Sapno žanro muzika. Ansamblio „Synaesthesis“ programos įspūdžiai
Apie ką pir­miau­sia pa­gal­vo­ja­te, kai pers­kai­to­te žo­džius Dreams of the Blind (Ne­re­gin­čio­jo sap­nai)? Man pir­miau­sia tai aso­ci­juo­ja­si su ne­ri­bo­tų žmo­gaus ga­li­my­bių pa­sau­liu. Bū­tent to­kiu pa­sau­liu bir­že­lio 26 d. „Me­nų spaus­tu­vė­je“ su mu­mis da­li­no­si šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos an­samb­lis „Sy­naest­he­sis“.

Galėjome gėrėtis beribėmis pojūčių, minčių posūkių ir juslių patirtimis bei mėgautis ryškiu teatro ir muzikos tarpdiscipliniškumo pavyzdžiu, kuriame meistriškai apjungti skirtingi meno elementai leido vienu metu pajusti ribą tarp suvokimų ir pajautimų. Į tokius sąveikaujančius daugiasluoksnius potyrių ar emocijų eksperimentus mus įsuko „Synaesthesis“. Vos 2013 m. susikūręs, ir jau pelnęs pripažinimą Lietuvos bei užsienio muzikos scenose, kolektyvas ištransliavo turtingą emocinę amplitudę, leido pajusti vidinę laiko ir erdvės sklaidą.

Pasirodymo „ašis“ – Yanniso Kyriakideso „Dreams of the blind“ (2007), pagal kurį atlikėjai pavadino ne tik renginį, bet kuris tinka ir jų kūrybinės veiklos įprasminimui. Tarsi atspindys veidrodyje kūrinys leido pažvelgti į kolektyvo kūrybinį kelią ir pasiekimus nuo pradžių iki dabar. Taip pat skambėjo to paties kompozitoriaus „The Arrest“ (2010), Francesco Filidei „Toccata“ (1996) ir Raphaëlio Cendo „Décombres“ (2006).

Filidei kompozicija „Toccata“ pasirodė it muzikinių slėpinių dėlionė. Trumpas kūrinys, paprastos formos, bet tyrinėjimo laukas – neaprėpiamas, leidžiantis savaip interpretuoti garso suvokimą. Beje, žodis toccata yra kilęs iš žodžio toccare, t.y. paliesti. Pianistės Martos Finkelštein prisilietimais raiškiai gaudžiantis instrumentas suteikė galimybę pajusti ritmo, judesio ir fizinės energijos melodiją, o kerinti apeigų kurstytoja įtraukė į veiksmą. Ritmingi melodiniai momentai nunešė į įsivaizduojamą ritualinį šokį, suteikė tikro atsipalaidavimo pojūtį.

Kyriakideso „The Arrest“ („Areštas“) – 12 minučių audiovizualinis muzikos-teksto filmas, skirtas elektrinei gitarai, klarnetui, marimbai, fortepijonui ir kontrabosui. Nuo pirmų akimirkų klausytojus sukaustė įtampa, o muzikos medžiagiškumas ir ekrane išrašytų žodžių pasakojimas skatino skirtingus reikšmių perskaitymo variantus. Tekstas grįstas Georges’o Pereco „La Boutique Obscure“ sapnų pasakojimais, o istorija „The Arrest“ byloja apie pasikartojantį košmarą, kuomet pasakotojas yra sulaikomas policijos, areštuojamas, siejant jį su tėvų holokausto istorija. Sunku būtų apibūdinti pasakotojo balsą – jis asocijavosi su instrumentinės muzikos sluoksniais, kurie atitinka vaizdų „fiksatoriaus“ vaidmenį. Skaitant sapną, muzikinė medžiaga pinasi it virvelės, nuo vieno iki kito vaizdinio, ir „leidžia“ modeliuoti vyksmą. Įdomu, jog tam tikrus muzikinių elementų kuriamus vaizdinius papildo kliuviniai, neįprasti garsai, tokie kaip šuns lojimas, variklio ar sraigtasparnio gaudesys, gatvės triukšmas. Tai tos pačios „virvelės“, pristabdančios vaizduotę ir kaskart nukreipiančios mintis kitur. Atlikėjai, tarsi tikri aktoriai, scenoje transliavo kūrinių prasmių ženklus. Tai, ką patyriau teatrališko kūrinio metu – buvo stiprus emocinis-protinis blaškymasis, neįprasto „perskaitymo“ būdu bandant susieti skirtingus elementus į visumą.

