Rūta Staliliūnaitė – aktorė be būtojo laiko
Pra­ėjus še­še­riems me­tams po ak­to­rės Rū­tos Sta­li­liū­nai­tės (1938–2011) mir­ties iš­leis­ta jos ran­kraš­čių ir laiš­kų kny­ga „Ne­jau­gi tai bu­vo: straips­niai, po­kal­biai, laiš­kai“. Rin­ki­nį su­da­rė ir ar­chy­vi­nė­mis nuo­trau­ko­mis iš ak­to­rės gy­ve­ni­mo pa­si­da­li­jo bib­lio­te­ki­nin­kė Dai­nuo­lė Kaz­laus­kie­nė.

R. Sta­li­liū­nai­tė Kau­ne (vi­są gy­ve­ni­mą – ta­me pa­čia­me tea­tre) kū­rė tris de­šimt­me­čius. „Kau­no dra­mos tea­tras bu­vo ma­no pir­mo­ji mei­lė. Bu­vau jau­na, idea­lis­tė, tu­rė­jau šiek tiek drą­sos. Nors, tu­riu pa­sa­ky­ti, drą­są iš­sklai­dė re­ži­sie­rius Hen­ri­kas Van­ce­vi­čius, pri­ėmęs ma­ne ban­do­ma­jam vie­nų me­tų lai­ko­tar­piui, ir di­rek­to­rius Ro­mual­das Tum­pa“, – yra pa­sa­ko­ju­si R. Sta­li­liū­nai­tė.

1993 me­tais ak­to­rė iš­ėjo iš tea­tro – nuo ta­da ren­gė li­te­ra­tū­ros skai­ty­mus ir poe­zi­jos va­ka­rus. „Kū­ry­bos ga­li­ma „at­si­kąs­ti“ bet kur, nes tai – vi­di­nis pro­ce­sas. Jei pa­ly­gin­tum sa­ve su tau­re, jei jaus­tum, kad kas nors ją vi­są­laik la­ši­na vy­nu, tu­ri vie­ną­kart iš­si­lie­ti – ne­tilps. Ta­da ieš­kai vie­tos, kur bū­tų ga­li­ma tai pa­da­ry­ti. Iš­ėjus iš tea­tro to­kia erd­vė grei­tai su­si­for­ma­vo Kau­no aps­kri­ties vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, ku­rio­je li­te­ra­tū­ros va­ka­rus ruo­šė D. Kaz­laus­kie­nė“, – tuo­met kal­bė­jo ji.

Drau­gai ra­gi­no rašyti

D. Kaz­laus­kie­nė gi­mė tais pa­čiais me­tais, kaip ir Rū­ta, abi mo­kė­si Kau­no Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Kny­gą bib­lio­te­ki­nin­kė ren­gė ke­le­tą me­tų. Su­ra­do dar ne­pub­li­kuo­tų nuo­trau­kų, laiš­kų, jau­trių in­ter­viu.

Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė: „Jei pa­ly­gin­tum sa­ve su tau­re, jei jaus­tum, kad kas nors ją vi­są­laik la­ši­na vy­nu, tu­ri vie­ną­kart iš­si­lie­ti – ne­tilps.“

Vie­na­me jų ak­to­rė svars­tė: „Bu­vo lai­mės, džiaugs­mo ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mo. Šian­dien ne­su­vo­kiu, kad vai­di­nau 30 me­tų. Kai spau­da, te­le­vi­zi­ja ar ra­di­jas pra­šo me­džia­gos, rau­siuo­si sa­vo ar­chy­ve, ran­du la­pe­lį, nuo­trau­ką, at­vi­ru­ką ar do­va­no­tą kny­gą. At­si­mi­ni­mai griū­va, vėl vir­pa šir­dis, pul­suo­ja min­tis. Jau­nys­tės drau­gai ra­gi­na vi­sa tai už­ra­šy­ti.“

„Manajame teatre kažkas sugriuvo. Tolesnis buvimas atrodė neįmanomas“, - pasakojo po 30 metų darbo Kauno dramos teatrą palikusi aktorė Rūta Staliliūnaitė./ Romualdo Rakausko nuotrauka

As­me­ni­nį ar­chy­vą (6 tūkst. eks­po­na­tų) ak­to­rė pa­do­va­no­jo Lie­tu­vos tea­tro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jui. Kau­no dra­mos tea­tre li­ko dai­li­nin­ko Vy­tau­to Cip­li­jaus­ko nu­ta­py­tas R. Sta­li­liū­nai­tės por­tre­tas. Sau­sį tea­tre pa­mi­nė­ta me­ni­nin­kės gi­mi­mo die­na.

