Sėkmingo žmogaus istorija
Vis sie­lą ka­pi­to­nė, me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė ir ka­ro psi­cho­lo­gė Ra­mu­tė Vai­čai­tie­nė ati­da­vė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­rių dva­si­niam gy­ve­ni­mui sta­bi­li­zuo­ti, nes ka­riuo­me­nė­je rei­ka­lin­gi stip­rūs ne tik kū­nu, bet ir dva­sia žmo­nės.

Kai man bu­vo še­še­ri, mo­čiu­tė pa­pra­šė pa­sem­ti van­dens iš šu­li­nio, nes pa­ti su­nkiai vaikš­čio­jo. Mu­du su bro­liu bu­vom dar vi­sai ma­ži ir pri­sė­mėm per daug pil­ną ki­bi­rą. Jį trauk­ti į vir­šų ėmė­si tri­mis me­tais vy­res­nis bro­lis, o aš tu­rė­jau pa­lai­ky­ti ran­ke­ną, kad ne­si­suk­tų at­gal. Ži­no­ma, ran­ke­nos ne­iš­lai­kiau, ir ji, be­si­suk­da­ma at­gal, tren­kė man per vei­dą. Lai­mei, iš­mu­šė tik vie­ną prie­ki­nį dan­tu­ką. Bu­vo šiek tiek krau­jo... Iš­si­gan­du­si nu­bė­gau pas mo­čiu­tę į „sterb­lę“ (ji vis sė­dė­da­vo ant kė­dės, dė­vė­jo il­gas su­kne­les). Mo­čiu­tė ma­ne nu­ra­mi­no, pa­glos­tė gal­ve­lę ir iš­ta­rė: „Kaip ge­rai, kad an­ge­lė­lis ta­ve sau­go­jo“. O sau­go­jo jis ir dar kar­tą, kai žie­mą įkri­tau į pro­per­šą Ne­ry­je. Kar­tu čiu­ži­nė­ję vai­kai iš­trau­kė, pa­si­so­di­no ant ro­gu­čių, greit par­ve­žė na­mo ir pa­gul­dė į lo­vą („kad tė­vai ne­su­ži­no­tų“).

Ke­le­tą kar­tų al­pau mo­kyk­lo­je, baž­ny­čio­je, kri­tau nuo ko­pė­čių, nes karš­čiuo­da­ma rin­kau vyš­nias. Vos ne­at­si­tren­kiau į ply­te­les, vėl­gi prie šu­li­nio... Bet lyg ko­kia ne­ma­to­ma ran­ka pa­dė­jo ne­už­si­gau­ti.

Kar­tą te­ko keis­ti skry­dį iš Niu­jor­ko, nes pa­si­rin­kau trum­pes­nį bu­vi­mo lai­ką. Kaip tik ki­tą die­ną, ma­no nu­ma­ty­to iš­skri­di­mo lai­ku, už­si­de­gė lėk­tu­vas...

Ne­ra­mu­mų dras­ko­ma­me Ira­ke tarp­tau­ti­nės mi­si­jos me­tu su­py­kę vie­ti­niai ira­kie­čiai šau­dė už du­rų ir tik ste­buk­lin­gai į gal­vą šo­vu­si min­tis ves­ti su jais de­ry­bas iš­gel­bė­jo nuo su­žei­di­mų ar net tra­giš­kos baig­ties.

Kar­tą vi­dur­žie­mį ma­no au­to­mo­bi­lį su­mė­tė ant ap­ša­lu­sio ke­lio ir, le­kiant į grio­vį, man į kak­tą tren­kė kal­nų sli­dės, ku­rias ne­pri­riš­tas ve­žiau ma­ši­no­je...

Ga­li­ma ma­ny­ti vi­saip, bet svar­biau­sia min­tis, ku­ri at­ei­na į gal­vą, kai pa­mąs­tau apie sa­vo ak­ty­vų ir ku­pi­ną to­kių įvy­kių gy­ve­ni­mą: iš­ban­dy­mai, pa­mo­kos, ku­rias tu­riu at­pa­žin­ti ir iš­mok­ti, man yra siun­čia­ma, kad įgy­čiau stip­ry­bės. Kad be rei­ka­lo ne­ri­zi­kuo­čiau, o la­biau ap­gal­vo­čiau. Kad pa­sik­liau­čiau in­tui­ci­ja...

Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė Ra­mu­tė Vaičaitienė

Su ka­pi­to­ne, me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­re ir ka­ro psi­cho­lo­ge Ra­mu­te Vai­čai­tie­ne, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Dr. Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus Ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Ka­ro psi­cho­lo­gi­jos sky­riaus vir­ši­nin­ke, Ka­ro aka­de­mi­jos do­cen­te bei­gi Vil­niaus Res­pub­li­ki­nės uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės of­tal­mo­lo­ge Ra­mu­te Vai­čai­tie­ne, ro­dos, esa­me pa­žįs­ta­mos jau ka­dai ka­da, net ne­pa­me­nu, kaip įvy­ko ta pa­žin­tis. Gal ti­kri­no ma­no akis, gal per „Guos­tę“, Vil­niaus įgu­los ka­ri­nin­kų ra­mo­vės mo­te­rų vo­ka­li­nį an­samb­lį, ku­ria­me dai­nuo­ja ir čia ma­no pri­sta­to­ma po­nia ka­ri­nin­kė Ra­mu­tė.

„Guos­tė“ su sa­vo re­per­tua­ru (lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis ir lie­tu­vių bei Va­ka­rų Eu­ro­pos kom­po­zi­to­rių kū­ri­niais) iš­va­ži­nė­jo pa­sau­lį, iš­dai­na­vo Lie­tu­vo­je ir sve­tur gra­žių dai­ne­lių, ku­rios su­ju­di­no ne tik tau­tie­čių šir­dis. Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je „Guos­tės“ mo­te­rys sve­čia­vo­si Ka­na­do­je (To­ron­tas), do­va­no­da­mos Ka­na­dos lie­tu­viams kaip pa­dė­ką už pa­gal­bą Lie­tu­vai ir ka­riuo­me­nei gra­žų kon­cer­tą To­ron­to bend­ruo­me­nė­je, pa­tir­da­mos daug nau­jų įspū­džių su­si­ti­ki­muo­se su tau­tie­čiais ir lan­ky­da­mos įsi­min­ti­nas tų kraš­tų vie­tas, pa­gerb­da­mos lie­tu­vius, at­gu­lu­sius Ka­na­dos že­mė­je.

Ji pa­ti su vy­ru Kęs­tu­čiu užau­gi­no tris sū­nus, ir aš ret­sy­kiais pa­ma­nau – štai pa­pil­dy­mas Lie­tu­vos pa­trio­tų ko­vo­to­jų dėl Lie­tu­vos lais­vės bū­riui...

Bet vi­są sie­lą Ra­mu­tė Vai­čai­tie­nė ati­da­vė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­rių dva­si­niam gy­ve­ni­mui sta­bi­li­zuo­ti, nes ka­riuo­me­nė­je rei­ka­lin­gi stip­rūs ne tik kū­nu, bet ir dva­sia žmo­nės. Ypač da­bar, kai pa­sau­lio ašis pa­kry­po per­ma­nen­ti­nio Tre­čio­jo pa­sau­li­nio ka­ro link, o mū­sų pla­ne­to­je re­tė­ja sau­gių ir gra­žių vals­ty­bių, mies­tų bei ki­tų vie­to­vių plo­tai. Ra­mu­tė tu­ri daug dva­sios stip­ry­bės, ku­rios jai rei­kia nuo­lat, kad ga­lė­tų stip­rin­ti dva­sią jau­nų ka­rei­vių, pa­si­ry­žu­sių gin­ti Tė­vy­nę įvai­rių pa­vo­jų aki­vaiz­do­je. Juk kas ži­no, ka­da at­eis va­lan­da, kai ims pil­dy­tis Mai­ro­nio žo­džiai: dau­gel žu­vo sū­nų.../kas kri­to ko­voj, tie did­vy­riai... Ji pa­ti su vy­ru Kęs­tu­čiu užau­gi­no tris sū­nus, ir aš ret­sy­kiais pa­ma­nau – štai pa­pil­dy­mas Lie­tu­vos pa­trio­tų ko­vo­to­jų dėl Lie­tu­vos lais­vės bū­riui...

