Saulius Vaitiekūnas: iš laimės akmenėlių surinktas menininkas
Iš­ma­lęs lan­gą, pa­stū­męs vie­ną ki­tą pert­va­rą, braš­kė­da­mas ply­te­lių siū­lė­mis, kęs­da­mas skaus­mą, kad rei­kia su­si­ma­žin­ti, sos­ti­nės „Ti­ta­ni­ke“ šiaip ne taip iš­si­te­ko lie­tu­vių šiuo­lai­ki­nio me­no ti­ta­nas Sau­lius Vai­tie­kū­nas (g. 1953). Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos par­odų sa­lė­se – abie­jo­se! – ati­da­rė au­to­ri­nę par­odą „XXI am­žiaus mu­zie­jus“.

„Tai didžiausia mano „ekshibicija“, – juokdamasis sakė parodos autorius. Retrospektyva, tačiau ne išsami, nes kai kurie gigantiško dydžio darbai salėse tiesiog netilpo. „Mažytis „Titanikutis“, – juokėsi S. Vaitiekūnas.

Gatvėje prie „Titaniko“ durų grėsmingai sustingo S. Vaitiekūno objektas „Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus“. Nuorodos, apie ką tai, manau, nereikia. Nepateko į sales ir šmaikšti, lakoniška (ne svoriu, oi, ne svoriu) instaliacija „Žinia“, dar vadinama tiesiog „Telefono būdele“. „Paprastai žinia atkeliauja skambučiu į duris arba telefonu“, – paaiškino menininkas.

Saulius Vaitiekūnas: „Beveik dešimt metų su augančiomis dukrelėmis pajūriais ieškojome akmenėlių. Rinkau juos, kol paaiškėjo, kad jie mane surinko.“

Pastato vestibiulyje grėsmingai pakibo „Švytuoklė“. Šis tas ir visai nepateko, netilpo. Tarkime, vienais metais meno mugės „ArtVilnius“ pažiba tapusi instaliacija „Žalia giria – balta jūra“.

Akmeninė malda už nuopelnus

Didžiausioje S. Vaitiekūno parodoje „XXI amžiaus muziejus“ pristatomos chrestomatinės instaliacijos, šiuolaikinio meno klasika tapę objektai. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas komentuoja politinius, socialinius, kultūrinius įvykius, ekologinės katastrofos ir emigracijos pamėkles.

„Baigiau teisės studijas, tad man valstybės veikimo mechanizmas neblogai žinomas. Viena akimi jį vis stebiu, kartais kikenu, bet būna ir graudžių akimirkų“, – kalbėjo parodos autorius.

Parodos autoriui itin svarbūs Baltijos jūros ir Lietuvos laukų akmenys - „Raudų siena“. / Alinos Ožič nuotrauka

Idėjai įkūnyti dailininkas dažniausia renkasi kasdienius daiktus – laikrodžių mechanizmus, girnapuses, varinius pučiamuosius instrumentus, diskinius pjūklus, žvejų tinklus, puoselėja ready made stilistiką. Daiktų poetas.

Klaipėdoje gimusiam autoriui itin svarbūs Baltijos jūros ir Lietuvos laukų akmenys. Tačiau prie riedulių ir norų didelių S. Vaitiekūnui gerai sekasi derinti visišką priešingybę – mažąją plastiką, juvelyriką.

Stebėtis nereikėtų, nes autorius gimė po Dvynių ženklu. Parodos žiūrovai būtinai atkreips dėmesį į medalių kolekciją „Už nuopelnus...“ arba „Raudų sieną“.

Pirmo aukšto salė virto orkestro duobe. Jos prietemoje be garso atliekamas S. Vaitiekūno opusas „Requiem orkestrui“.

Prie riedulių gerai sekasi derinti visišką priešingybę – mažąją plastiką. / Alinos Ožič nuotrauka

Į antrą „Titaniko“ denį, atsiprašau, aukštą pakilo 20 tonų betono, išskaidyto plytelėmis, ir per 200 ližių. Tai instaliacija „Bon Voyage“, įprasminanti laikus, kai Lietuvos kaimas pajudėjo į miestą. Greta išsidriekė „Rožinis“ iš 59 girnapusių – sunkių maldos atodūsių.

