Rūta Katiliūtė: dangus – irgi realybė, bet yra niuansų
Va­kar, ge­gu­žės 10 die­ną, Ry­gos ga­le­ri­jo­je „Māksla XO“ ati­da­ry­ta Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tės ta­py­to­jos Rū­tos Ka­ti­liū­tės au­to­ri­nė par­oda „Si­no­ni­mai“. Tai jau ne pir­mas kar­tas par­ody­ti sa­vo dar­bus Lat­vi­jos sos­ti­nė­je.

Dailės dėduliai tokio palyginimo neištvers, bet mat jį bala – palyginsiu. Menininkas Česlovas Lukenskas apie bičiulį Rimvidą Jankauską-Kampą yra sakęs, kad šis spalvų virtuozas tiesiog privalėjo atsirasti lietuvių tapyboje. Joje tam tikru metu kas nors turėjo užimti ir R. Katiliūtės vietą. Palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis tą vietą atrado ji pati.

„Man visi priskiria mėlyną spalvą. Tokių darbų jau netapau, bet vis tiek visi mato mėlyną. Įkaliau“, – juokėsi menininkė.

Buvau tiek pakvaišusi, kad važiavau prie jūros stebėti, kokie būna rūko atspalviai.

Sostinės galerijos „Meno niša“ globojama R. Katiliūtė yra viena nuosekliausių abstrakčiosios tapybos kūrėjų. Be jos lietuviškasis abstrakcionizmas netektų minimalistinės, tyliosios, niuansuotos minties.

1968-aisiais baigusi Dailės institutą (dabar akademija) menininkė atsisakė motyvų, pasakojimo ir pasinėrė į grynųjų formų, spalvų ir jausmų poveikio paieškas. Tokią poziciją jai ilgai teko ginti nuo gildijos kolegų. Kol neatsivėrė Vakarai.

Latviai pranoko ekstravagancija

– Štai jūsų paroda atidaryta Rygoje. Ar su latvių menininkais anksčiau teko bendrauti? – „Lietuvos žinių“ žurnalistas klausė parodos autorės Rūtos Katiliūtės.

– Viena galiu pasakyti: kuo daugiau kuri, tuo mažiau bendrauji, mažiau draugų turi. Jei netapytum, nuolat važiuotum kur nors kviečiama. Bet pagrindinis laikas skiriamas tapybai, o jai reikia labai susikaupti. Drobę nudažyti gali ir statybininkas, bet tu perteik tą vidinį krūvį, žmogaus dvasingumą. Tam būtina vienatvė. Kitaip kūryba nukentėtų.

Su latvių menu teko susidurti ne kartą. Tarkime, keletą kartų savo kūrybą rodžiau Bylefeldo galerijoje Vokietijoje. Galerininkė Izabella Salustowicz dirbo su latvių, estų, lenkų ir Maskvos menininkais. Ten mačiau Ivaro ir Helenos Heinrihsonų darbus.

Vokiečiai siūlė pasilikti, manydami, kad Lietuvoje revoliucija, kruvini įvykiai. Iš Rytų Berlyno į „kapitalistinį“ dar reikėjo eiti per kažkokius rūsius. Pamenu visokias pertvaras, liepė išvynioti drobes. Kratė kaip reikiant. O išnyri Vakarų pusėje – toks kontrastas! Iškart apsiramini, atsipalaiduoji.

Sovietinės eros pabaigoje susipažinau su grafike Ilze Krūmine. Tad latvių menas man neblogai žinomas. Be to, Baltijos šalyse vyko meno trienalės. Dalyvaudavo Aija Zarina, Ieva Iltnerė. Pas ją svečiavausi. Visa jos giminė – menininkai aristokratai.

Latviai gerokai skyrėsi nuo mūsų, buvo tokie ekstravagantiški. Ir rengėsi kitaip, puošniau. Rygoje jau kartą esu surengusi autorinę parodą – galerijoje „Kolona“. Šios galerijos nebėra, tad dabar – naujas mėginimas.

Rūta Katiliūtė. "Balta erdvė". 2009 metai.

Graži tik moterų tapyba

– Tad latviai, sakote, įsiminė ekstravagancija?

– Gerąja prasme. Žinote, mes labiau donelaitiški, sukamės kaip tas ratas purvyne. (Juokiasi.) Vienas užsienietis kultūros atašė sakė, kad Lietuvoje graži tik moterų tapyba. Vyrai, taip sakant, – sunkioji artilerija. (Juokiasi.) Bijo lengvumo. Kas kita Algirdas Petrulis, Ričardas Vaitiekūnas. Dabar daug įvairių menininkų. Ir ačiū Dievui! Anksčiau visos „baronkos“ mautos ant vieno strypo. Jei išsišoksi, viskas – blogai.

– Reikalauta lietuviškojo ekspresionizmo?

– Visas tas laikas buvo užgrūstas ekspresionizmo. Ir tai didelis nuostolis Lietuvai. Latviai ir estai nuėjo į bauhauzą, kubizmą, suprematizmą, popartą. Pas mus to kiek pamėgino Vladas Drėma ir Stasys Ušinskas. Pagrindinis buvo Vytautas Kairiūkštis.

Atvažiavusi iš Kauno dailės mokyklos (dabar Kauno apskrities dailės gimnazija – aut.) jau buvau atradusi save: turėjau tokio trapumo, „rūkų“, akvarelinio lengvumo.