***

Ramutė su tėveliais po apdovanojimo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Ra­mu­tės gim­ti­nė – gra­žus Vil­niaus kam­pe­lis pu­šy­nuo­se, ša­lia Ne­ries, šiuo me­tu tu­rin­tis Ka­ra­čiū­nų gi­rai­tės var­dą. Mo­kyk­lo­je ji bu­vo gu­vi mo­ki­nė, ku­riai rū­pė­jo ir li­te­ra­tū­ra (mė­go ei­lė­raš­čius), ir ma­te­ma­ti­ka, ir bio­lo­gi­ja, ir me­di­ci­na. Lan­kė nuo na­mų ga­na nu­to­lu­sią vi­du­ri­nę mo­kyk­lą An­ta­kal­ny­je, tad jos moks­lo die­na pra­si­dė­da­vo anks­ti ry­te, o baig­da­vo­si po re­pe­ti­ci­jų (dai­na­vo „Lie­pai­tė­se“, po to mo­kyk­los cho­re) vė­lai va­ka­re. Ėjo 1978–1979-ie­ji, abi­tu­rien­tiš­ki, me­tai, kai tu­rė­jo ap­sisp­ręs­ti, kur pa­suk­ti ren­kan­tis aukš­tą­jį moks­lą. Ma­nė, kad kil­niau­sia spe­cia­ly­bė yra me­di­ci­na, im­da­ma pa­vyz­džiu sa­vo se­ne­lį, ku­ris bu­vo sa­va­moks­lis kai­mo gy­dy­to­jas, tu­rė­jęs „Vais­tų kny­gą“, iš ku­rios sė­mė­si iš­min­ties. Tad ir ji, pa­gal gi­mi­nės po­lin­kį, pa­si­rin­ko Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą.

Kau­no kli­ni­ko­se Ra­mu­tė at­li­ko pra­kti­ką akių li­gų sky­riu­je in­ter­na­tū­ro­je, bet jai te­ko dirb­ti ne vien akių li­gų gy­dy­to­ja. Stu­di­jos ir pra­kti­ka, kaip įpras­ta me­di­ci­no­je, bu­vo il­gos. Ra­mu­tė ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je, ku­ri anuo­met bu­vo žy­mi gy­dy­mo įstai­ga akių li­gų gy­dy­mo sri­ty­je. Ir bū­tų iš­va­žia­vu­si į Klai­pė­dą, bet vy­ro tė­vai, kau­nie­čiai, la­bai pra­šė pa­si­lik­ti Kau­ne.

Kau­ne tuo­met trū­ko anes­te­zio­lo­gų, bet ne oku­lis­tų, tai po pers­kirs­ty­mo pra­ėjo ir su­nkų dar­bo ope­ra­ci­nė­se ke­lią, ypač kai kli­ni­ko­se bū­da­vo ope­ruo­ja­ma ir die­no­mis, ir nak­ti­mis, o jau­no­ji mo­te­ris vis kiek pa­dir­bu­si lauk­da­vo­si vai­ke­lio. Sū­nūs gi­mė be­veik vie­nas po ki­to, nes iš­te­kė­jo jau­na.

1988 m. Ra­mu­tė iš­trū­ko pir­ma­jai ke­lio­nei į Veng­ri­ją ir Vo­kie­ti­ją. Mat, la­bai no­rė­jo pa­kliū­ti į už­sie­nį, kaip ir vi­si so­vie­tų „la­ge­ry­je“ už­da­ry­ti mū­sų tė­vy­nai­niai. Už­sie­ny­je pa­ma­tė daug švie­sios lais­vės, iki tol ne­re­gė­tų mu­zie­jų ir me­nų, tad gal ir jos vai­kai, ku­rie gi­mė tais ri­bi­niais Lie­tu­vos iš­si­lais­vi­ni­mo (1988–1991) lai­kais, jos nuo­mo­ne, yra pa­lin­kę į me­nus.

1993 me­tais Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei rei­kė­jo akių gy­dy­to­jo. Ka­ro li­go­ni­nė Kau­ne, ku­rios ad­mi­nis­tra­ci­ja bu­vo įsi­kū­ru­si E. Ožeš­kie­nės gat­vė­je, anuo­met bu­vo at­ku­ria­ma ir lai­ko­ma pers­pek­ty­via, ir Ra­mu­tė sku­biai bu­vo pri­im­ta dirb­ti kaip gy­dy­to­ja spe­cia­lis­tė.