Pajūriais, pamariais

S. Vaitiekūnas lankė Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės dramos būrelį teatro studiją „Elementorius“. Pirmoje laidoje kartu su juo teatro pradžiamokslio mokėsi Vytautas Kernagis, Eugenijus Laurinaitis, Izolda Keidošiūtė, Rimas Sakalauskas.

Parodoje išsidriekė „Rožinis“ iš 59 girnapusių – sunkių maldos atodūsių. / Alinos Ožič nuotrauka

Po to teatras baigėsi, vaikinas įstojo į teisę. „Nors nuo pradžių buvo aišku, kad tai irgi ne mano specialybė. Tad studentavau“, – prisipažino S. Vaitiekūnas. Tada ketverius metus dirbo Teismo ekspertizės institute, buvo balistikos ekspertas.

Rasti akmenėlį su skylute – laimės dalykas. Ir dalykas, atnešantis laimės. Tokių akmenėlių ieškojimas pajūriais pamariais tapo S. Vaitiekūno ilgai trukusia preliudija į meno pasaulį.

fotkes/thumb/75426_VaitiekunasAO (32)_AO.jpg / Alinos Ožič nuotrauka

„Beveik dešimt metų su augančiomis dukrelėmis jų ieškojome. Tada neatsakingai maniau, kad štai parankiosime, parankiosime ir nustosime. Ir patyliukais, patyliukais įsitraukiau į veiklą, kuriai anksčiau buvau visai abejingas. Rinkau akmenėlius, o paaiškėjo, kad jie mane surinko“, – sakė S. Vaitiekūnas.

Nors autorius pasižymi drąsiais, grandioziniais užmojais, vargu ar jį apkaltintum didybės manija. Tačiau žalingų įpročių jis turi. „Kad tai obsesija, pasakyti nedrąsu, tačiau iš esmės – priklausomybė. O su priklausomybėmis kovoti nepaprasta“, – šypsojosi S. Vaitiekūnas.

Instaliacija „Žinia“, dar vadinama tiesiog „Telefono būdele“. / Alinos Ožič nuotrauka

Tai Sauliaus žodis

Parodos pavadinimas „XXI amžiaus muziejus“ nekybo ore. Muziejaus idėja – kybo, o pavadinimas – ne. Reikalas tas, kad 2009 metais S. Vaitiekūnas įkūrė meninės kūrybos palikimo išsaugojimo ir plėtros fondą „Terra Recognita“. Taip pavadinta ir senamiestyje veikianti jo galerija.

Kur kas anksčiau menininkas ėmė svarstyti apie muziejų, kur jo instaliacijas būtų galima pamatyti „natūroje“, o ne nuotraukose ar kokiomis kitomis negyvomis formomis.

Muziejuje, pasak S. Vaitiekūno, pakaktų 4 angarų, 3–4 tūkst. kv. m stogo. „Nesidairant į praėjusį šimtmetį jame būtų rodomi tik XXI amžiaus kūriniai“, – sakė menininkas. Idėja pamažu įgyvendinama.

"Titaniko" pirmo aukšto salė virto orkestro duobe - "Requiem orkestrui". / nuotrauka

Kūryba – labiausia adekvati žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Tai – Sauliaus žodis. „Būtent tuo – greita ir taiklia tyrinėtojo reakcija – pasižymi S. Vaitiekūno instaliacijos, objektai, netgi juvelyriniai dirbiniai. Autorius pagrįstai laikomas vienu pirmųjų konceptualistų Lietuvos meno scenoje. Be to, tai „nesisteminis“ menininkas. Jo nevaržo jokie stereotipai, akademijose įkaltos tiesos“, – teigė parodos kuratorius menotyrininkas Vidas Poškus.

„Esu laisvas, man niekas nepasakojo, koks turėtų būti menas ar koks jis niekada negali būti“, – juokėsi „XXI amžiaus muziejaus“ savininkas S. Vaitiekūnas.