Ryškėjantis Konstantino Kalinausko gyvenimo paveikslas
Per­nai Ge­di­mi­no kal­ne su­ra­dus 1863–1864 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vių pa­lai­kus, įdo­mių fak­tų apie juos iš ar­chy­vų iš­trau­kia ir is­to­ri­kai. Iki šiol pla­čia­jai vi­suo­me­nei ma­žai kas bu­vo ži­no­ma apie vie­no iš su­ki­li­mo va­dų Kons­tan­ti­no Ka­li­naus­ko (1838–1864) gy­ve­ni­mą.

„Kad būtų galima įsivaizduoti, kaip plačiai reikia žvalgytis, norint po kruopelytę surankioti informaciją apie jo gyvenimą, pasakysiu, kad vien Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) šiuo metu esu radusi apie 80 bylų, kuriose minimas K. Kalinauskas, – sakė LVIA Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė, Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitydama paskaitą „1863–1864 metų sukilimo vadas K. Kalinauskas Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose“. – Manęs seniai netenkino vikipedinės žinios apie jį, todėl vis grįždavau prie šio tyrimo.“

K. Kalinauskas priklausė gausiausiai raudonųjų grupei. Jų skiriamasis bruožas tas, kad vaikščiojo suplyšusiais surdukais, auliniais batais, o vietoj kaklaraiščio ryšėjo rankšluosčius.

Remdamasi archyviniais dokumentais, istorikė kaip savotišką dėlionę bandė suklijuoti jo gyvenimo paveikslą, užpildyti tuščias vietas tarp žinomų, su sukilimu susijusių faktų.

Carinė kanceliarija fiksavo viską

„Bruzdėjimai, manifestacijos prieš carinę Rusijos valdžią prasidėjo jau 1860–1861 metais. 1860-aisiais Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje buvo pradėtos 48 bylos, 1863 metais – 1773, 1864 metais – 2044 bylos. Kartais atrodo, kad dokumentai nesusiję, tačiau kai patyrinėji, jie dėliojasi į vientisą dėlionę“, – pasakojo N. Češkevičiūtė. Ji pažymėjo, kad sukilimo tema tarsi raudona gija eina per visus XIX amžiaus antrosios pusės archyve saugomus dokumentus. Su sukilimu susijusių įrašų gana daug ir XIX amžiaus pabaigos dokumentuose: kalbama apie atimtus iš nuteistųjų dvarus, į Sibirą ištremtus gimines, artimuosius, jų grįžimą į Tėvynę.

Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija, pasak istorikės, – tai milžiniškas dokumentų kompleksas, nes generalgubernatūra apėmė ne tik dabartinę Lietuvos teritoriją, bet ir Gardino, Vitebsko, Mogiliavo bei dalį Lenkijos sričių. Generalgubernatoriaus kanceliarijos politiniame skyriuje buvo saugomos sukilėlių tardymo bylos. „Kai 1898 metais Vilniuje buvo kuriamas Michailo Muravjovo muziejus (Vilniaus generalgubernatoriumi jis paskirtas 1863 metų gegužę), daug eksponatų buvo išimta iš bylų ir perkelta į muziejų, – sakė ji. – Tai sukilėlių fotografijos, instrukcijos, atsišaukimai ir kiti vizualūs dokumentai.“ N. Češkevičiūtės teigimu, žinių apie K. Kalinauską galima rasti ir kituose caro administracijos civilinių ir karinių-represinių įstaigų fonduose.

LVIA saugomi vadinamieji sukilėlių albumai, kuriuose surinkta apie 500 nuotraukų, susijusių su sukilimu. „Ieškant suimtųjų kaltės įrodymų, galima sakyti, buvo iškratytos visos kišenės, kas tik rasta, paimta. Tačiau apie daugelį nuotraukų sunku ką nors konkrečiai pasakyti, nes ne visi žmonės jose identifikuoti. O daugelio parodymų negalima laikyti gryna tiesa, nes juk žmonės melavo, bandė išsisukti nuo kaltinimų“, – kalbėjo istorikė.

Svarbiausi gyvenimo įvykiai – Vilniuje

K. Kalinausko gyvenimo istoriją N. Češkevičiūtė pasakojo remdamasi LVIA dokumentais. Pirminiai, dažniausiai niekur neskelbti archyviniai šaltiniai padėjo atskleisti jo, kaip iškilios asmenybės, sukilimo vado ir publicisto, talentus. Kai buvo nužudytas Zigmantas Sierakauskas, iš Gardino į Vilnių 1863 metų vasarą atvykęs K. Kalinauskas tapo faktiniu sukilimo vadu. Į veiklą jis stengėsi įtraukti radikalesnius Lietuvos ir Baltarusijos veikėjus, buvusius universiteto laikų bendramokslius, kuriais galėjo pasitikėti. Skyrė apskričių komisarus, būrių vadus, organizavo sukilėlių žandarmeriją, kritikavo vyskupo Motiejaus Valančiaus raginimą sudėti ginklus. Taip rašoma tardymo protokole.

