Rokiškėnė menininkė kurs miesto istorijas
Ro­kiš­kis pa­skelb­tas 2019-ųjų Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne, tad ro­kiš­kė­nė me­ni­nin­kė Eg­lė Kur­la­vi­čie­nė šiam įvy­kiui pa­mi­nė­ti pa­si­šo­vė su­kur­ti se­ri­ją ta­py­bos dar­bų. Me­tai tik pra­si­dė­jo, kaip ir kū­ry­bi­niai ieš­ko­ji­mai šia te­ma, ta­čiau dai­li­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si – kū­ri­nių bū­sią iš­kal­bin­gų.

Šiuo metu Rokiškyje gyvenanti ir kurianti E. Kurlavičienė tvirtino, kad šis miestas menininkams yra prielankus. Čia dažnai vyksta įvairiausios parodos, tapybos plenerai, kiti kultūros renginiai.

Ne tik geografinė nuoroda

Atsiminimais ir artimųjų ryšiais apipinta gimta vietovė, pašnekovės manymu, prilygsta išskirtiniam reiškiniui. „Gimtasis miestas – ne tik geografinė nuoroda, jis įkvepia kurti, ieškoti“, – pabrėžė Eglė.

Su Rokiškio dailininkų klubu „Roda“ ji jau ne kartą yra eksponavusi darbų bendrose parodose, dalyvauja tapybos pleneruose. Nuo 2005-ųjų Rokiškio kultūros centras, siekdamas atgaivinti namų puošybos tradiciją, kuri labai patraukli visiems rokiškėnams, kasmet rengia langinių tapymo plenerus.

E. Kurlavičienė atvira – vien iš kūrybos pragyventi sunku, tad visai nenuostabu, kad jos kasdienė veikla nesusijusi su meniniu gyvenimu, – didžiąją dalį laiko atima projektiniai darbai. Todėl jauna dailininkė ne visada gali pakankamai laiko skirti kūrybai, bent jau ne tiek, kiek norėtų. Dvidešimt šešerių Eglė nesigaili pasirinkusi dailę. Jos teigimu, meno studijos suformavo platų filosofinį, estetinį, meninį mąstymą, pasaulėjautą.

Vaikystėje patirti jausmai vis dažniau kilo iš pasąmonės, skatino egzistencinius klausimus.

E. Kurlavičienės kūryba – įvairiapusė, gausi ieškojimų. „Įdomios visos raiškos priemonės, pradedant eskizu, baigiant stiklo instaliacija. Neišskiriu vienos srities. Tiesiog tam tikru laikotarpiu į ką nors sutelkiu daugiau dėmesio“, – aiškino eksperimentuoti linkusi Eglė.

Dar vasaros pabaigoje ji kūrė siurrealistinius, beveik fantasmagorinius piešinius mišria technika, ant popieriaus. Dabar E. Kurlavičienę domina tapyba ant drobės – žmogaus, gamtos, urbanistiniai motyvai. „Kūrybos procesas – impulsyvus, akimirksniu kilusią idėją visada stengiuosi užsirašyti ar kitaip pasižymėti“, – sakė dailininkė.

Eglės Kurlavičienės kurta instaliacija iš stiklo "Prisilietimas", 2016–2017. / Asmeninio albumo nuotrauka

Šiuolaikinis menas, E. Kurlavičienės manymu, trina aiškias ribas tarp meno disciplinų. „Menininkas yra laisvas kurti savitą meną, dalytis patirtimi, išgyvenimais. Paveikslu perteikta patirtis žiūrovą veikia labiausiai“, – įsitikinusi ji.

Vaikystėje pamatytas vaizdas – mama, tapanti šokančią baleriną, virto Eglės svajone, o vėliau ir profesine siekiamybe. „Visada žavėjausi mamos kūryba“, – prisipažino pašnekovė.

