S & P Stanikas: premija pasidžiaugta savaitę
Po šimts, Par­yžiu­je gy­ve­nan­tiems vi­zua­laus me­no kū­rė­jams Sva­jo­nei ir Pa­uliui Sta­ni­kams (S & P Sta­ni­kas) 2017 me­tai bu­vo dos­nūs. Už es­te­ti­nį kū­ry­bos pro­vo­ka­ty­vu­mą jie bu­vo įver­tin­ti Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. O du­kra Da­lia pa­do­va­no­jo an­trą anū­kę – Eleo­no­rą.

Stanikų kūrybos kelias trunka jau beveik tris dešimtmečius. Jie atstovavo Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje, dalyvavo daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų. Kūryba, kad ir ką sakytum, išties provokuoja, subtiliomis užuominomis ir dviprasmiškais vaizdais atskleidžia dabarties pasaulio žmogaus jauseną. Kartu yra ir labai profesionali, grįsta įgytomis ir kasdien randamomis amato žiniomis.

Menininko nesulaikysi viename mieste, neuždarysi į nacionalinį namelį.

Iškart po Naujųjų „Lietuvos žinių“ žurnalistas „Skype“ pasibeldė į Svajonės ir Pauliaus Stanikų kompiuterio ekraną.

Dvi valandos skrydžio

– Kaip praėjo jūsų šventės?

Paulius Stanikas (toliau P. S.): – Kūčias sutikome dviese, užtat su dvylika patiekalų. O Kalėdas – su kelias prancūzais ir lietuvių bendruomenės nariais. Žinai, esame labai nauji seneliai.

– Vėl „nauji“?!

P. S.: – Turim kelių mėnesių anūkę.

Svajonė Stanikienė (toliau S. S.): – Labai lietuviško charakterio – rami.

P. S.: – Dukra grįžo pas senelius į Lietuvą, o mes likome čia.

– O apskritai, ar ilgam įsitvirtinote Paryžiuje?

P. S.: – Niekas nežino. Sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Nieko taip toli neplanuojame. Šaunu gyventi Paryžiuje, gražus miestas. Tačiau Lietuvoje būname dažnai, tai nesijaučiame nuo jos labai nutolę, tik dvi valandos skrydžio.

Bute – kaip namuose ir biure

– Beje, niekada neatėjo į galvą paklausti, o kur jūsų studija?

P. S.: – Dirbame savo bute. Kai reikia didesnių kūrinių, nuomojamės erdvesnes patalpas. Namai ir darbo vieta, ir biuras. Kuičiamės toje pačioje nedidelėje erdvėje. Videodarbams ir fotografijoms užtenka kompiuterio. Piešiame ant sienų, bute geras apšvietimas.

– Ką kuriate šiuo metu, kuo užimta galva?

P. S.: – Mes nuolat užsiėmę. Nesvarbu, yra koks projektas, ar ne. Planų turime Kelne, taip pat ir Lietuvoje, meno mugėje „ArtVilnius“. Pasiūlymų sulaukėme iš Niujorko, Meksikos. Darbų reikalauja, tad dirbame.

Ne pardavimui

– Ar jums atstovauja kuri nors galerija?

P. S.: – Dirbome gal su penkiomis Paryžiaus galerijomis. Vienos pradingsta, kitos keičia profilį, trečios atsisako toliau bendradarbiauti.

Galerijos mums atstovavo Kinijoje, Teksase, Monterėjaus mieste Meksikoje. Lietuvoje bendradarbiaujame su „Vartais“. Kartu lankėmės Kopenhagos meno mugėje, balandį važiuosime į „Kölner Liste“.

S. S.: – Gerai, jei santykiai geri. Bet būna ir konfliktų, kai pradeda kištis į kūrybą. Liepia daryti taip, o ne kitaip, koreguoja.

P. S.: – O mes tokie žmonės, kad apskritai ne pardavimui kuriame.

S. S.: – Pati meno esmė – kovoti prieš konsumerizmą. Kai liepia kurti tai, ką reikės pardavinėti, nepaklūstame. Jeigu tinka, ką sukūrėme – prašom, pirk. Į galerijų gyvenimą įlįsi – tuoj pančiai atsiras.

Metai padeda prisitaikyti

– Kaip manote, ar jau integravotės į prancūzų visuomenę?

