, turime lyginti, ieškoti paralelių“, – tarsi teisinosi filosofė.

Amžinybė neišmatuojama

Autoriaus santykis su laiku ir požiūris į jį subjektyvus. „Amžinybė – ne laiko dimensija. Jei ji būtų išmatuojama, nebebūtų amžinybė. Manęs nejaudina amžinybė, bet laikas, laikinybė arba laikmena, – priešingai, – žaidė žodžiais literatas. – Laikas turbūt pats įdomiausias dalykas mūsų gyvenime. Jaunystėje esu rašęs, kad nėra čia nieko. Laikas ir skylė (eilutė iš eilėraščio „Skylės“ – aut.)...“

Beje, literatūros kritikė prisipažino eilėraštį „Skylės“ iš S. Parulskio knygos („Mortui sepulti sint“,1998) jau prieš dvidešimt metų įdėjusi į Filosofinės etikos chrestomatiją. „Šalia filosofų tekstų bandžiau įkomponuoti rašytojų, poetų tekstus. Temų buvo įvairių: gyvenimo prasmės, savižudybės, kančios, laimės, laisvės. Poeto Aido Marčėno kūryba tiko prie laimės ir laisvės, o S. Parulskio eilėraščiai tobulai derėjo prie kančios algoritmo“, – kalbėjo ji.

Kai slidu – nežinau, kas byra – pelenai ar smėlis, bet kojos visiškai nebeslysta, o jaunas būdavo krintu ir krintu.

Senstant, pasak S. Parulskio, yra privalumų ir trūkumų. „Klubo protezas kartais girgžda, nemalonu, bet jei kas nors pasako ką nors nemalonaus, jau po penkių minučių užmiršti ir neatsimeni. Jokios kančios, – juokavo eseistas. – Kai slidu, – nežinau, kas byra – pelenai ar smėlis, bet kojos visiškai nebeslysta, o jaunas, būdavo, krintu ir krintu. Dabar einu visiškai stabiliai, žingsnis toks platus.“

Laikas toks yra. O stingstantis, S. Parulskio aiškinimu, dėl to, kad ateina toks metas, kai viskas ima stingti, lėtėti. „Išsisėmė visos temos – į pirmą tekstą sudėjau tai, apie ką visą gyvenimą rašiau. Nesikartojau (neturiu mintyje idėjų, aš nesu filosofas), bet tam tikri motyvai, vaizdiniai, simboliai, personažai, figūros – taip. Pajutau, kad reikia viską permąstyti“, – sakė literatas.

Pirmoje knygos dalyje „Stingstančio laiko kasyklos“, J. Baranovos žodžiais tariant, prustiškasis pasakotojas („liurbis“ – patikslino S. Parulskis) nukreiptas į praeitį – nėra realus, fiktyvus vaizduotės produktas. „Kai pasižiūriu į save veidrodyje – visuomet išsigąstu, kad aš irgi sukurtas esu“, – toliau šmaikštavo rašytojas.

Pasak prof. Jūratės Baranovos, Sigitui Parulskiui pavyko išgryninti laiko kristalą. / Alinos Ožič nuotrauka

Vaizdai iš vaikystės – kūrybinė išpažintis? „Gal viską prasimanė Edvardas?“ – paliko intrigą autorius.

Ne apie vaikystę

Pasak J. Baranovos, S. Parulskiui pavyko išgryninti laiko kristalą. Jis sukūręs praeities pasakojimą iš dabarties perspektyvos. „Kas yra realybė? Tai praslystantis laikas. Vaikystė niekur nedingusi, ji pasakotojo galvoje. Tarsi vienu metu būtum ir čia, ir ten. Tai sąmonės filosofija – fenomenologinė žiūra“, – stebėjosi filosofė.

