Sceninės improvizacijos meistrė
Vi­ta­li­ja Moc­ke­vi­čiū­tė, sau­sio 11 die­ną šven­čian­ti pen­kias­de­šimt­me­tį, yra vie­na iš įdo­miau­sių vi­du­ri­nio­sios kar­tos ak­to­rių. Iš pa­žiū­ros lyg ir nie­kuo ne­iš­sis­ki­rian­ti, ji sa­vy­je sle­pia ne­įkai­no­ja­mą ak­to­rys­tės ta­len­tą.

Šiandien ją galima pavadinti talentingiausia komedinio amplua aktore. Būti komiku, kai pasaulis nejuokingas, nėra paprasta. Tam reikalingas neįtikėtinas budrumas aplinkai, pastabumas mažiausiai detalei ir, svarbiausia, apsiskaitymas, be kurio joks aktorius niekada jokiomis priemonėmis nesugebės išreikšti humoro. Geri komikai nekomikuoja. Jų komizmas skaudus, todėl jie dažnai dar vaidinami tragikomikais.

Pirma, ką įsidėmėjau ir labai seniai įvertinau – tai, kaip ji vertina teatrinį kostiumą.

Vitalija Mockevičiūtė – dzūkė. Jos tėvų namuose puoselėjami gražiausi gėlynai, muzikuojama. Atvirumas gamtos grožiui Vitaliją tik sustiprino aktorystei. Ji nieko neatlieka „pusiau“, paskubom ar su „špyga kišenėje“. Ji jaučia falšą, todėl režisieriams, dirbantiems su ja, reikia atlikti namų darbus – „joti“ ant aktorių ir paskubomis sukurti „marmalą“ nepavyks. Mockevičiūtė, visada besišypsanti ir geros nuotaikos – taikli kaip strėlė. Jos aktorinių mini sprogimų yra pasiilgę ne tik žiūrovai, bet ir kolegos. Paklausk bet ko apie Vitaliją – visi nušvinta, lyg jie patys būtų Vitalija.

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vitalija atėjo 1994 metais. Prieš tai ji tris metus vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre. Būdama Dalios Tamulevičiūtės mokine, ji nuo pat pirmų žingsnių skyrė profesionalų teatrą nuo saviveiklinio. Pirma, ką įsidėmėjau ir labai seniai įvertinau – tai, kaip ji vertina teatrinį kostiumą. Vaidindama Jaunimo teatre, ji sukritikavo vienos techninės darbuotojos požiūrį į sceninį kostiumą: negalėjo toleruoti mėgėjiško požiūrio, sceninio kostiumo neskyrimo nuo paprasto rūbo, atsainaus žvilgsnio į subtilias detales, kurios kartais besąlygiškai susijusios su vaidmens kokybe. Juk aktorius, į teatrą ateidamas keliomis valandomis anksčiau, kad galėtų susikaupti, susikoncentruoti vaidmeniui, turi papulti į neutralią aplinką, o ne patirti buitinius dirgiklius.

Vitalija Mockevičiūtė./LNDT nuotr.

Kitas prisiminimas liko iš darganoto rudens vakaro beveik tamsioje gatvėje netoli teatro. Prasilenkėme su Vitalija; paklausiau, kur taip skuba, kai teatre nevyko joks spektaklis. Vitalija pasakė, kad skuba į „Marijos Stiuart“ repeticijas, kuriose ir ji gali pasisemti patirties. Nors tame spektaklyje nevaidino, jai rūpėjo profesija, jos paslaptys, kurias geri aktoriai bando įminti visą gyvenimą.