S. S.: – Atrodo.

P. S.: – Gyveni ir prisitaikai per tiek metų. Arba tave pritaiko.

S. S.: – Bet pastangų nedėjome jokių.

P. S.: – Prancūzijoje daug gražių dalykų. Kultūra, papročiai. Pažangi valstybė. Mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti. Gal sunkiau būtų kur nors Irake ar Saudo Arabijoje. O čia mūsų europietiška krikščioniška tradicija, didelio sunkumo nėra.

Jų didmiesčiu tapo Paryžius

– Kodėl rinkotės Paryžių, turėjote jam sentimentų?

P. S.: – Visiškas atsitiktinumas.

S. S.: – Norėjom didmiesčio, ir taip atsitiko, kad mums juo tapo Paryžius. Tiesa, metus teko pagyventi Londone. Po Paryžiaus įspūdžių net į gatvę nesinorėjo – taip Londonas mums nepatiko.

P. S.: – Bet po kurio laiko pamėgom ir jį.

S. S.: – Net panižo delnai, o gal ten būtų visai nieko gyventi.

P. S.: – Manau, kiekvienas žmogus iš sovietinių laikų mano, kad gražiausia, mieliausia, nuostabiausia – Paryžius.

Nacionalinis namelis

– Nebėra Vytauto Kasiulio, Antano Mončio, Žibunto Mikšio, Prano Gailiaus. Pamažu ten tampate vyriausiais išeivių menininkais. Ar tai nekelia nerimo?

P. S.: – Ką čia nerimausi, – kaip bus, taip bus.

S. S.: – O amžių, aišku, jauti.

P. S.: – Juk sensti.

S. S.: – Pirmąkart to paklausei, net nebuvom pagalvoję.

P. S.: – Kad senstam, tai nėra malonu.

– Ar dar yra menininkų iš senesnės emigrantų kartos?

S. S.: – Daugiau atvažiavusių jaunų, studentų. Nors mūsų keliai nesusikryžiuoja.

P. S.: – Europos Sąjungoje dabar toks maišymasis, kad net nebežinai, kur jie pasklidę.

Menininkai visais laikais daug keliavo, nuo viduramžių. Jiems taip reikia. Meno žmogaus nesulaikysi viename mieste, neuždarysi į nacionalinį namelį.

Dabar – ne bohema, o verslas

– Kokia ta paryžietiška bohema?

P. S.: – Tai XIX amžiaus pradžios terminas. Man atrodo, jis nelabai egzistuoja šiais laikais.

S. S.: – Būsi labai bohemiškas – nebus darbų.

P. S.: – Neturėsi jiems laiko. Manau, bohema buvo apie tuos garsius menininkus besisukiojantys žmonės. O jei menininkas nori sukurti daug gerų darbų, ilgai bohemiškai nepagyvens. Šiandien apskritai viskas keičiasi.

S. S.: – Visai kiti laikai. Jauni dailininkai apskritai nebe menininkai, o verslininkai, sakyčiau. Jokios ten bohemos nėra, tikras verslas.

Toli nuo visų

– Kuriuos kraštus aplankote? Argentiną, Buenos Aires, savaime suprantama?

S. S.: – Susitvarkėm taip, kad išsinuomojam studiją, ten ir dirbam. Nieko nėra, vaikų nėra. Už 12–13 tūkst. kilometrų – ramu.

P. S.: – Toli nuo visų, tai labai gerai.

S. S.: – Klimatas geras, karšta, malonu.

P. S.: – Atrodo, Europa pradingsta, ir atitolsti nuo tų europinių problemų.

S. S.: – Lotynų Amerikos dailininkai labai geri, bet ir jų veikla vyksta ne ten, o JAV, Meksikoje. Tad nėra ko nervintis dėl parodų.

P. S.: – Daugiausia lankomės tuose kraštuose, kur pristatome parodas. Kelionės būna ne poilsinės.

S. S.: – Komandiruotės. (Abu juokiasi.)

Už nieką premijos negausi

– Nacionalinei premijai jus nominavo ne vienus metus. Turbūt gerokai skaudėjo, kai neišgirsdavote savo vardų. Kas jums svarbiau – prestižas, įvertinimas ar finansinė premijos „dedamoji“?

P. S.: – Viskas faina.

S. S.: – Darbą įveikėme.

P. S.: – Pirmiausia, kad buvo įvertintas darbas.

S. S.: – Apie menininką juk galvojama, kad jis nieko nedirba.

Manau, premija toks dalykas, jog dabar paprastam žmogui galiu pasakyti, kad už nieką jos neduoda. Įrodymas, kad dirbai.

