Saulius Vaitiekūnas: laimė – skylė akmenyje
Rug­sė­jo vi­du­ry­je Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta Sau­liaus Vai­tie­kū­no par­oda www.sos.co­me, ku­rią ap­lan­ky­ti ga­li­ma iki 2018-ųjų pa­bai­gos. Tai pir­mo­ji eks­po­zi­ci­ja nau­jo­je Del­fi­na­riu­mo erd­vė­je, at­si­ra­du­sio­je po mu­zie­jaus re­kons­truk­ci­jos.

Iš Klaipėdos kilęs menininkas prieš dvidešimt penkerius metus, 1993-iaisiais, uostamiestyje surengė pirmąją parodą, o per ketvirtį amžiaus savo kūrinius eksponavo daugiau kaip 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse parodose, šiuolaikinio meno mugėse Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje, Pietų Afrikoje, Lenkijoje ir kitur.

Vaitiekūno plastinė kalba individuali, specifinė, minties įtaigą derinanti su vaizdu, o filosofines įžvalgas, konceptualumą su preciziška estetika. Atskleidžianti tradicijų sukauptą išmintį, reaguojanti į nūdienos aktualijas. Savitas braižas, produktyvumas, nuosekli kūrybos kryptis lemia autoriaus išskirtinumą šiuolaikinio meno kontekste.

Vaitiekūnas nepaliaujamai klausia: Kas esu? Kur mano vieta? Kas yra kūryba? Kokia jos misija? Atsakyti nėra paprasta. „Kartais jaučiuosi paštininkas, atnešantis žinutę kažkam kitam, kartais – valstietis, dirbantis savo žemę„, – sako menininkas.

Ieškodamas atsakymų į šiuos egzistencinius klausimus, jis kelia naujus: Kas yra tėvynė, tauta? Kas sieja kiekvieną žmogų su unikaliu žemės lopinėliu, kuriame jis gimė? Vaitiekūnui tai Baltijos krantas: „Esu labai priklausomas nuo tos vietos, tos žemės, kur atsiradau ir po kurią vaikščiodamas suvokiau, kad esu.“

Prigimtinė teisė priklausyti savo žemei, valstybei ir tautai suformavo jį kaip žmogų ir menininką, nulėmė savivoką, mąstyseną, gyvenseną ir kūrybą. Žiūrovams imponuoja angažuota menininko pozicija, kiekvienas jo kūrinys – tai tarsi žinia, kuriai suvokti reikia atitinkamų pastangų, susikaupimo ir atidos.

Idėjai įkūnyti dailininkas dažniausiai renkasi kasdieniškus daiktus – laikrodžių mechanizmus, girnapuses, varinius pučiamuosius instrumentus, diskinius pjūklus, žvejų tinklus ir t. t., – puoselėdamas ready made stilistiką. Tačiau svarbiausi Vaitiekūnui yra Baltijos jūros ir Lietuvos laukų akmenys. Kaupiami daugiau kaip keturis dešimtmečius, jie tampa ir didelių erdvinių instaliacijų, ir monumentalių skulptūrinių objektų, ir mažosios plastikos, konceptualios juvelyrikos pagrindu.

www.sos.come rodomos keturios instaliacijos: „Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės“ (Baltijos jūros akmenys, sidabras, organinio stiklo plokštės, 2016); „Baltijos bonsai“ (Baltijos jūros akmuo, sidabras, 2018); „Baltijos kronikos“ (Baltijos jūros akmuo, sidabras, 2017); „Už nuopelnus...“ (sidabras, titnagas, topazai, akvamarinai, emalis, Baltijos jūros akmuo, ametistai, kalnų krištolas, 2018).

Instaliacija – tai lyg rytiečių mandala, kuriai būtinas susikaupimas ir daug parengiamųjų darbų, kad sutvertum, atkurtum visatą nuo pat pradžių pradžios, užaugintum, pripildytum gyvybės... O paskui nustumi į Letos vandenis ir viskas nuplaukia... Tai dar vienas kūrybos stebuklas...„ – svarsto dailininkas.