Vitalija nuolat stebina: jos kiekvienas vaidmuo – didelis ar pats mažiausias – yra tam tikras spektaklio atradimas. Režisieriai tai labai greit užuodžia ir įvertina. Šios aktorės unikalias savybes ypač ryškiai nusako, atrodytų, paprastas nutikimas. Prieš pat Nacionalinio dramos teatro rekonstrukciją, kai jo scenoje dar buvo vaidinami paskutiniai didieji spektakliai, vieną laisvą vakarą kaktomuša susidūriau su Vitalija. Aktorė prieš mėnesį savo darbo knygelėje buvo pasižymėjusi, kad tą vakarą turėsiant vaidinti „Didžiajame blogyje“.

Telefonu apie nuimtą spektaklį ji nebuvo įspėta, tad aktorė į teatrą atėjo gana anksti, nes to reikalavo sudėtingas vaidmuo.

Dvi dienas ji kaupėsi šiam spektakliui, nes jis pakankamai sunkus, ši koncentracija jai neleido blaškytis, sekti žinutes, smulkią, be paliovos plūstančią informaciją. Telefonu apie nuimtą spektaklį ji nebuvo įspėta, tad aktorė į teatrą atėjo gana anksti, nes to reikalavo sudėtingas vaidmuo. Ilgai sėdėjo savo grimo kambaryje, galvodama, kodėl kiti taip vėluoja, neskuba, nors į šį spektaklį niekas negali „įšokti“ tiesiai iš gatvės. Ji tyliai sėdėjo ir stebėjo, kaip į grimo kambarį nešami kostiumai iš visai kito, rytojaus spektaklio. Vitalija ir toliau nieko neįtarė, ji manė, kad nėra jokia „žvaigždė“, todėl jai atneš kostiumą, kai bus baigti „didieji“ darbai. Bet kai viena iš kostiumininkių paklausė, ko ji taip ilgai kamputyje laukia, netrukus išaiškėjo, kad „Didysis blogis“ neįvyks. Sutikau Vitaliją tuščiame ilgame koridoriuje. Ji ėjo liūdna – ne vien dėl to, kad spektaklis neįvyks. Jai tiesiog buvo sunku išeiti iš tos būsenos, į kurią ji ėjo gana ilgą laiką – porą dienų, o galimybių tą būseną išreikšti scenoje nebeliko. Tai neapsakomai sudėtingas procesas. Mockevičiūtė nekaltino nei kitų, nei savęs, nors ją buvo pagavęs tam tikras liūdesys, bet ji vitališkai šypsojosi...

Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Didis blogis“ /D.Matvejevo nuotr.

Per trisdešimt metų Vitalija Mockevičiūtė sukūrė vaidmenų Dalios Tamulevičiūtės, Algirdo Latėno, Olego Kesmino, Gintaro Varno, Igno Jonyno, Rimo Tumino, Evaldo Jaro, Audriaus Nako, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Juliaus Dautarto, Yanos Ross, Árpádo Schillingo, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Turbūt nėra Lietuvoje režisierių, kurie būtų nepasiūlę vaidmenų šiai aktorei. Jos improvizacinį talentą labai taikliai apibūdino režisierė Yana Ross, kuri sukūrė išskirtinę „Trijų seserų“ interpretaciją: „Vitalija yra laisva, drąsi, jautri, itin smalsi, pilna idėjų. Man atrodo, nedaug aktorių turi dovaną improvizuoti ne tik veiksmu, bet ir tekstu. Vitalija buvo viena iš pagrindinių variklių „Trijų seserų“ improvizacijoms.“

Su ja vaidinti visada yra vienas malonumas. Ypač gerai atsimenu repeticijas Rolando Atkočiūno režisuotose „Medžioklės scenose“.