Bu­vo pats at­gi­mu­sios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos kū­ri­mo­si įkarš­tis. Bu­vo lais­vė, sva­jo­nės, po­lė­kis, tau­tos at­gi­mi­mas ir for­ma­vi­ma­sis.

Pri­si­me­na pir­mą­jį sa­vo dar­bo ka­bi­ne­tą: jo­kios dar­bui rei­ka­lin­gos apa­ra­tū­ros, tik dar­bo sta­las ir kė­dė. Iš se­nos Ka­ro li­go­ni­nės su­si­ran­kio­jo rei­ka­lin­gus bal­dus ir apa­ra­tū­rą. Len­te­lę, ku­ri rei­ka­lin­ga pri­deng­ti akis, kai ti­kri­na­mas re­gė­ji­mas, jos vy­ras Kęs­tu­tis iš­dro­žė iš spe­cia­lus plas­ti­ko. Abiems Vai­čai­čiams dar­bų bu­vo iki kak­lo, o ma­žu­čiai vai­kai pri­žiū­rė­jo vie­nas ki­tą – sep­tyn­me­tis, grįž­da­mas na­mo iš mo­kyk­los, pa­im­da­vo ke­tur­me­tį bro­liu­ką iš vai­kų dar­že­lio.

Ka­dan­gi šei­ma su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais Kau­ne ne­tu­rė­jo kur gy­ven­ti, Vai­čai­čiai pra­dė­jo pla­nuo­ti kraus­ty­tis į Vil­nių, kur gy­ve­no Ra­mu­tės tė­vai. Anuo me­tu Ka­ra­čiū­nai (ke­lių tro­bų kai­me­lis pu­šy­no gel­mė­je) bu­vo nuo­ša­lus ty­lus ža­lias Vil­niaus pa­kraš­tys. Ir šian­dien jis pri­me­na ku­ror­tą su kvap­niu, ozo­no pri­so­tin­tu oru. Tė­vų na­me, kur daž­nai at­va­žiuo­da­vo ir Ra­mu­tės se­suo ar bro­lis su šei­mom, bu­vo ankš­ta. Vai­čai­čiai sa­vo jė­go­mis pra­dė­jo sta­ty­tis na­mą gre­ta tė­vų na­mų. Bu­vo pats at­gi­mu­sios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos kū­ri­mo­si įkarš­tis. Bu­vo lais­vė, sva­jo­nės, po­lė­kis, tau­tos at­gi­mi­mas ir for­ma­vi­ma­sis. Erd­vu­sis na­mas vis dar iki ga­lo ne­įreng­tas, nes darbš­tie­ji Vai­čai­čiai ne­tu­ri ka­da, o užau­gę sū­nūs iš­kri­ko ki­tur, pa­si­rink­da­mi dar­bus pa­gal sa­vo me­ni­nius po­mė­gius.

"Guostės" koncertas Toronte lietuvių bendruomenei. Ramutė dėkoja išeivijai už paramą Lietuvai / Asmeninio archyvo nuotrauka

De­šimt me­tų Ra­mu­tė Vai­čai­tie­nė dir­bo Me­di­ci­ni­nės eks­per­ti­zės ko­mi­si­jo­je, ku­ri ti­kri­no šauk­ti­nių į ka­riuo­me­nę svei­ka­tą, tin­ka­mu­mą ka­ro tar­ny­bai. Kar­tu ra­šė di­ser­ta­ci­ją „Lę­šiu­ko drums­tys ir ri­zi­kos veiks­niai pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių po­pu­lia­ci­jo­je“, bend­ra­dar­biau­da­ma su kau­nie­čiais moks­li­nin­kais kar­dio­lo­gais (va­do­vas prof. P. Gry­baus­kas), ty­ri­nė­jan­čiais mi­ty­bos, psi­cho­lo­gi­nių ir ki­tų veiks­nių įta­ką lė­ti­nėms ne­in­fek­ci­nėms li­goms. Iki šiol Ra­mu­tė ne­ap­lei­džia anuo­met įsi­sa­vin­to akių li­gų ty­ri­nė­ji­mo ir gy­dy­mo. Kon­sul­tuo­ja li­go­nius kai la­bai rei­kia ka­riuo­me­nė­je, o sa­vait­ga­liais gelbs­ti su­si­žei­du­sius Vil­niaus res­pub­li­ki­nės uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, kai rei­ka­lin­gas sva­rus of­tal­mo­lo­go žo­dis ir spren­di­mas.

