Sergejaus Polunino kova su baletu
Ukrai­no­je gi­męs ar­tis­tas Ser­ge­jus Po­lu­ni­nas dvi­de­šim­ties ta­po jau­niau­siu Lon­do­no ka­ra­liš­ko­jo ba­le­to pri­ma­ri­ju­mi. Po pen­ke­rių me­tų, pa­čio­je sa­vo kar­je­ros vir­šū­nė­je, pra­ne­šė, kad ba­le­tą pa­lie­ka.

Į Karališkąją baleto mokyklą Londone S. Polininas įstojo trylikos. Jam besimokant visa Poluninų šeima išsibarstė po Europą: mama liko Ukrainoje, tėtis išvyko uždarbiauti į Portugaliją, močiutė emigravo į Graikiją. Visi dirbo, kad apmokėtų Sergejaus studijas prestižinėje baleto mokykloje. Tai lėmė sudėingą jo santykį su šiuo menu.

Londono karališkojo baleto trupę S. Poluninas paliko pareiškęs, kad „menininkas jame mirė“. Jis teigė buvęs toks nelaimingas, kad kartais į sceną lipdavo vartojęs narkotikų. „Jei nebūčiau leidęs kiekvienos nakties klubuose, būčiau galėjęs tapti dar geresniu artistu“, – įsitikinęs maištingas menininkas.

Dokumentinime Steveno Cantoro filme „Baleto šokėjas“ („Dancer“, 2016) parodytas S. Polunino šokis pagal „Hozier“ dainą „Take Me to Church“, sparčiai išpopuliarėjęs internete. Paskui primarijus debiutavo Holivude, suvaidino filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder on the Orient Express“) pagal to paties pavadinimo Agathos Christie detektyvą. Šiemet – juostoje „Raudonasis žvirblis“ („Red Sparrow“). Jo mokytoju tapo buvęs boksininkas, aktorius Mickey Rourke‘as.

Dažna kritika

– Ko šokis gali išmokyti apie gyvenimą?

– Manau, disciplinos, kuri yra svarbi. Be to, smagu nuo mažens mokytis ir augti kartu su tais pačiais žmonėmis. Vėliau baletas ima sekinti. Reikia būti stipriu viduje, nes kūrybiškumas čia kritikuojamas. Tai absurdiška, bet neseniai susimąsčiau: jei pasuksi galvą į dešinę tuomet, kai turėtum pasukti į kairę, iškart būsi sukritikuotas.

– Ar yra didelis skirtumas?

– (Juokiasi). Būtent! Žmonės nori matyti tavo sielą. Be to, jei nors šį tą supranti apie gyvenimą, suvoki, kad jis – nuolatinė kaita. Joks judesys niekada nebus toks pat. Bet žmonės, dirbantys šokio institucijose, nebūtinai tai įžvelgia. Baletas – kaip kariuomenė. Tau duoda nurodymus ir privalai juos vykdyti.

– Į šią kariuomenę įsirašėte trejų. Kaip išsivaduoti iš griežtai reglamentuotos sistemos?

– Dėl to baletas ir yra viena sunkiausių profesijų. Tam tikra prasme mes liekame vaikais, nes nepatyrėme vaikystės, todėl bandome joje užsibūti. Nuolat užsidarę repeticijų salėje iš tiesų nieko daugiau be jos nematome. Nebendraujame su kitų profesijų atstovais. Būname apsupti taip pat mąstančių žmonių ir mokytojų. Visi einame viena kryptimi.

Mokytojai mūsų nemoko mąstyti (o mąstyti reiškia kurti) arba, kas nutiks, kai nustosime šokti. Šokėjai būna motyvuoti dėl savo atsidavimo, bet dažniausiai jiems prastai mokama. Sunkiai dirbame ir galiausiai liekame be nieko. Nebūtinai turi taip būti. Šiais laikais šoka daugybė talentų ir už tai turėtume jiems atlyginti.

Ne baleto šokėjas

– Ar viso to išmokote pats?

– Tiesą sakant, niekada nelaikiau savęs baleto šokėju – mane labiau domino gyvenimas už teatro ribų. Norėjau ko nors pasiekti – deginti tiltus, kovoti, išsikelti vis aukštesnius tikslus: tapti geriausiu gimnastu, tada – šokėju, dabar – aktoriumi.