„Trijose seseryse“ Mockevičiūtė suvaidino vieną iš seserų – Olgą. Ją entuziastingai charakterizuoja jos sceninės seserys. Monika Bičiūnaitė (Irina): „Apie Vitaliją visada pagalvoju smagiai, šiltai, kaip ir apie pačius artimiausius savo dūšiai žmones. Ji sugeba „išjungti“ savo humoru „lygioj vietoj“, ir taip talentingai. Tuo pat metu ji gali sugraudinti iki pat sielos gelmių. Jos einu žiūrėti, kur ji bevaidintų, ir visuomet patiriu kontrastus.“ Rimantė Valiukaitė (Marija): „Vitaliją labai vertinu, ji – gabi aktorė. Labiausiai ji mane žavi kaip partnerė. O tai teatre yra labai svarbu. Vaidindamas kartu su Vitalija, tu visą laiką turi gyvą ryšį, tu visą laiką jauti, kad ji ir girdi, ir mato, ir puikiausiai improvizuoja. Su ja vaidinti visada yra vienas malonumas. Ypač gerai atsimenu repeticijas Rolando Atkočiūno režisuotose „Medžioklės scenose“. Iki tol aš buvau įsitikinusi, kad Vitalija yra „gerutė“, tyli, per daug nekomentuojanti aktorė. Bet repeticijų metu išryškėjo jos labai kietas charakteris. Ji yra labai stipri, turinti savo nuomonę aktorė. Su ja labai daug prisijuokdavome, jos puikus humoro jausmas. O tam reikalingas „sveikas protas“. Kai žmogus aštriai jaučia, tai sugeba ir pajuokauti. Vitalija savo vaidmenimis esmę užkabina, ji labai tiksli. Su ja kartu dirbame jau dvidešimt penkerius metus, todėl sunku kažką ir beišskirti, nes daug ką sukūrėme kartu.“

Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Pepė ilgakojinė“ ./ D.Matvejevo nuotr.

Kažkada žiūrovai negalėjo lengvai toleruoti kai kurių unikalių vaidmenų dublių. Vienas iš tokių – Anuškos vaidmuo Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Meistras ir Margarita“. Vitalija Mockevičiūtė turėjo pakeisti Eglę Mikulionytę, kurios talento dėka ir buvo susiformavęs unikalus Anuškos personažas. Mikulionytė už šį vaidmenį jau buvo susilaukusi pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet pasikeitus aplinkybėms, kai skubiai reikėjo įvesti naują aktorę, Koršunovas vaidmenį pasiūlė Mockevičiūtei. Paprastai tokiais atvejais aktoriams rekomenduojama „nieko nekartoti“, „vaidmenį interpretuoti kuo savarankiškiau“. Mockevičiūtė Anušką suvaidino lygiai taip pat, kaip Mikulionytė. Tapo net nejauku. Bet netruko praeiti, kai visi suvokė, jog tai yra neįtikėtina aktorinė dovana. Vitalija, nekopijuodama judesių, balso tembro ir intonacijų, išlikdama visiškai autentiška, sugebėjo sukurti beveik identišką Anuškos vaidmens piešinį. Aktorė tiksliai pagavo vaidmens būsenas, jos personažas buvo pagrįstas psichologine logika, ir vaidmuo gimė kaip atomas. Netrukus su šiuo spektakliu atsidūrusi užsienyje, ji tuoj pat parsivežė „geriausios aktorės“ prizą, pamažu tapo Nacionalinio dramos teatro žvaigžde, nors ji visada išlieka „neutrali“, „nematoma“. Jos grožis skleidžiasi, vos tik ji patenka į rampos šviesą, ji savo partneriams „pasuoja“ pačius netikėčiausius, tačiau jos pačios labai kruopščiai apgalvotus atradimus.