Iš ry­to apk­lau­siu ke­le­tą žmo­nių, po to va­žiuo­ju pas ka­rius, skai­tau rei­ka­lin­gą li­te­ra­tū­rą, gau­tus ty­ri­mų duo­me­nis ver­čiu iš ang­lų kal­bos ar­ba at­virkš­čiai, da­rau sa­vo re­zul­ta­tų san­trau­kas ang­lų kal­ba.

Jau­niau­siam sū­nui Žy­gi­man­tui bu­vo tik me­tai ir aš­tuo­ni mė­ne­siai, kai jo ma­ma įsi­trau­kė į moks­li­nę veik­lą. Kau­nie­čiai, ty­ri­nė­da­mi in­fek­ci­nių li­gų ri­zi­kos fak­to­rius, mi­ty­bos įta­ką li­goms, įtrau­kė į sa­vo gru­pę ne tik me­di­kus, bet ir mi­ty­bos spe­cia­lis­tus, of­tal­mo­lo­gus. Dak­ta­rė Ra­mu­tė, ty­ri­nė­da­ma akių lę­šiu­ko drums­tį (ka­ta­rak­tą) ir jos ri­zi­kos fak­to­rius, Kar­dio­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­li­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je apk­lau­sė ir ap­žiū­rė­jo dau­giau kaip 600 žmo­nių. Bu­vo ti­ria­ma ir jų mi­ty­ba, rū­ky­mo įpro­čiai ir vi­ta­mi­nų var­to­ji­mas, cu­kraus kie­kis krau­ju­je ir t.t.

„Iš ry­to apk­lau­siu ke­le­tą žmo­nių, po to va­žiuo­ju pas ka­rius, skai­tau rei­ka­lin­gą li­te­ra­tū­rą, gau­tus ty­ri­mų duo­me­nis ver­čiu iš ang­lų kal­bos ar­ba at­virkš­čiai, da­rau sa­vo re­zul­ta­tų san­trau­kas ang­lų kal­ba, nes ži­nau, kad su pra­ne­ši­mais teks ke­liau­ti į už­sie­nio kon­fe­ren­ci­jas“, – pri­si­me­na Ra­mu­tė.

Ty­ri­mai par­odė, kad lę­šiu­kas taip greit ne­drums­tė­tų ir gal jo ne­reik­tų ope­ruo­ti, jei žmo­nės lai­ky­tų­si tin­ka­mos vi­ta­mi­nais pra­tur­tin­tos mi­ty­bos: pa­vyz­džiui, val­gy­tų svo­gū­nus, sū­dy­tus la­ši­nius (lę­šiu­ko funk­ci­jai pa­lai­ky­ti bū­ti­ni fer­men­tai ir vi­ta­mi­nai A, C, E) Su žo­di­niais ar sten­di­niais pra­ne­ši­mais, par­uoš­tais sa­vo bū­si­mos di­ser­ta­ci­jos pa­grin­du, va­ži­nė­jo į kon­fe­ren­ci­jas Ame­ri­ko­je, Aus­tra­li­jo­je, Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti ka­ro me­di­ci­nos kon­fe­ren­ci­jas Lie­tu­vo­je, pri­tai­ky­da­ma sve­tur gau­tą tarp­tau­ti­nių kon­fe­ren­ci­jų pa­tir­tį.

Jė­gas at­gau­da­vo spor­tuo­da­ma, bė­gio­da­ma miš­ke, o žie­mą kar­tu su vy­ru sli­di­nė­da­mi Kle­bo­niš­ky­je, vė­liau Al­pė­se ir Vil­niaus Liep­kal­ny­je.

Pa­ži­ni­mo troš­ki­mas ir gy­ve­ni­mo geis­mas šio­je mo­te­ry­je bu­vo toks stip­rus, kad nu­šli­fa­vo vi­sa­pu­siš­ką as­me­ny­bę, ge­ban­čią vie­nu me­tu už­siim­ti ke­le­tu dar­bų: akių li­go­mis oku­lis­to ka­bi­ne­te, ka­rių psi­cho­lo­gi­jos prob­le­mo­mis Lie­tu­vo­je ir sve­tur.