O čia, Dailės institute, reikalauta tapyti „šmotais“. Taikytas vienas modelis, visos disertacijos rašytos tik apie ekspresionizmą. O tie, kurie dirbo racionaliau, laikyti blogais menininkais. O kad būtų likusi ta „kairiūkštiška“ atšaka...

„O čia tai perestroika!“

– Ar dabar, po dešimtmečių, esate patenkinta savo karjera?

– Mano karjera susiklostė tarsi savaime. Dar nežinia, kokia būtų, jei nebūčiau išvažiavusi į Vakarus. Po porą mėnesių dirbau Miunchene, Zalcburge.

Atvažiavę iš Austrijos į Vilnių, miestą partnerį, jų kuratoriai svečiavosi menininkų dirbtuvėse. Prisižiūrėję tos „sunkiosios artilerijos“ ir pamatę mano darbus, pasakė: „O čia tai perestroika!“ Tada ir pakvietė į Zalcburgą rengti parodos. Ten mane pamatę vokiečiai irgi ėmė kviesti. Jei neturėčiau šeimos, vaikų, būčiau išplaukusi į plačius vandenis. Nes tikrai gerai sekėsi.

Vokiečiams tokių poetiškų menininkų trūko. Tada jų šalyje į madą grįžo ekspresionizmas, dievintas ir amerikietiškas menas. Buvo visko – ir instaliacijų, ir vizualiųjų menų. Ir visiems užteko vietos.

O Lietuvoje tuo metu tik ir kalbėjo apie tapybos mirtį. Nesuprantu, kodėl taip leidžiamės nešami siaurų madų. Man tai kėlė juoką. Būčiau neišvažiavusi, gal susigėsčiau, kad tapau. (Nusijuokia.)

Kitaip tapyti negalėjo

– Tad užsienyje įgijote kitokios patirties?

– Sutvirtėjau. Būdavo, nepriima į parodą, sako, atnešei penkis darbus ir visuose nieko nėra. Aš – tuoj į ašaras. Mane tai žeisdavo.

– Ne kartą minėjote, kad savąją tapybą tekdavo ginti. Kada ir kaip?

– Nenorėjau nei pušų, nei namelio, nei ežero paišyti – nieko. Buvau tiek pakvaišusi, kad važiavau prie jūros stebėti, kokie būna rūko atspalviai. Matyt, jau buvau beatrandanti tapybos savastį. O ant molberto prancūziškai užrašiau: „Į nieką nekreipk dėmesio, kol tapsi stiprus.“ Dabar minimalizmas jokia naujiena, o tada net pati bijojau prasižioti.

– Lietuvoje dėl to braižo buvote ir likote unikali. Kad pasaulyje tokia esate ne viena, sužinojote tik į jį iškeliavusi?

– Net ir užsienyje tokių, kurie „eitų per erdvę“, buvo reta.

Buvau pavyzdinga studentė, ne priešgyna, ne įžūli. Gal ir norėjosi dėstytojams įtikti, tačiau kitaip tapyti negalėjau.

Aukštesnė pakopa

– Kaip tapote Pollocko-Krasnerio fondo stipendininke?

– Pirmą kartą užėjau į George'o Soroso fondą, ten buvo tokios anketos. Dailėtyrininkas Helmutas Šabasevičius paragino mane vieną anketą užpildyti, padėjo. Gavau finansavimą vieniems metams.

– Norėjau paklausti apie jūsų kūrybos filosofiją. Tarkime, per palyginimą su Marku Rothko, kurio darbus neseniai mačiau Daugpilyje. Kūrybos pusiaukelėje jis visiškai atsisakė figūratyvumo ir perėjo į spalvos tyrinėjimus. Spalvos keliama emocija jam tapo svarbiausia. O jums?

– Jis visą jėgą sutelkė į spalvą. O aš greta spalvos dar „įvedu“ ir šviesą. Ji visur turi būti. Mano darbai atsiveria erdvėmis, įtraukia. Aišku, svarbu ir idėja, sumanymas, taip pat potėpis, prisilietimas prie drobės – lengvas ir daugiasluoksnis. M. Rothko darė gal tik du tris sluoksnius.

Jį atradau jau daug vėliau. Ir, ačiū Dievui! Sekti nesinorėtų. Mano pradžia buvo Kauno marios, burės, Pažaislio freskos. Ir prigimtis labai veikė. Esu labiau „dūminė“, einu per spalvas ir jausmus, o ne faktus.

Jaunystėje Kaune buvau begalinė romantikė, į Dainų slėnį nešdavau gėlyčių prie Adomo Mickevičiaus akmens. Buvau perskaičiusi visą jo kūrybą.

Ir vis dėlto esu tikra realistė. Juk viskas realu. Pažiūrėkite į dangų – argi tai ne realizmas? Debesys, rūkai taip pat realybė. Tad viską darau iš patirties, atmintyje likusių įspūdžių. Kiti mano, kad abstrakciją gali bet kas nutapyti. O abstrakcija yra aukštesnė pakopa, kai atitolsti nuo daiktų, realistinio vaizdavimo.

– Prie vienos drobės dirbate iki galo, kol užbaigiate, ar galite vienu metu susitelkti į kelias?

– Dabar galiu, išsitreniravau. Anksčiau – niekaip. Faktas, kad dirbu ciklais, pagauta impulso vienoje drobėje neišsitenku, kartais prireikia ir šešių, septynių. Tik finansai sustabdo. Dabar tapyti – prabanga.