Bene labiausiai suintrigavo Cendo kompozicija „Décombres“ („Nuolaužos“) kontrabosiniui klarnetui ir elektronikai. Šiandienos meno pasaulyje nuolat susiduriama su daug naujoviškų kūrybos formų, leidžiančių laviruoti žiūrovų sampratos kaita, stereotipų laužymu, o vis labiau trupantys atlikėjo – žiūrovo tiltai naujai kuria įvairių pojūčių paletę spektaklių metu. Taip atsitiko ir su šiuo pasirodymu, kuris, neabejotinai, ardė stereotipines sienas apie garso, tembro sampratą. Tiesa, žinantiems kūrinį ar klausiusiems jį įrašuose, galėjo sukelti abejonių instrumento ir elektronikos nesutapimas, kitaip tariant, pasirodė, kad vietomis muzikinė medžiaga buvo atlikta netiksliai, nesuderinus garso takelio su klarnetu. Kita vertus, tai buvo pasirodymas, kuriame glaudžiai persipynę ir vienas kitą papildantys tiršti elektroninių garsų sąskambiai su instrumentu įtraukė visa savo sprogstančia, kartais net destruktyvia, energija ir nepaleido iki pat kūrinio pabaigos. Aktorius – multitaskeris – muzikantas... Atrodė visas pasaulis susikoncentravo viename taške – o tu kartu su juo. Artistą galėjau jausti, būti vienoje kūrybinėje erdvėje ir tą momentą išgyventi. Pasirodymą papildė ir kūno judesiai, nuolatiniai elektronikos aparatų junginėjimai kojomis, balsu leidžiami energingi garsai, kas priminė sudėtingų kosminių laivų-transformerių garsyną iš fantastikos pasaulio. Ekstremaliai neįprastas tembras parodytas su didžiuliu gyvybingumu, pralenkė visus iki tol girdėtus netradicinio skambesio ir spalvos tonus.

Paskutinis kūrinys – Kyriakideso „Dreams of the Blinds“ („Nereginčiojo sapnai“). Tai 5-ių dalių kompozicija, kurioje, kaip ir „The Arrest“, naudojamas vizualinis tekstas, elektroninis garso takelis, skamba smuikas, fortepijonas, vokalas, klarnetas, trombonas, perkusija, elektrinė gitara ir kontrabosas. Užvaldė įdomūs potyriai ir suvokimas apie nereginčiųjų sapnų pasakojimą. Buvo galima užčiuopti, kad siužetinis naratyvas juda tarsi dviem skirtingais keliais: yra instrumentinis sluoksnis, kuris interpretuoja, raiškos elementais stiprina ir įkūnija ekrane sumodeliuotą tekstą; taip pat yra nuolatinis elektronikos sluoksnis, sudarytas iš sintetinių garsų, kurie metaforiškai atstovauja fizinei erdvei. Įvardinčiau tai kaip sąmoningo ir pasąmoninio pasaulių tarpusavio ryšį, kuriuo yra „pastiprinama“ pasakojimo perspektyva. Viskas turi dvi puses: tikrąją ir išvirkščiąją, o šiame kūrinyje tarsi simboliškai perteikiamas regimas – neregimas pasauliai. Visose „Dreams of the Blind“ dalyse Ramintos Naujanytės vokalas priminė tiltą tarp sensorinių ir emocinių pojūčių. Tačiau dainininkė kiek išsiskyrė iš scenoje „veikiančių“ muzikantų: nors ir stengėsi susitapatinti su organiškai funkcionuojančiu kolektyvu, tačiau nuolatinis tono ieškojimas, balso įtampa, veido mimikos šiek tiek ardė kuriamą visumą. Taip pat pastebėčiau ir perkusijos netikslumus, tačiau bendram atlikimui tai nebuvo itin reikšmingas trukdys.

Vis dėlto savo būseną, „Synaesthesis“ pasirodymo metu, galėčiau sulyginti su žvilgsniu į gamtos gyvastį, kuri po ilgos sausros savininkiškai siurbė taip reikalingus vandens lašus į save. „Sapno žanro“ besivaikant (taip pristatydamas kolektyvą ir programą, meno vadovas Karolis Variakojis abstrakčiai įvardino Kyriakideso kūrinius), ansamblis dovanojo tikrų pojūčių performansą. Visas pasirodymas atskleidė sparčiai augantį ir tobulėjantį kolektyvą, o kūriniai buvo ištransliuoti su didžiule skirtingų emocijų doze, kuri skatina naujiems potyriams ir neįprasto mąstymo iššūkiams. Manau, jog tokia akustinių elementų bei vizualiųjų ženklų įvairovė tik įrodo, kad šiuolaikinio meno galimybės itin paslankios (ar net neribotos), siekiant sukurti ne tik meniškai įdomų reginį, bet įprasminant visų scenoje esančių objektų bei kūnų reikšmes.