Anot jos, knygoje pavaizduotas vaikystės sugrąžinimas – jautrus, šviesus. Nors aprašomi anaiptol ne patys šilčiausi įvykiai. „Tėvo riksmas... Atrodytų, vaikystės trauma, kurią sunku peržengti, bet ne – vaikystė pati savaime šviesi, kad ir kas būtų nutikę“, – kalbėjo J. Baranova.

S. Parulskis pabrėžė, kad naujausia jo knyga nėra apie vaikystę. „Tarsi ir apie senatvę – smėlį, indėnus“, – bandė išvengti apibendrinimų rašytojas.

Kiekvienas turime savo istoriją. Pasak S. Parulskio, dažniausiai pasakojama remiantis klišėmis. Rašymas – toks instrumentas, padedantis rasti unikalias įbraižas. „Visų mūsų gyvenime jų yra. Priklauso nuo to, kaip tu viską modeliuoji, kaip iš viso to kuri. M. Proustas rietė nosį, kad stato katedrą, Jamesas Joyce'as buvo pasipūtęs, kad aprašys visą pasaulį „Finegano šermenyse“... Visi turėjo didelių ambicijų, bet visa tai tėra tik literatūra, egzistuoja tam tikrame kontekste, pagal tam tikras taisykles“, – sakė jis ir pridūrė, jog knygos niekaip negali atnešti į parlamentą, atversti ir tarti: štai, yra pasaulis, prieš kurį turite suklupti, silpnapročiai politikai. Vienas menkas įstatymukas gali sugriauti viską – sudeginti knygas ir pan.

Knygos, anot S. Parulskio, neturi tokios galios kaip politinės jėgos. Bet jos turi galios mūsų vaizduotei, santykiams su pasauliu. „Pasaulėjautos dalykai, kurie mums, vargšams humanitarams, yra užuovėja, joje slepiamės nuo baisaus, žiauraus pasaulio“, – lyg rimtai, lyg juokais kalbėjo rašytojas.

Paklaustas, kodėl yra mėgstamas skaitytojų, S. Parulskis atsakydamas nedaugžodžiavo, toliau demonstravo puikų humoro jausmą: esą, jis rašąs krauju.

Literatūros kritikė S. Parulskį vadino intelektualiausiu šio amžiaus rašytoju. „Jo kūryboje visada yra dvasios perspektyva. Pastarojo kūrinio pasakotojas, – to viešai niekada nepripažintų, – yra ironiškas ir distanciškas, – kalbėjo J. Baranova, apeliuodama į patį autorių. – Jis negali seilėtis, kalbėti apie dievus, dvasias. Tik apie tikėjimo ilgesį, iš vaikystės pasiekiantį.“

Nori būti dvasingas – dirbk

Visoje knygoje, J. Baranovos teigimu, gajus vaikystės ilgesys, nors knyga ir pavadinta bravūriškai: „Amžinybė manęs nejaudina“. Tačiau tai dar esą nieko nesako. „Jaudina, – gal ne kosminiu aspektu, bet gyva dvasia. Taip, kova su Dievo idėja yra, ji niekur nedingusi. Katalikybė išvadinama visokiais žodžiais, tačiau tas įvairiapusiškumas ir sudaro intrigą“, – dėstė nuomonę kritikė.

Naujausia Sigito Parulskio knyga. / Alinos Ožič nuotrauka

S. Parulskis kėlė filosofinį klausimą: gal kova esanti ne su Dievu? Jokūbas grūmėsi su angelu. „Jei žmonės mane užsipuola, kodėl neteisingai viską suprantu apie katalikybę, visuomet sakau, kad grumiuosi su savo netikėjimu, o ne su jūsų brangiu tikėjimu. Visiškai nenoriu jo atimti iš žmonių, juolab kad galima mano knygų neskaityti“, – priėjo išvadą rašytojas.

Dievas, jo manymu, kaip treniruoklis, reikia jį minti, o ne juo grožėtis, garbinti. „Jeigu nori būti dvasingas – tai dirbk, o ne lauk, kol tave aptaškys šventa sėkla. Iš to laukimo nieko neišėjo. Katalikiškas pasaulis kelis šimtus metų laukė, kad kas nors drėbtelėtų, o protestantai dirbo. Dėl to ir sėdime šėtono paunksnėje“, – užuomenomis kalbėjo S. Parulskis.