Svarbiausi K. Kalinausko gyvenimo įvykiai klostėsi Vilniuje. Būtent čia jis stengėsi išlaikyti sukilėlių pajėgas, tikėdamas, kad sukilimas atgis 1864 metų pavasarį. Deja, vasario 9 dieną išduotas bendražygio 19 metų Vitoldo Parfenovičiaus, K. Kalinauskas 1864 metų kovo 22 dieną buvo pakartas Lukiškių aikštėje. K. Kalinauskui buvo tik 26 metai. Nuosprendyje K. Kalinauskas įvardytas kaip pirmos kategorijos nusikaltėlis, valstybės išdavikas. „Karo lauko teismas jam skyrė mirties bausmę sušaudant, tačiau Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas ją pakeitė į kartuves. Kaip žinome, Konstantinas buvo iš bajorų giminės, o bajorui sušaudymas – garbinga bausmė, todėl Koriku pramintas M. Muravjovas, tarsi paniekindamas ir sumenkindamas savo priešą, šią bausmę jam pakeitė, – pasakojo N. Češkevičiūtė. – Tai buvo paskutinė M. Muravjovo teroro ir egzekucijų auka nuslopinus 1863–1864 metų sukilimą, tarsi taško padėjimas, įrodymas, kad jis nugalėjo sukilėlius.“

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma ši reta nuotrauka, kurioje užfiksuoti besimeldžiantys sukilėliai.

Iš senos gausios bajorų šeimos

Istorikė archyve rado patvirtinimą, kad K. Kalinauskas kilęs iš bajorų šeimos. „Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visiems Šiaurės Vakarų krašto gubernijų (buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių) bajorams buvo pritaikytos carinės Rusijos bajorų bendrosios taisyklės, ir visi turėjo įrodyti bei pasitvirtinti bajorišką kilmę dokumentais. Kalinauskų giminės bajorystė buvo patvirtinta Balstogės bajorų deputatų susirinkime 1822 metais. Dokumentai byloja, kad Kalinauskų giminės šaknys yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvusiose Gardino ir Balstogės gubernijose, ir siekia XVI-XVII amžių sandūrą“, – dėstė N. Češkevičiūtė.

Ją nustebino duomenys apie šeimos gausumą: K. Kalinausko tėvas Simonas su dviem žmonomis turėjo 22 vaikus. „Gal jų buvo ir daugiau, nežinau, nes turime parapijų knygas tik iki 1864 metų. Su pirmąja žmona Simonas turėjo 12 vaikų. Už juos visus tėvas gyveno ilgiau. Daugelis vaikų mirė maži. Apklausiamas 1864 metų balandį, kai Konstantinas, gimęs iš pirmosios santuokos, jau buvo nužudytas, tėvas liudijo, kad iš pirmosios santuokos nėra likę nė vieno vaiko. Iš antrosios santuokos tuo metu jis jau turėjo 5 mažamečius vaikus, – pasakojo N. Češkevičiūtė. – Įdomų faktą radau apie Konstantino krikštą. Jaluvkos parapijos (Vakarų Baltarusija) bažnyčios metrikų knygoje radau įrašą, kad 1838 metų vasario 6 dieną Vincentas Kalinauskas pakrikštytas „vienu vandeniu“ (gal tai reiškia, kad tik vandeniu). Tai byloja, kad vaikas gimęs labai silpnas (taip krikštydavo tuos, kuriems buvo mažai galimybių gyventi).“

Tačiau kūdikis liko guvas, ir balandžio 4 dieną tas pats kunigas jau antrąkart su visomis apeigomis jį pakrikštijo dviem vardais – Vincentu ir Konstantinu. Oficialiuose raštuose (ir parašuose) Kalinauskas vartojo Vincento vardą, o Konstantino buvo labiau siejamas su sukilimu, tai buvo jo, kaip sukilimo vado, slapyvardis.