D. Kaz­laus­kie­nė džiau­gė­si drau­gys­te su R. Sta­li­liū­nai­te, jos kū­ry­ba, įsi­min­ti­nais (Ka­ra­lie­nės Bar­bo­ros, Kleo­pa­tros, No­ros, Jur­gos, Mor­tos...) vaid­me­ni­mis. Iš vi­so jų su­kū­rė 45. „Mud­vi su Rū­ta gi­mė­me ta­me pa­čia­me kraš­te, bu­vo­me po­ka­rio vai­kai, to­dėl ir li­ki­mo ta­kai – pa­na­šūs. At­ro­dė, kad Rū­te­lę ge­rai pa­žįs­tu, bet kai įsi­gi­li­nau į jos ra­šy­ti­nį pa­li­ki­mą, su­pra­tau, kiek daug dar ne­ži­nau“, – už­si­mi­nė kny­gos au­to­rė.

Rū­tos krai­čio skrynelė

Ap­ra­šy­da­ma sa­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus R. Sta­li­liū­nai­tė pa­sa­ko­jo, kaip pra­si­dė­jo jos, ak­to­rės, kar­je­ra. Mo­kyk­lo­je vai­di­no la­pę, to­dėl po pa­žas­ti­mi at­si­ne­šė mo­čiu­tės viš­tą. Ki­tas vaid­muo mo­kyk­lo­je – lė­lė ant ta­bu­re­tės par­duo­tu­vė­je. Pa­skui – dy­džio­ji kryž­ke­lė: ką stu­di­juo­ti – me­di­ci­ną ar ak­to­rys­tę?

At­si­mi­ni­mai kny­go­je – de­ta­lūs, ne tik iš dra­mos bū­re­lio, spek­tak­lių, pers­kai­ty­tų pro­zos bei poe­zi­jos kny­gų, bet ir vai­kys­tės, šei­mos, so­viet­me­čio. Dau­gu­ma jų ra­šy­ti ran­ka.

„Ka­dan­gi esu bib­lio­te­ki­nin­kė, ger­biau ir my­lė­jau Rū­tą – rin­kau straips­nius, re­cen­zi­jas, jos kal­bas, nuo­trau­kas, su­si­kau­pė ne­ma­žai. Po Rū­te­lės mir­ties ki­lo di­džiu­lis no­ras kuo nors pri­si­dė­ti prie jos at­mi­ni­mo iš­sau­go­ji­mo, – kal­bė­jo D. Kaz­laus­kie­nė. – Dirb­ti prie šios kny­gos bu­vo ma­lo­nu. Vėl ga­lė­jau vaikš­čio­ti Rū­tos ta­kais. Į ką tik krei­piau­si, kiek­vie­nas su di­de­le mei­le ją at­si­mi­nė.“

Knygos autorė – Rūtos Staliliūnaitės draugė, bibliotekininkė Dainuolė Kazlauskienė. Alekso Kaminsko nuotraukos

Prieš tre­jus me­tus pa­si­ro­dė ko­le­gų at­si­mi­ni­mai apie R. Sta­li­liū­nai­tę „Aš esu Bar­bo­ra“, kny­gą su­da­rė Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas. D. Kaz­laus­kie­nė tei­gė no­rė­ju­si su­rink­ti pa­čios ak­to­rės žo­džius ir min­tis. Dau­gu­mą jų ra­do as­me­ni­nia­me ar­chy­ve Vil­niu­je. Jį Rū­ta va­di­no sa­vo krai­čio skry­ne­le. Ki­ta – Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, kur sau­go­mi jos laiš­kai iš­ei­vi­jos poe­tui Sta­siui Sant­va­rui.