Režisierius Oskaras Koršunovas, kviesdamas Vitaliją Mockevičiūtę į didžiuosius savo spektaklius, apie aktorę sako: „Vitalija yra unikali, nepaprasta aktorė. Galima sakyti, kad jos aktorinė karjera nesusiklostė taip, kaip galėjo. Pagal savo gal net šiek tiek keistą talentą, jos ypatingą gebėjimą būti komiškai – o aktorių tarpe tai ypač reta – ji galėtų būti vien komikė. Tačiau Vitalija turi savo giliąją pusę. Ko gero, ji vienintelė „Meistre ir Margaritoje“ galėjo pakeisti visiškai nepakeičiamą aktorę Eglę Mikulionytę. Tapo ne tik jos dublere, bet stojo į lygią partnerystę. Šiame spektaklyje ji pagavo esmę – tos liaudiškos matronos, bobos, kuri nebijo nieko: nei tarybinių biurokratų, nei Stalino, nei paties velnio. Vitalija labai greit sugebėjo tą esmę pagauti. Taip buvo ir „Katedroje“: jos su Nele Savičenko buvo absoliučiai lygiavertės partnerės. Vitalija tiesiog ateidavo ir be jokio vargo sugebėdavo įeiti ir labai savarankiškai sukurti naujus vaidmenis. O jos tikrasis kūrybingumas ir kartu darbštumas atsiskleidė spektaklyje „Jelizaveta Bam“. Čia ji neturėjo dublių. Ji suvaidino Jelizavetos Motiną, kuri kartu yra ir Nikolajaus Nikolajevičiaus Motina – toks siurrealistinis personažas. Tai buvo tas atvejis, kai aktorius kuria ne tik vaidmenį, bet ir patį spektaklį. Labai tikiuosi, kad su Vitalija man dar teks dirbti, nes ji iš tikrųjų labai plačios amplitudės aktorė, galinti vaidmenį visai netikėtai pakreipti. O tai – man įdomiausia aktoriaus savybė“.

Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Jelizaveta Bam Bam“ ./D.Matvejevo nuotr.

Apie savo nuostatas, atsidavimą ir sugebėjimą paklusti sudėtingam teatro ritmui Mockevičiūtę tiksliai apibūdina jos pačios prisiminimas, trumpas epizodas iš šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ repeticijos: „Atėjo eilė Karčiamos scenai. Šeimininkei. Aš panikoj, labai jau noriu patikti... O užduotis – Šeimininkė ant vienos pačiūžos. „Na, čia reikia, kad kojos kurtų meną, o viršutinė dalis būtų „buitis““. „Nė, nė, blogai, jūs Mockevičiūte. Kitam kartui dvidešimt skirtingų įėjimų į sceną turite „atnešti““. Pykau, keiksnojau ir vis dėlto labai nuoširdžiai kūriau tuos dvidešimt įėjimų. Taip ir nusisukau nuo savo tuštybės ir patyriau gilią, kartais nesuprantamą, bet stipriai intuityviai jaučiamą maestro kūrybą.“

Kažkada Vitaliją pasigvelbė televizija. Ji be skausmo interpretuoja ne pačias maloniausiais mūsų valstybės damas. Nieko neįžeidinėdama, ji visada išlieka tiesiog gera aktore. Su Neringa Varnelyte jos tiek „užsidzūkino“, kad su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ sugebėjo aplėkti pusę Amerikos. Aktorės negrįžo suponėjusios, nors ten jas ant rankų nešiojo, dėkodami už vakarus, kuriuos dovanojo užatlantės žiūrovams. Dabar jos ketina kurti spektaklį apie dzūkes partizanes. Populistiniame pasaulyje geriems aktoriams išlieka svarbu ne jų pačių saviraiška, o tema, atsakomybė, sakralumas, kurį privalo suvokti kaip savo profesijos misiją.

Rodos, niekad neturinti laiko, Vitalija visada atlėkdavo į ekskursijas, kurias mažuose būreliuose susiorganizuodavome po Vilniaus bažnyčias ar kitas svarbias vietas. Kai sūnus paauglys prabudęs skambindavo mamai, klausdamas: „Ką valgyti?“, ji žvaliai atsakydavo: „Tu gi mėgsti makaronus, siūlau išsivirti“. Vitalijos ryšys su pasauliu, atrodytų, labai paprastas, tačiau jos siela yra kur kas aukščiau už kasdienybę.