Nak­tį tem­pe­ra­tū­ra lai­ky­da­vo­si 35–40 laips­nių karš­čio, die­ną pa­siek­da­vo net 50.

2003 me­tų pra­džio­je iš­ki­lo rei­ka­las siųs­ti Lie­tu­vos ka­rius ir ka­ro spe­cia­lis­tus į mi­si­jų re­gio­nus – Ira­ką ir Af­ga­nis­ta­ną. Ko­vo mė­ne­sį at­ran­kos pri­nci­pu į Ira­ką nu­ta­rė iš­siųs­ti ke­tu­ris ka­riš­kius: trau­ma­to­lo­gą, te­ra­peu­tą, bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ją ir of­tal­mo­lo­gę Ra­mu­tę. Jie bu­vo nu­skrai­din­ti į Ku­vei­tą, ka­rių sto­vyk­lo­je lau­kė ga­lu­ti­nės įkur­di­ni­mo vie­tos, ku­riuo ta­po di­de­lis is­pa­nų at­pluk­dy­tas lai­vas „Ga­li­cia“. Iki jo erd­via­me san­dė­ly­je vie­nu me­tu bu­vo ap­gy­ven­din­ta dau­giau kaip šim­tas pen­kias­de­šimt žmo­nių. Mie­go­jo vi­si vie­no­je pa­tal­po­je, kaž­ko­kiu bū­du su­ge­bė­da­mi per­si­ren­gi­nė­ti die­nai ir nak­čiai. Nak­tį tem­pe­ra­tū­ra lai­ky­da­vo­si 35–40 laips­nių karš­čio, die­ną pa­siek­da­vo net 50.

Pir­mą at­vy­ki­mo sa­vai­tę eu­ro­pie­čių or­ga­niz­mas dar ne­bu­vo kai­tros įvar­gin­tas, tad net van­dens ne­la­bai pa­gei­da­vo. Bet kai at­vy­kė­liai at­si­dū­rė Ira­ko įlan­ko­je pri­siš­var­ta­vu­sia­me is­pa­nų lai­ve, ku­ria­me bu­vo įreng­ta ne­di­de­lė li­go­ni­nė, pra­si­dė­jo in­ten­sy­vus ir pa­vo­jin­gas dar­bas. Ka­ju­tė, skir­ta dar­bui ir mie­gui, bu­vo ne­di­de­lė, o lo­vos trim aukš­tais.

Li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas ne­kal­bė­jo ang­liš­kai, tik­tai is­pa­niš­kai, ver­tė­jai dar­bui su vie­ti­niais dau­giau­sia bu­vo is­pa­nai. Um Qasro (toks mies­te­lio pa­va­di­ni­mas) apg­riau­ta li­go­ni­nė bu­vo be įpras­tų lo­vų ir tvars­to­mų­jų, be van­den­tie­kio. Nors kar­tą ar du per sa­vai­tę li­go­nius rei­kė­da­vo kon­sul­tuo­ti lai­ve, į ku­rį ver­žė­si mi­nios ara­bų su sa­vo nu­sis­kun­di­mais ar net su­nkio­mis li­go­mis. Tarp lai­vo ir mies­to li­go­ni­nės bu­vo apie 10 ki­lo­me­trų at­stu­mas, tad gy­dy­to­jai į mies­tą va­žiuo­da­vo su ap­sau­ga – pa­sis­kirs­tę die­no­mis: vie­ną die­ną trau­ma­to­lo­gas, ki­tą die­ną te­ra­peu­tas, tre­čią – akių li­gų gy­dy­to­ja Ra­mu­tė Vai­čai­tie­nė. Penk­ta­die­nis tu­rė­da­vo bū­ti iš­ei­gi­nės, bet ne vi­sa­da.

Pa­ga­liau imi ki­taip ver­tin­ti tai, ką tu­ri na­muo­se, ki­taip ver­ti­ni ir pa­tį gy­ve­ni­mą.