„Rū­tos nė­ra jau še­še­rius me­tus, bet šian­dien ji pri­sta­to sa­vo kny­gą. Tai liu­di­ja, kad bū­to­jo lai­ko me­ni­nin­kui nė­ra“, – sa­kė Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos tea­tro va­do­vas Egi­di­jus Stan­ci­kas.

Ko­le­goms – gra­žūs žodžiai

1972 me­tais re­ži­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas ėmė sta­ty­ti Juo­zo Gru­šo „Bar­bo­rą Rad­vi­lai­tę“. Bar­bo­ros vaid­me­nį sky­rė R. Sta­li­liū­nai­tei. Apie šią as­me­ny­bę ak­to­rė me­džia­gos ra­do Kau­no bib­lio­te­ko­je – len­kų kal­ba, už­da­ruo­se fon­duo­se.

„Nau­jų pri­si­tai­ky­mų, gau­sių iš­raiš­kos prie­mo­nių ban­ga tai pa­kil­da­vo, tai at­slūg­da­vo res­pub­li­kos ir są­jun­gos tea­truo­se. Tai vie­nur, tai ki­tur pa­ma­ty­da­vai kaž­ką nau­jo, lyg ir ne­ži­no­mo, lyg ir la­bai švie­žio, gy­vo“, – pri­si­mi­ni­muo­se ra­šė R. Sta­li­liū­nai­tė.

„Kuo daugiau paslapties, tuo įdomiau į aktorių žiūrėti“, - remdamasis Rūtos Staliliūnaitės pavyzdžiu studentus moko režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Mo­ni­ka Mi­ro­nai­tė, pa­sak jos, par­odė, kas yra ti­kra­sis ak­to­rys­tės me­nas. Po jos vai­di­ni­mų, ra­šė Rū­ta, ga­lė­da­vo ne­pa­rei­ti na­mo ir pa­suk­da­vo į prieš­in­gą pu­sę. Taip jai nu­ti­ko pa­ma­čius Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio „I­dio­tą“.

„Ne­ga­liu už­mirš­ti vie­no iš pa­sku­ti­nių su­krė­ti­mų, ku­rį pa­ty­riau Lie­tu­vos tea­tro sce­no­je. Kai prieš ke­le­tą me­tų Vil­niu­je, ge­ro­kai vė­luo­da­ma, pa­ga­liau pa­ma­čiau Jau­ni­mo tea­tre „Mei­lę ir mir­tį Ve­ro­no­je“ – Kos­tui Smo­ri­gi­nui no­rė­jau vi­so pa­sau­lio gė­les do­va­no­ti, nors ži­no­jau, kad vis tiek ne­at­ly­gin­siu“, – gy­rė ji.

Ne tik Rū­ta, bet ir Rū­tą ko­le­gos at­si­mi­nė kaip dva­sin­gą, pro­fe­sio­na­lią ak­to­rę. „Per ne­di­de­lį Rū­tos ar­chy­vo ply­še­lį D. Kaz­laus­kie­nė su­ge­bė­jo at­ver­ti lo­bį, ku­rio ta­da, kai mo­kė­mės, dir­bo­me tea­tre, mes ne­įver­ti­no­me. Ji mus ver­tė klau­sy­tis Fre­de­ri­co Cho­pi­no. Pa­me­nu, kaip pik­ti­no­si, kai lai­kraš­ty­je ra­do už­ra­šy­ta „Jo­nas S. Ba­chas“ – kur tai ma­ty­ta!“ – juo­kė­si R. Sta­li­liū­nai­tės kur­so drau­gė Re­gi­na Kaz­laus­kai­tė.

Dai­nuo­lė Kaz­laus­kie­nė: „A­tro­dė, kad Rū­te­lę ge­rai pa­žįs­tu, bet, kai įsi­gi­li­nau į jos ra­šy­ti­nį pa­li­ki­mą, su­pra­tau, kiek daug dar ne­ži­nau.“