Kadangi kūdikio krikštatėviais tapo dvi poros – pats Jaluvkos bažnyčios klebonas ir parapijos administratorius su krikštamotėmis, istorikė daro išvadą, kad vaiko tėvai buvo labai gerbiami žmonės. „Kadangi vienas krikštatėvis – kunigas bei Svisločiaus gimnazijos kapelionas, manau, kad tėvai buvo numatę, jog vaikas, globojamas krikštatėvio, galės mokytis Svisločiaus gimnazijoje. Iš tikrųjų vėliau dokumentuose radau patvirtinimą, kad maždaug 1847 metais šeima iš Jaluvkos parapijos Mastaulėnų kaimo persikėlė į gretimą Svisločiaus parapiją, Jakušovkos palivarką. Gimnazijos sąrašuose pavyko rasti įrodymą, kad 1847 metais Konstantinas įstojo į pirmą klasę. Čia mokėsi ir jo brolis Viktoras, – teigė N. Češkevičiūtė. – Ši gimnazija buvo garsi, ją netgi galima pavadinti pagrindine Vilniaus universiteto mokykla. 1851 metais Svisločiaus gimnazija buvo perkelta į Šiaulius. Bandžiau ieškoti žinių, ar ir abu broliai persikėlė į Šiaulius. Neradau.“

Neringa Češkevičiūtė daugelį metų archyviniuose dokumentuose ieško informacijos apie Konstantiną Kalinauską./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Priklausė raudonųjų lenkų klubui

K. Kalinauskas 1856 metais įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės mokslų fakultetą. Čia studijavo ir jo vyresnis brolis Viktoras. „Iš tardymo bylos paaiškėjo, kokia veikla Konstantinas užsiėmė Sankt Peterburge. 1863 metais, kai buvo paskelbta jo paieška Lietuvoje, buvo apklausti 27 buvę įvairių universitetų studentai, – pasakojo N. Češkevičiūtė. – Pagal jų liudijimus, Sankt Peterburgo studentai dalijosi į tris klubus: rusų, lenkų ir vokiečių. Jie tarp savęs nieko bendra neturėjo. Lenkų klubui priklausė maždaug 500 studentų (lenkus reikia suprasti plačiąja prasme, kaip Šiaurės Vakarų krašto gyventojus). Į šį klubą nariai buvo priimami pagal kitų penkių narių rekomendacijas. Nariai vienas kitam daug kuo padėdavo, remdavo labiau skurstančiuosius. Klubas turėjo savo biblioteką, kurios knygomis buvo galima naudotis už 40 kapeikų mėnesinį mokestį. K. Kalinauskas buvo paskirtas bibliotekininku. Tai rimta pareigybė. Vadinasi, jis buvo gerbiamas.“

Kaip tikino istorikė, klubo narių pažiūros šiek tiek skyrėsi, todėl jie iš dalies pagal turtinę padėtį pasiskirstė į baltuosius, nuosaikiuosius ir raudonuosius. Pastarieji save vadino liberalais revoliucionieriais. K. Kalinauskas priklausė gausiausiai raudonųjų grupei. Jų skiriamasis bruožas – vaikščiojo suplyšusiais surdutais, auliniais batais, o vietoj kaklaraiščio ryšėjo rankšluosčius.

1861 metais baigęs teisės studijas Konstantinas parašė Vilniaus generalgubernatoriui prašymą, kad jį priimtų į tarnybą kanceliarijoje ar kitose valstybinėse žinybose (puikiai mokėjo lenkų, rusų ir baltarusių kalbas). Generalgubernatorius Nazimovas ant prašymo užrašė rezoliuciją, kad nėra vietų („nėra vakancijų“). Likimo ironija: nepriimtas į tarnybą vėliau pradėjo kovoti prieš šią valdžią.

Vilniuje, Pilies kalne, sukilėlių palaikus radę archeologai perdavė juos tirti antropologams. Kol kas jie dar negali tiksliai pasakyti, kurie iš palaikų yra Konstantino Kalinausko./Kęstučio Stoškaus (Lietuvos nacionalinis muziejus) nuotrauka

Priedanga – jaunimo vakarėliai

1862 metais K. Kalinauskas atvyko į Vilnių. Kaip matyti iš jo apklausų, atvykimą jis motyvavo susidomėjimu neseniai įsikūrusių Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Senienų muziejaus veikla. „Savo parodymuose Konstantinas aiškino, kad į Vilnių grįžo rinkti ir tirti senų istorinių dokumentų. Su Z. Sierakausku jau buvo susipažinęs Sankt Peterburge“, – sakė N. Češkevičiūtė. Istorikų teigimu, K. Kalinauskas dalyvavo Z. Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės vestuvėse Kėdainiuose.

