Senojo ir naujojo Vilniaus akistata
Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­levs­kių bib­lio­te­ko­je iki ba­lan­džio 12 die­nos ro­do­ma fo­tog­ra­fi­jų par­oda „Se­na­sis ir nau­ja­sis Vil­nius“. Par­odo­je pri­sta­to­mi fo­tog­ra­fų Ja­no Bul­ha­ko ir Me­čis­lo­vo Sa­ka­laus­ko už­fik­suo­ti vaiz­dai, lei­džian­tys lan­ky­to­jams pa­klai­džio­ti po XX am­žiaus Vil­nių ir pa­žvelg­ti į mies­tą, dar ne­pa­ty­ru­sį ka­ro nuo­sto­lių ir pri­si­kė­lu­sį po­ka­riu.

Istorija keičia miesto veidą, o praeitį įamžinanti fotografija kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabartimi, todėl šalia istorinių nuotraukų eksponuojamos fotografijos specialybės studentų Marinos Filistovič, Gintarės Grigėnaitės, Mariušo Pyžo, Indrės Šernaitės, Laimos Viršilaitės ir mokytojos Jogailės Butrimaitės senamiesčio nuotraukos.

Jos ragina susimąstyti, ar XX amžiaus pradžioje iškilusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies. Parodos kuratorės – Anželika Vėžienė ir Jogailė Butrimaitė.

Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto savitumą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo.

Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, jo senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra veikiamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.

Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika. 1944 metais sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti karo metu miestui padaryta materialinė žala.

Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, jog senasis miestas buvo prarastas ne karo, o pokario metais.

„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija. Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankio ir transporto problemos buvo sprendžiamos griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais.

Mečislovo Sakalausko užfiksuota senoji Vilniaus gatvė.

Šie Vilniaus senamiesčio tvarkybos pokariu bruožai akivaizdūs todėl, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.

Istorija keičia miesto vaizdą, o praeitį įamžinanti fotografija kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabarties realijomis.

1948 metais pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Visgi daugelio žmonių sąmonėje pokario senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jo valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas.

1959 metais buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas – pirmasis kompleksinis Sovietų Sąjungoje paveldosauginis dokumentas, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą.

Istorija keičia miesto vaizdą, o praeitį įamžinanti fotografija kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabarties realijomis.