Keliaudamas pradėjau bręsti, priimti sprendimus, mokiausi bendrauti su žmonėmis ir suprasti, kaip veikia baleto industrija. Pavyzdžiui, kai sutikau fotografą Davidą LaChapelle‘ą, jis nustebo sužinojęs, kad neturiu agento. Šokėjai neturi atstovų. Juk jei turėtų, jie turėtų laisvę ir galią priimti norimus sprendimus. Daug patogiau daryti tai, ko nori visa trupė.

– Taip buvo ne visada. Šokis buvo progresyvaus meno forma, derinosi prie šiuolaikinės kultūros. Ir tik dabar atrodo nuo jos atskirtas.

– Teisingai. Balete didieji šokėjai ir choreografai, kaip Rudolfas Nureyevas, visada buvo laisvi. Dabar viskas tarsi uždaryta dėžėje. Kodėl atskiriamas britiškas ir rusiškas klasikinio baleto stilius? Tokios skirties neturėtų būti. Tarkime, britai artistai Margot Fonteyn ir Anthony Dowellas buvo laisvi menininkai ir jie buvo nuostabūs. Nieko neprarandi, tiesą sakant, tik išloši, jei žmonės mąsto laisvai, kritiškai. Aš pats turbūt nebuvau toks sumanus.

Tarp šviesos ir tamsos

– Todėl pasukote į vaidybą?

– Filmavimo aikštelėje jaučiuosi esąs komandoje, kad kuriame kartu. Daug dalykų turi susidėti į visumą. Nesu toli nuo kitų žmonių, esu arti jų – nuo scenos visi matyti. Kai sukasi kino kamerų juostos, tai – jaudinanti akimirka. „Raudonajame žvirblyje“ šokau su Jennifer Lawrence, o Francis Lawrence‘as režisavo. Jaučiausi galįs prisidėti prie filmo. Kinas – bendros visų pastangos, kas yra smagu.

– To trūko karališkajame balete?

– Taip. Du žmonės gali mėtytis idėjomis, jas tobulinti ir nesijausti, kad viskas nugulę ant kažkurio pečių. Nebent čia įsipainioję jų ego. Kol to nėra, galima sukurti daug daugiau.

– Ar nukritus šiai naštai susimąstėte apie tai, ką norėtumėte veikti toliau?

– Jei nuo ko nors atsitrauki ir pasiilgsti, vadinasi, tau iš tiesų tai rūpi. Paklausi savęs: „Ar galiu to atsisakyti visam laikui?“ ir įsiklausai. Man buvo labai svarbu nufilmuoti „Take Me to Church“. Tuomet supratau, kaip stipru gali būti kas nors, kas gera ir šviesu. Vietoje tamsaus ir negatyvaus. Visuomet jaučiu tą kovą savyje. Paskui porą mėnesių šokau sau, kad atgaučiau alkį ir džiaugsmą šokti. Kad šokčiau ne tik todėl, jog man už tai moka ar liepia, bet dėl to, kad noriu.

Pažintis su M. Rourke‘u

– Pakeitęs profesiją galite pretenduoti ir į tą didesnį atlygį.

– Būdamas jaunas per daug nemąstai apie pinigus. Pirmiausia turi atrasti pasaulį ir save. Gerai, kad augau kukliomis sąlygomis. Vos pradėjęs dirbti ėmiau gelbėti seneliams, tėvams, draugams Ukrainoje. Supratau, kad pinigai greit išsileidžia ir turiu uždirbti daugiau. Ne sau, nes man pačiam reikia labai nedaug. Bet pakankamai, kad pragyvenčiau, pasirūpinčiau mylimu žmogumi ir padėčiau aplinkiniams.

– Vienu metu buvote apsistojęs M. Rourke‘o namuose.

– Jis parašė man laišką, sakydamas, kad besaikis vartojimas tėra energijos švaistymas. Daugybę metų man žmonės dėl to pamokslaudavo, o aš jiems atsakydavau: „Žinoma, pagalvosiu apie tai“. Bet noro susimąstyti neturėjau.

Kai į tave kreipiasi M. Rourke‘as, suprantama, turi išklausyti. Jis parodė man, kad narkotikai – akligatvis, kuriame niekas nesibaigia geruoju. Jo dėka ten nebegrįšiu. Visą gyvenimą naudojausi savo raumenimis. Dabar atgavau protą – metas sėsti skaityti knygų ir ko nors išmokti.