P. S.: – Matyt, jie iš tikrųjų šį tą darė per savo gyvenimą... Premijų neduotų be darbo. Esame dirbę ir pasirengę dirbti toliau.

– Būsiu nekuklus ir mandagiai paklausiu, kam ketinate skirti premijos pinigus?

P. S.: – Ramiai pirksime popierių, pieštukus – šiandien jie labai brangiai kainuoja, ypač jei darbų matmenys dideli. Kūrybai juk taip pat reikia pinigų.

S. S.: – O mes du.

P. S.: – Be to, gyvename Paryžiuje, kur viskas nemažai kainuoja. Tad pinigai – svarbus dalykas. Kai suskaičiuoji, kiek reikia investicijų į projektą, – jokia premija jų neatpirks.

Vardai neįvardyti

– Nekart esate prabilę apie Vilniaus meno mafiją. Vis sakydavote, kad jos narių pavardės yra „ne šio interviu tema“. Tad gal jau šito mūsų interviu?

P. S.: – Kiek matau, vyksta pokyčių. Bent jau mėginama keisti. Daug skaidresnis pasidarė finansavimas, atsiras kadencijų limitas. Pajudėjo tai, apie ką kalbėjome bene dvidešimt metų.

S. S.: – Be to, atsirado privačių kolekcininkų, iniciatyvų. Danguolė ir Viktoras Butkai, „Lewben Art Foundation“.

P. S.: – Ir narystė Europos Sąjungoje šį tą išjudino. Trūkumų mažėja. Tai, ką ilgai teigėme, pasirodo, buvo tiesa. Nors dėl to mus labai kritikavo.

Dailininko bėdos

– Ar dabar jau tikitės pakliūti į Šiuolaikinį meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją (NDG)?

P. S.: – Manau, taip. Kalbėjomės su NDG vadove Lolita Jablonskiene, kad reikėtų surengti parodą NDG.

Daug darbų negali pridaryti. Salės didelės. O mes tik dviese. (Juokiasi.) Va, neseniai darėme nemažą parodą „Vartuose“. Mūsų darbai labai imlūs laikui.

S. S.: – Stengiamės kaskart parodyti naujausius darbus. Per metus padaryti po projektą labai sunku.

– O darbų retrospektyvai surinktumėte?

P. S.: – Būtų sudėtinga. Daug jų Amerikoje, Kinijoje, dar kažkur.

S. S.: – Visur. Čia irgi dailininko bėda – viskas išžarstyta. Kartais net pamiršti kur. Jau net mėginau rašytis.

P. S.: – Bet, kaip sako Svajonė, svarbiausia yra idėja, o darbus galima „paleisti“. Kas nors pamatė, aprašė, ir tai svarbiausia. Padarei savo indėlį šioje srityje, o jei liks keli darbai – bus gerai.

Lietuvoje būname dažnai, tad nesijaučiame nuo jos labai nutolę, tik dvi valandos skrydžio.

Ir vėl ta pati rutina

– O koks jūsų laisvalaikis? Turite jo?

S. S.: – Aš tai dar kaip nors susiorganizuočiau, bet jis niekada neleis pailsėti. (Juokdamasi tapšnoja Pauliui per kelį).

P. S.: – Nelabai kada yra laiko ilsėtis. Vis darom ką nors ir darom. Ir vis negerai. O kai negerai – koks tada poilsis?

S. S.: – Tik nervas ima. Žinok, kvaila menininko specialybė, kvaila. Pašto žinutės, nuotraukos, paraiškos. Galo nėra! O ko nemėgstu – kai laiškus pradeda rašyti vakarais, vienuoliktą valandą. Net miegot ramiai negali.

P. S.: – Juk esame kaip maža įmonė. Turime užsidirbti pragyvenimui. O dar dvasingų dalykų sukurti. Materialiai susitvarkyti ir dar suspėti kurti dvasinį pasaulį. Tad per tuos darbus nėra laiko... kokiems ten, nežinau... kūniškiems malonumams. (Abu juokiasi.)

S. S.: – Pakeičiame vietą, ir jau šioks toks poilsis. Pasidžiaugėme premija savaitę, o paskui vėl rūpesčiai kasdieniai. Ir vėl ta pati rutina.