Mi­si­jo­se pa­bu­vę spe­cia­lis­tai ir ka­riai pra­de­da ki­taip ver­tin­ti ir bran­gin­ti tai, ką tu­ri čia, Lie­tu­vo­je. „Na­muo­se pa­li­kau tris ma­žus vai­kus ir vy­rą, taip pat moks­li­nį dar­bą, – sa­ko Ra­mu­tė. – Ne­sau­gu­mo jaus­mą nu­ga­lė­jo no­ras pa­žin­ti, iš­mok­ti kai ką nau­jo, pa­dė­ti ne­lai­min­giems žmo­nėms, na, dar ir ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties dir­bant su koa­li­ci­jos par­tne­riais už­si­tar­nau­ti. Pa­ga­liau imi ki­taip ver­tin­ti tai, ką tu­ri na­muo­se, ki­taip ver­ti­ni ir pa­tį gy­ve­ni­mą“.

Ji pri­si­mi­nė mir­ti­nai pa­vo­jin­gą epi­zo­dą, kai su­sier­zi­nę vie­ti­niai gy­ven­to­jai ėmė šau­dy­ti li­go­ni­nė­je už ma­žos pa­tal­pos, ku­rio­je bu­vo su­si­rin­kę pa­gal­bą tei­kian­tis per­so­na­las ir gy­dy­to­jai, du­rų.

„Gar­sas ir triukš­mas bu­vo toks ne­ti­kė­tas ir bai­sus, at­si­muš­da­mas į len­ti­nes du­ris, kad ne­be­ži­no­jai, ar gy­vas iš­lik­si, ar ne. Esi ne vie­nas pa­tal­po­je, nes su ta­vi­mi žmo­nės, pa­siau­ko­ję pa­dė­ti ki­tai tau­tai, ku­rios tu ne­pa­žįs­ti, bet no­ri jai pa­gel­bė­ti, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – O gal­vo­je su­ka­si min­tys apie Tė­vy­nę, na­mus, apie ten li­ku­sius vy­rą ir sū­nus, ku­rie ga­li lik­ti naš­lai­čiais, jei ap­sau­gi­niai ne­iš­lai­kys du­rų ir kul­kos pa­si­pils čia į pa­la­tą. Tai bu­vo iš­ban­dy­mas: li­ki­mu, lai­me, pa­sik­lio­vi­mu Aukš­čiau­sią­ja Esa­ti­mi. To­kio­mis aki­mir­ko­mis prieš akis pra­le­kia gy­ve­ni­mas ir at­sis­vei­ki­ni­mo su ar­ti­mai­siais jaus­mai, ku­rie su­mi­šę blaš­ko­si min­ty­se ir vi­so­je Ta­vo esy­bė­je.“

Tą­kart nuo ga­li­mos tra­ge­di­jos iš­gel­bė­jo drą­sa kal­bė­tis ir de­ry­bos su vie­ti­niais žmo­nė­mis, ku­rie nie­ko ki­to ne­no­rė­jo tik gy­dy­tis, no­rė­jo vais­tų akims, vais­tų skaus­mui mal­šin­ti, tvars­čių žaiz­doms ap­riš­ti.

„Kai pra­ei­na mir­ti­nas pa­vo­jus ir li­ki­mas su­tei­kia šan­są iš­gy­ven­ti, kur kas la­biau bran­gi­ni tai, ką na­muo­se tu­ri, ap­sisp­ren­di kas­dien bū­ti ge­ru, my­lė­ti, kuo daž­niau par­ody­ti ar­ti­mui mei­lę,“ – tei­gia Ra­mu­tė.

Ta­da ir karš­tis ne­be­bai­sus, ir tie pa­tys ankš­tos ka­ju­tės vei­dai ar ko­kia ne­tvar­ka ne­beer­zi­na, ir lai­kas tar­si grei­čiau bė­ga, ir tas pats keis­tai švie­siai mė­ly­nas dan­gus su ke­lio­mis žvaigž­dė­mis jo dug­ne tam­pa guo­džian­tis.