Pa­slap­tin­ga aktorė

„Ne­daug ką kar­tu su Rū­ta nu­vei­kė­me, bet dar­bai – ne­iš­dil­do­mi. Ji su­ti­ko vai­din­ti fil­me „Kai aš bu­vau par­ti­za­nas“, ta­po fil­mo sie­la. Po jos li­gos dar nu­ta­riau pra­tęs­ti mū­sų kū­ry­bi­nę drau­gys­tę, pa­pra­šiau, kad įra­šy­tų pa­sa­ką „Ber­niu­kas ir žu­vėd­ros“, – pa­sa­ko­jo ra­šy­to­jas ir re­ži­sie­rius Vy­tau­tas V. Lands­ber­gis. – Kai stu­den­tams ak­to­riams kal­bu apie pro­fe­si­ją, sa­kau: „Kuo dau­giau pa­slap­ties, tuo įdo­miau į ak­to­rių žiū­rė­ti. Do­mė­ki­tės gi­liais da­ly­kais ir ne­sa­ky­ki­te vis­ko, ką gal­vo­ja­te, jau­čia­te. Ta­da į jus bus baisiai įdo­mu žiū­rė­ti.“

Li­te­ra­tū­ri­niai skai­ty­mai, anot R. Sta­li­liū­nai­tės, tei­kė at­gai­vos, nors pa­lik­da­ma tea­trą dar ne­ži­no­jo, ką kurs to­liau. „Bu­vo svar­bu ženg­tį tą žings­nį, pa­skui – kad ir tva­nas. O gy­ve­ni­mas taip su­tvar­kė, kad ma­nęs vos už­ten­ka, – apie kū­ry­bi­nius va­ka­rus kal­bė­jo ji, o pa­klaus­ta, ko­dėl pa­li­ko sce­ną, už­si­mi­nė: – Ma­na­ja­me tea­tre – tai ne tik Kau­no dra­ma, bet ir ma­no su­pra­ti­mas, iš­gy­ve­ni­mai, ti­kė­ji­mas. Ma­na­ja­me tea­tre kaž­kas su­griu­vo. To­les­nis bu­vi­mas at­ro­dė kves­tio­nuo­ti­nas ar­ba iš­vis ne­įma­no­mas.“

„Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“.

Ne­skai­ty­ki­te ei­lė­raš­čių, Marlene

Sa­vo die­no­raš­čius ak­to­rė pa­pra­šė at­ver­ti pra­ėjus de­šimt­me­čiui po jos mir­ties. Juos ra­šė stu­di­jų me­tais, ke­lis – jau­nys­tė­je, pa­sku­ti­nis įra­šas iš tea­tro lai­ko­tar­pio: „Šią­nakt mi­rė R. Tum­pa.“

Vi­są gy­ve­ni­mą ji ra­šė ir laiš­kus. „Bu­vau ga­vu­si keis­tą laiš­ką, ja­me par­ašy­ta: „Nes­kai­ty­ki­te dau­giau ei­lė­raš­čių, jūs pri­me­na­te Mar­le­ne Die­trich.“ Di­de­lis komp­li­men­tas – man džiaug­tis, pa­si­pūs­ti? Ar įsi­žeis­ti, už­si­gau­ti, su­pyk­ti? O gal iš ti­krų­jų ne­be­rei­kia ir poe­zi­jos skai­ty­ti? Vi­sa­da ver­žiuo­si į keis­tas jaus­mų aukš­tu­mas“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė.

Kai bu­vo ma­ža, su šei­ma ji kel­da­vo­si iš mies­te­lio į mies­te­lį, kur tė­tis ag­ro­no­mas zoo­tech­ni­kas Juo­zas Sta­li­liū­nas bū­da­vo pa­skir­tas dirb­ti. Vė­liau vis kei­tė­si tea­tro mo­ky­to­jai. Dėl to ak­to­rė pri­si­ri­šo prie vie­no tea­tro ir ja­me dir­bo vi­są gy­ve­ni­mą. „Kai bu­vau gim­na­zis­tė, mė­gau ei­ti prieš vė­ją. Bu­vo to­li li­gi mo­kyk­los – aš­tun­to­je kla­sė­je ei­da­vau ke­tu­ris ki­lo­me­trus. Iš­si­ties­da­vau, at­suk­da­vau vei­dą vė­jui. Da­bar gal­vo­ju, vi­sas bė­das, ku­rios tik ma­ne yra iš­ti­ku­sios, ga­lė­jau pri­im­ti to­kiu vei­du“, – vie­na­me in­ter­viu svars­tė R. Sta­li­liū­nai­tė.