Pagrindinė šių instaliacijų medžiaga – akmuo, jam artimiausia, sava substancija, provokuojanti pažinti būties slėpinius. Terra recognita – atpažintoji žemė. Nes akmuo – irgi žemė, kietas jos grumstas. Akmenį dailininkas laiko gyvu, tai kintanti sakralinė substancija, kurioje koduotas pasaulio sutvėrimas, slypi esmių esmė. Jam tai tikrovės pagrindas: „Vartydamas delnuose akmenį, iš viršaus galiu stebėti patį kūrybos stebuklą. Tai vyksta dabar, man prieš akis. Nuostabu, kad darbo su akmeniu procese dalyvauja visos pirmapradės substancijos, stichijos ir visa tai jungianti dvasia.“

Paroda įprasmina jūros pašnekesį su krantu. Pirmapradė stichija – vanduo – gludina pirmapradę medžiagą – akmenį, žemę – ir jos viena kitai pasakoja įvairias istorijas, dalijasi savo bendros kelionės laiku prisiminimais, sapnais, svajonėmis, įspūdžiais, ką matė, girdėjo, jautė ar sapnavo. Vaitiekūno kūryba irgi yra savotiškas dialogas su laukų rieduliais, jūros nuskalautais akmenimis.

Saulius Vaitiekūnas, "Odė savam krantui".

Menininkas personifikuoja akmenį, suteikdamas jam dieviškų savybių. Akmuo tampa instaliacija, skulptūra, amuletu, papuošalu, votu – padėka ar paskutiniu prieglobsčiu ieškantiesiems savosios terra recognita. Natūralių formų Vaitiekūnas nekeičia, tik išgręžia skyles, sidabru inkrustuoja paviršių, sukuria netikėtą kontekstą. Sidabro ženklai ir simboliai akmens paviršiuje yra tarsi fosilijos, išsaugojusios pasaulio fragmentus, bylojančius apie gyvybės, kultūros, civilizacijos atsiradimą, kaitą, mutacijas...

Minties ir vaizdo, modernumo ir archaikos jungtys akivaizdžios, tačiau nevengiama ir idėjinių ar vaizdinių iššūkių, net provokacijų, ypač instaliacijose, kurios byloja apie esamąjį laiką. Retas menininkas taip aštriai reaguoja į absurdiškas politines realijas, ekologinių katastrofų grėsmę. Savotiškas Vaitiekūno kūrybos šifras yra daugiaprasmiai, filosofiški, kartais kandūs kūrinių pavadinimai. Verbalinis dėmuo dailininkui ne mažiau svarbus negu vaizdas. Gebėjimą žodžiais nusakyti (įvardyti) kūrinio idėją Vaitiekūnas atsinešė iš humanitarinės aplinkos tėvų namuose, o universitetinis išsilavinimas ir nepaliaujamas savižinos procesas tą gebėjimą gludina tarsi jūra akmenį.

Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės:Apie laimę nuo seno kuriami įvairiausi pasakojimai, legendos, mitai. Manoma, kad laimė – tai kažkas, ką galima rasti, gerai paieškojus. Akmuo su skyle ne tik Lietuvoje laikomas laimės simboliu. Kieta, klampi, neperregima substancija – akmuo versus žemė – įvairiose kultūrose ir tikėjimuose turi daug magiškų reikšmių ir savybių, kurias reikia perprasti, atpažinti. Įminti paslaptį. Taigi skylė akmenyje ir yra laimės, po ilgų ieškojimų įgytos asmeninėmis pastangomis, išraiška.

Laimę tapatinome su laisve tikėdami, kad ją išsikovoję iškart visi tapsime laimingi. Tačiau netapome. Beveik trečdalis tautos nusivylė ir trečias brolis Jonas iškeliavo svetur laimės ieškoti…

Instaliacija „Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės“ – tai egzistencinis laimės paieškų apmąstymas, giesmė, šlovinanti savąjį Krantą, „laimingais“ akmenimis užrašyta tų, kurie liko ir atpažino savąją vietą. Tai vieta, kurioje jie apsisprendė būti laimingi.

Baltijos bonsai: „Bonsai – pasaulyje populiari japoniška dekoratyvinių medelių auginimo ir puoselėjimo tradicija. Dėl išorinių aplinkybių, kažkieno valios ar užgaidos augalas perkeliamas į jam svetimą, dirbtinę aplinką. Taigi pasmerkiamas sunkiems išbandymams, nes siekiama pakeisti jo prigimtį, neleidžiama natūraliai augti, bręsti, skleistis.

Saulius Vaitiekūnas, "Baltijos bonsai".

Valstybės tartum medžiai turi savo atsiradimo, klestėjimo ir nyksmo laikotarpius. Pasaulio istorijoje daug pavyzdžių, kai valstybės išaugo į civilizacijas, o vėliau sunyko ar buvo sunaikintos. Gausu ir valstybių, tapusių bonsais.