Vyrai ne tik kariuomenėje, bet ir namuose - sūnūs Vytautas, Algirdas ir Žygimantas šypsosi, kad nepasirinko kariškos profesijos, gal anūkėlis Rapolas bus daktaru? / Asmeninio archyvo nuotrauka

***

Ki­toks gy­ve­ni­mas te­ka Lie­tu­vo­je, Vil­niaus Ka­ro aka­de­mi­jo­je ir Kau­ne, kur yra Ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­ba, ir Drus­ki­nin­kuo­se, kur įkur­din­tas Ka­rių rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tras. Vi­sur rei­kia da­ly­vau­ti Ra­mu­tei Vai­čai­tie­nei, kaip psi­cho­lo­gų vir­ši­nin­kei, nes jai pri­klau­so ap­lan­ky­ti ko­le­gas, kur ša­lia ka­rių bu­di psi­cho­lo­gai, ve­da jiems už­siė­mi­mus, pa­de­da spręs­ti konf­lik­tus, įveik­ti adap­ta­ci­jos su­nku­mus ar ky­lan­čią įtam­pą bend­rau­jant.

Gal šiek tiek su­tirš­ti­nau spal­vas, nes psi­cho­lo­go pa­gal­bos ne daž­nam ka­riui pri­rei­kia. Psi­cho­lo­gas tu­ri at­si­dur­ti ša­lia tų, ku­riuos ima ne­ri­mas, ne­ti­kru­mas, ne­ge­bė­ji­mas iš­lik­ti mo­ty­vuo­tam ar ieš­kant ki­to pro­fe­si­nio pa­si­rin­ki­mo.

Mo­der­nios Lie­tu­vos ka­riai – tai ne bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos ar Ru­si­jos šauk­ti­niai, ge­ne­ro­lų nu­tren­kia­mi į to­liau­sius pa­vo­jin­gus pa­kraš­čius, kaip Vi­du­ri­nė Azi­ja, Af­ga­nis­ta­nas, kur jau­nas žmo­gus ga­li taip pa­pras­tai, lyg ko­kia žo­lė, mir­ti pa­kirs­tas prieš­o.

Psi­cho­lo­gas ka­riui yra pir­ma­sis pa­gal­bi­nin­kas, kai su­ima ne­ri­mas, pa­siilgs­ta­ma na­mų ar ne­pa­si­ti­ki­ma sa­vo ga­lio­mis. Ka­ro psi­cho­lo­gas ste­bi ir ma­to ne tik jau­nu­čius „neap­sip­lunks­na­vu­sius“ ka­rei­vė­lius. Kaip pa­ta­rė­jas jis ste­bi ir tuos, ku­rie, pra­dė­ję ka­ri­nę tar­ny­bą nuo nu­lio, ky­la kar­je­ros laip­tais, tam­pa ma­jo­rais ar ge­ne­ro­lais. Tiems, kam vie­no­kiu ar ki­to­kiu gy­ve­ni­mo at­ve­ju rei­ka­lin­gas psi­cho­lo­go žo­dis, jo pa­ta­ri­mas. Nau­jo­viš­kai mąs­tan­tiems jau­niems kar­je­ros va­dams ir­gi rei­ka­lin­gos psi­cho­lo­gi­nės pa­mo­kos, kaip elg­tis, kad pir­mi­nis idea­liz­mas tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir Tė­vy­nei švel­niai nu­kryp­tų į kar­je­ros sie­kį, ver­čian­tį mąs­ty­ti, da­ry­ti, ti­kė­ti sa­vo dar­bais ir sa­vo sėk­me, kad su­si­vok­tų, kaip pa­sielg­ti kri­zių si­tua­ci­jo­se, kaip iš­mok­ti dirb­ti ko­man­do­je, ypač da­bar­ti­niu me­tu, kai ten­ka gy­ven­ti ir dirb­ti su la­biau pri­ty­ru­siais NA­TO ka­ri­nin­kais ir ka­riais, ku­rie dos­niai da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Iš­mok­ti da­ly­tis ir­gi yra me­nas.

Ka­pi­to­nė Ra­mu­tė Vai­čai­tie­nė, ku­ri ka­ro tar­ny­bo­je jau dvi­de­šimt tre­ji me­tai, yra pel­niu­si pa­dė­kų ir ka­ri­nių ap­do­va­no­ji­mų, džiau­gia­si ga­lė­da­ma per­teik­ti sa­vo pa­tir­tį tiems, ku­rie dar tik pra­de­da sa­vo ka­ri­nę kar­je­rą ir sva­jo­ja kop­ti į ge­ne­ro­lo vir­šu­kal­nes. Pra­smin­ga, įdo­mi, rei­ka­lin­ga ir ri­zi­kin­ga tar­ny­ba.