Jis citavo šiuolaikinį anglų romanistą Johną Fowlesą, kuris yra pasakęs, kad net jeigu Dievas būtų, jį reikėtų slėpti nuo žmonių. Nes kai žmogus pajunta, kad gali kam nors permesti atsakombę – iškart ir permeta. „Dievą naudojame patogiai“, – reziumavo eseistas.

Antroje S. Parulskio knygos dalyje „Tarp kūno ir sienos“ (ne tarp „Kūno ir sielos“, kaip visi linkę sakyti, – patikslino S. Parulskis) sugulė tekstai, skelbti internetinėje erdvėje.

Trečiojoje dalyje „Suskaldyta Europos kaukolė“ S. Parulskis narplioja holokausto problematiką, kultūros klausimus, aptaria Šarūno Saukos tapybą, kalba apie savo romano „Tamsa ir partneriai“ sutikimą. „Kiek aš prisikentėjau dėl tos tolerancijos! Visi tokie aršūs. Šiandien kaltai žiūriu į savo kadaise sukurtą tekstą, kuriame rašau, kad „Puškinas su negro bakenbardais„. Pasaulis tapo keistas, visiems patinka skandalai“, – kalbėjo autorius.

Jo teigimu, savaime jokios tolerancijos nėra. Kai nusilpsta dvasiniai raumenys, gali būti ir antisemitas, ir mizoginas... „Nėra tokios konstantos, kuri leistų suprasti, jog pasiekei ribą – neva esi tolerantas ir ledkalnis nebetirpsta. Nė velnio. Tą toleranciją reikia užsiauginti kiekvieną dieną iš ryto, kaip ir sumautą mūsų tėvynę“, – sakė S. Parulskis.

Rašytojas įsitikinęs, jei nekovosime dėl savo nepriklausomybės ir valstybės, – nieko nebus. „Žinoma, kiekvienas savo vietoje, ne su ginklu, o tarkime, kaip mes – su paišeliu. Tai yra darbas, sąmoningumas reikalauja pastangų, – dėstė požiūrį jis. – Aišku, instinktai niekur nedingsta, kaip ir vaikystė – gyvena nuo mūsų nutolusi per tris milimetrus.“

Anot S. Parulskio, viskas ypač išryškėja, kai atsipalaiduoji. Tada gimsta kalbos, panašios į šią: „Šunsnukiai pabėgėliai lenda į mūsų Europą, dinkite iš čia, niekšai, mums patiems mažai vietos“... „Kai tik nemąstai, išlenda instinktų žmogus, kuris mėgsta viską imti į save – pavalgyti, pasidauginti ir apginti dauginimosi rezultatus. Apsibrėži ratą, – ir eikit jūs visi su visa kultūra ir tolerancija“, – dėstė rašytojas.

***

Poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas Sigitas Parulskis gimė 1965-aisiais Obeliuose (Rokiškio r.)

1990-aisiais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.

Pirmąją poezijos rinktinę išleido 1990-aisiais.

2002-aisiais pasirodė prozos kūriniai: „Trys sekundės dangaus“ ir esė rinkinys „Nuogi drabužiai“.

2004-aisiais rašytojui už novatorišką literatūrinę kūrybą įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Dirbo „Aitvaro“, „Literatūros ir meno“, „Lietuvos aido“, „Lietuvos ryto“ ir „Šiaurės Atėnų“ redakcijose, 2003–2007 metais buvo „Šiaurės Atėnų“ redaktorius.

Trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ pripažinta geriausia 2007 metų Lietuvos knyga suaugusiųjų kategorijoje.

2017-aisiais rašytojui skirta Liudo Dovydėno premija už romaną „Nutylėtų lelijų miestas“.