„K. Kalinauskas su draugais ir bendražygiais susitikdavo Dalevskių, Banevičių namuose Dominikonų gatvėje. O dažniausiai – Jamontų bute Rotušės aikštėje. Šis butas buvo, galima sakyti, sukilėlių štabas. Slaptažodis įeinant į butą buvo klausimas: „Ką myli?“ Atsakymas: „Baltarusiją.“ Klausiantysis pridurdavo: „Aš taip pat“, – pasakojo N. Češkevičiūtė. – Vilniuje, važiuojant į Santariškes, yra Jamonto parkas. Motiejus Jamontas buvo kunigaikščiui Liudvikui Adolfui Vitgenšteinui priklausiusio Verkių dvaro ilgametis valdytojas. Dabartinio Jamonto parko vietoje buvusiame dvare gyveno visa Jamontų šeima. Vėliau su 4 dukromis ir 4 sūnumis Jamontai persikraustė į Vilnių. Vienas sūnų – Juozas – buvo artimas K. Kalinausko bendražygis, į Minską paskirtas sukilėlių komisaru.“

Senasis M. Jamontas, pasak N. Češkevičiūtės, bute sėdėdavo tarsi nieko nematydamas, bet žinojo viską – jaunimo vakarėlių priedangoje vykdavo sukilėlių susitikimai. „Kai jie vėliau buvo tardomi ir iš nekaltų laiškelių paaiškėjo daug kas, žandarams tapo aišku, kas ir ką pažinojo, su kuo bendravo. Pavyzdžiui, Jelena Jamontaitė, J. Dalevskio sužadėtinė, viename laiške rašė: „Juozukas turi labai įdomių draugų...“ Tie laiškeliai prisegti prie bylos kaip įrodymas, kas ką pažinojo. Numalšinus sukilimą visa Jamontų šeima buvo išdraskyta, ištremta, kiekvienam – skirtingas nuosprendis“, – dėstė istorikė.

Bajorų Kalinauskų giminės herbas - Kalinowa.

Spausdintas žodis iš Vilniaus

K. Kalinauskas puikiai suprato, kad rengiantis sukilimui labai svarbus spausdintas žodis. O kaip kitaip įkvėpsi, nuteiksi minias? Sankt Peterburge jis jau buvo pramokęs spaustuvininko amato. Vilniuje pradėjo leisti laikraštėlį „Muzyckaja prauda“ („Valstiečių tiesa“), ir „Glos Litvy“ („Lietuvos balsas“). „Iš šių laikraščių ir sukilimo instrukcijų galima sužinoti, kokios buvo jo pažiūros. Tie laikraštėliai kartu su sukilimo instrukcijomis yra įsegti į sukilėlių bylas, – kalbėjo N. Češkevičiūtė. – Instrukcijos ateidavo ir iš Lenkijos, kur veikė centrinis sukilimo komitetas, tačiau ir pats K. Kalinauskas koregavo bei rašė instrukcijas sukilimui. Nors pats buvo kilęs iš bajorų, K. Kalinausko požiūris į bajorus, dvarininkus buvo gana griežtas. Jie laikomi valstiečių engėjais. Jei dvarininkai prieštarautų sukilimo vadovybės įsakymams, jiems karo lauko teismas galėtų įvykdyti mirties nuosprendžius. Vienas aštresnių jo dokumentų – „prikazas“. Kreipdamasis į lietuvių ir baltarusių tautas, K. Kalinauskas pasakė gana griežtai: žemė turi priklausyti tiems, kas ją dirba – valstiečiams.“

Pasak istorikės, yra žinoma, kad visus savo dokumentų, atsišaukimų ir įvairių pranešimų kopijas K. Kalinauskas siųsdavo į Paryžių ir Varšuvą, per nepažįstamas moteris.

Slaptažodis įeinat į sukilėlių štabą buvo klausimas „Ką myli?“ Atsakymas: „Baltarusiją“. Klausiantysis pridurdavo: „Aš taip pat.“

Slapstėsi Vilniuje

1862 metų spalį Gardino gubernijoje generalgubernatorius paskelbė K. Kalinausko paiešką. Anot istorikės, nelabai kas galėjo žinoti, kaip jis atrodo. „Viename pranešimų buvo rašoma, kad jis apsirengęs kailiniais, vidutinio ūgio, kitame – kad apie 30 metų, plaukai tamsūs, galva didelė, veido bruožai stambūs, veido spalva tamsi. Radau žinių, kad Vilniuje net buvo iškabintos jo nuotraukos. M. Muravjovas pavadino jį Lietuvos diktatoriumi ir paskelbė jo paiešką“, – aiškino istorikė. Pasak jos, K. Kalinausko ir kitų asmenų apklausų protokolai liudija, kad 1863 metais grįžęs į Vilnių, remdamasis pažintimis ir ryšiais, jis dažnai keitė slaptavietes ir asmens dokumentus, gyveno pas žmones, kurie jį mylėjo ir gerbė.