2018-aisiais trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – mini savo valstybių atkūrimo šimtmečius. Tai jaudinančios istorijos, turinčios panašumų ir skirtumų. Kitados Lietuva buvo tarsi didingas medis, tačiau istorinės aplinkybės ne kartą lėmė prievartinius pokyčius, drastišką kapojimą, genėjimą, laužymą. Mūsų valstybės istorija daug kuo primena bonso likimą – sumažinta, įsprausta į miniatiūrinį indą. Ilgus metus išorinės jėgos bandė pakeisti jos prigimtį, „prižiūrėjo“, „saugojo“, „formavo“.

Instaliacija „Baltijos bonsai“ – tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajūryje rasti akmenys, inkrustuoti įvairiais ženklais, kurie tartum medžio rievės saugo istorijos ir laiko paliktus pėdsakus. Koks galėjo būti Lietuvos likimas, jei būtų buvę priimti kitokie sprendimai? Kiek viskas priklauso nuo išorinių jėgų, o kiek nuo kiekvieno iš mūsų? Ar gali bonsas vėl tapti medžiu? O gal ir mes visi esame bonsai?“

Baltijos kronikos: „Ant akmenų, uolienų paviršiaus išraižyti piktograminiai arba logograminiai paveikslėliai petroglifai (gr. petro – akmuo, glyphein – raižyti) paplitę visame pasaulyje. Jie siejami su priešistorinėmis kultūromis ir yra vieni seniausių, be to, geriausiai išsilaikiusių archeologinių radinių. Petroglifuose dažnai vaizduojami įvairių gyvūnų, žmonių pavidalai, dangaus kūnai, geometrinės figūros. Nors tiksli jų paskirtis nežinoma, keliamos hipotezės, kad jie galėjo būti skirti ritualinei praktikai ir kasdieniniam bendravimui – tai savotiški žemėlapiai, padedantys nustatyti migracijos kelius, medžioklės plotus, astrologinius reiškinius.

XXI a. žmogus savo istorijas, naujienas, kasdieninius įspūdžius „kala“ ant virtualių „sienų“ – jo „uolos“ yra socialiniai tinklai, kitos šiuolaikinės medijos. Svarbiausios šių dienų naujienos išraižomos ne tamsiame urve, bet viešose ir visiems pasiekiamose erdvėse.

„Baltijos kronikos“ – tai grįžimas prie „tvarios ir patikimos“ žiniasklaidos, pranešimo ant akmens sienos... Tai bandymas ateities kartoms nusiųsti žinutę apie dabarties patirtis, apsisprendimus, iššūkius. Šiandien, kai viešąsias erdves užtvindė propaganda, pramanytos naujienos, kai nesiliauja kibernetinės atakos, bet kokia žinia darosi, švelniai tariant, abejotina, nepatikima.

Taigi sugrįždami prie „patikimiausio“ komunikavimo būdo petroglifais, ne tik saugiai perduodame naujienas, bet ir tarpininkaujame tarp vakar, dabar, rytoj.

„Baltijos kronikose“ atsispindi ir šv. Brunono misija, ir vikingų klajonės jūromis, ir naujausia mūsų kranto istorija – Baltijos kelias, emigracija, įvairių pergalių aukštumos ir nuosmukių žemumos. O kartu tai ir būdas palikti pėdsaką, kad iš tikrųjų buvome.

Saulius Vaitiekūnas, "Baltijos bonsai".

Už nuopelnus... Garbingiausi valstybiniai apdovanojimai teikiami žmonėms, kurie nusipelnė šaliai, tautai, bendruomenei. Ši kolekcija skiriama už ištikimybę sau ar savo išpažįstamai idėjai, už drąsą būti savimi, už ryžtą gyventi savo autentišką, o ne kitų primestą gyvenimą. Už kasdieninius, todėl esminius apsisprendimus paprastai neapdovanoja jokia vyriausybė ar kita valstybinė institucija. Simbolinių pagarbos ženklų pagrindinis akcentas – paprastas kranto akmuo, mūsų žemės grumstas, nes asmeninis santykis su savo krantu kiekvienam yra lemiamas.

Nors apdovanojimų forma primena klasikines regalijas, tačiau aksesuarai – kaspinai, juostos, brangakmeniai, taurieji metalai, – kuriais „papuošti“ Baltijos jūros akmenys ir titnagas, tik paryškina, pabrėžia jų grožį ir svarbą. Šioje kolekcijoje akmuo – žemė – ir yra pagrindinis apdovanojimas, o kartu ir tai, kas apdovanoja.

„Savo Kranto Kryžiaus ordinu“, „Savo Kranto Kryžiaus ordino Žvaigžde“ pagerbiu tuos, kurie nesuklupo, nešdami savąjį kryžių, ir tuos, kurie liko ištikimi savo Žvaigždei, vedusiai juos į priekį.