„Per tardymus K. Kalinauskas prisipažino, kad Vilniuje savo kampo neturėjo, kelis mėnesius Užupyje gyveno pas bajorę Mariją Gregoravičiūtę. Jai vėliau buvo pradėta atskira byla, – pasakojo N. Češkevičiūtė. – Paskui pagal skelbimą jis išsinuomojo butą gimnazijos rūmuose (dabartinio Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto patalpos). Šiame bute jis ir buvo suimtas.“

1863 metų vasarą M. Muravjovas buvo išleidęs įsaką, kad kiekvienas Vilniaus miesto gyventojas turi būti registruotas. Kiemsargiai privalėjo visus įrašyti į namų knygas. Pasak istorikės, K. Kalinauskui buvo parūpintas pasas Ignatijaus Vitoženco pavarde. Kiemsargis Šocikas apklausoje pasakojo, kad už 2 rublių mokestį jis patarnaudavo šiam asmeniui. „Kiemsargio parodymuose parašyta: „Ryte atsigėręs arbatos, apie 10 valandą jis išeidavo, rakto nepalikdavo, grįždavo apie vidurdienį, paskui apie 6 valandą vėl gerdavo arbatą, dažniausiai vėl išeidavo, grįždavo apie 8. Niekas pas jį nesilankė“, – sakė archyvus tyrinėjusi istorikė.

Šalia sukilėlių atminimą įamžinančios granito lentos su užrašu "1863" 1990 metais pastatytas kryžius su Rūpintojėliu./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Moterys sukilime

Anot N. Češkevičiūtės, Konstantino didžioji ryšininkė buvo Karolina Jacinaitė (Jacyno). Ji lankydavosi pas jį du kartus per savaitę. Už tai Karolina 1864 metais buvo ištremta į Sibirą.

„Mūsų archyve saugomas moterų, dalyvavusių sukilime, sąrašas. Jame – 1701 moteris. Tai rodo sukilimo mastą. Oficialiai moterims sukilime drausta dalyvauti, tačiau jos prisidėjo įvairiomis formomis, dažniausiai veikė kaip ryšininkės. Minėtame sąraše yra tik tos, kurioms užvestos bylos. O dalyvavo, bet nebuvo pagautos, dar daugiau moterų, – aiškino istorikė. – Caro valdininkai irgi įvertino, kad K. Kalinauską visur gelbėjo moterys. Kai buvo rengiamos akistatos, nė viena Jamontaitė (nors jos buvo labai jaunos, 18–20 metų) ir kitos neišdavė K. Kalinausko, neprisipažino jį pažinojusios. Jamontaitės ir jų motina taip pat įtrauktos į tą sąrašą.“

Vasario 9-osios naktį suimtas K. Kalinauskas buvo išvežtas į Dominikonų vienuolyną, kuriame, pasak istorikės, jau buvo kalėjimas ir įkurdinta speciali Tardymo komisija. „Per tardymus iš K. Kalinausko bandyta išgauti papildomos informacijos. Jo atsakymai buvo trumpi: nieko nežinau, neatsimenu. Tačiau kai tardytojai ištraukdavo parodymus iš kitų bylų, daugybę kitų faktų, surengdavo akistatas, Konstantinas patvirtindavo tik tuos faktus ir apie tuos asmenis, kuriems jau negalėjo pakenkti, jie buvo arba jau pasitraukę iš Vilniaus, arba jiems įvykdyta mirties bausmė. Už tokį orų elgesį K. Kalinauską pagarbiai vėliau vertino net caro valdininkai“, – pasakojo istorikė.

Kalėjime, gavęs rašalo ir popieriaus, K. Kalinauskas ėmė rašyti „Užrašus“ (įsegti byloje). Juose apmąstė savo veiklą ir vietą istorijoje, krašto situaciją, santykius su Rusija ir Lenkija. Jis yra parašęs: „Mano supratimu, aš nusikaltėlis ne iš įsitikinimo, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tad tegu ir man bus leista pasiguosti viltimi, kad sulauks tauta laimės. Tik, duok Dieve, kad jos siekdami mūsų ainiai nepralietų nereikalingo kraujo.“

„Tuo pat metu, matyt, rašė ir garsiuosius „Laiškus iš po kartuvių“. Per patikimus žmones tuos užrašus pavyko išnešti iš kalėjimo, 1867 metais jie išspausdinti Paryžiuje“, – pridūrė N. Češkevičiūtė.