Būtent mamos dėka noras piešti peraugo į rimtas dailės pamokas, vėliau – ir į dailės studijas. Eglė lankė Rokiškio dailės mokyklą, mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2017-aisiais VDA įgijo dailės pedagogo kvalifikaciją, baigė vitražo specialybės magistrantūros studijas.

Kūrybos procesas – impulsyvus, kylantis staiga. / nuotrauka

Prisilietimas prie esmės

Bene svarbiausia Eglės gyvenimo mokytoja – Dailės akademijos bendruomenė. „Būtent čia kaip menininkė patyriau didžiausią pakilimą ir įgijau neįkainojamos patirties“, – tikino E. Kurlavičienė. Vertindama savo kūrybą ji pažymėjo, kad ankstyvieji kūriniai buvę gana statiški, tačiau metams bėgant ryškėjo vis daugiau ekspresijos, filosofinių interpretacijų.

Lemtingas tapo bakalauro studijų baigiamasis darbas – jo tematika buvo susijusi su pagoniškomis ir krikščioniškomis nekrokulto apeigų tradicijomis. Ieškodama įkvėpimo Eglė vis dažniau mintimis grįždavo į vaikystės išgyvenimus. Tai paskatino dailininkę tęsti studijas, išsamiau panagrinėti mirties temą. Kurdama baigiamąjį magistro studijų darbą „Prisilietimas“ autorė perteikė asmeninį santykį ir požiūrį į mirtį. Vaikystės prisiminimų suformuotas ir iki šiol išlikęs slėpiningas mirties supratimas – velionio rankų bučiavimas atsisveikinant. Išgyventos artimųjų netektys ir kadaise patirti jausmai vis dažniau kilo iš pasąmonės, skatino egzistencinius, savęs identifikavimo klausimus.

Kadangi Rokiškis paskelbtas 2019-ųjų Lietuvos kultūros sostine, Eglė Kurlavičienė šiam įvykiui paminėti pasišovė sukurti seriją tapybos darbų "Miesto istorijos". / nuotrauka

„Prisilietimo“ darbų serija susideda iš aštuonių įvairaus amžiaus žmonių moliruotų rankų. Ekspozicija tampa tarsi inscenizuotu velioniu, laidotuvių apeigų akimirka. Gali pajusti nuo rankų dvelkiantį šaltį. Būtent ši prisilietimo akimirka, anot dailininkės, per laidotuves labiausiai jaudina, yra smarkiai įsirėžusi į atmintį. „Toks prisilietimas padeda lengviau, be baimės priimti tai, kas natūralu ir neišvengiama“, – aiškino kūrėja.

Šiuolaikinėje visuomenėje plintantis visoks informacinis triukšmas atitolina esminę jauseną. Eglės manymu, pats fundamentaliausias jos darbų ciklas – „(Ne) Būtis“. „Pradžios ir pabaigos ciklas, kuris tarsi išstumiamas iš pernelyg estetiškos, reklamų, iliuzijų persmelktos visuomenės. Dažnas vengia egzistencinių klausimų ir pokalbių apie mirtį, gyvenimo laikinumą“, – kalbėjo menininkė. Ji pridūrė, kad dailės kūriniuose žiūrovas dažniausiai ieško estetinių, gėrį ir grožį atskleidžiančių siužetų. Mirtis tarsi eliminuojama iš pasąmonės – tampa tabu, nepatogia tema. „Savo kūrinių ciklu „(Ne) Būtis“ tarsi išstumiu žiūrovą iš komforto zonos, noriu priminti, kad tik mirties fakto suvokimas leidžia įprasminti ir suvokti savąją būtį, save“, – sakė dailininkė, kurios kūryboje laikinumo, nerimo nuojautos ilgainiui įgyja vis kitų spalvų ir interpretacijų.

"Akimirka. Dvaro link", 2016. / nuotrauka

E. Kurlavičienė visą laisvą laiką skiria kūrybai. Taip pat domisi dailės parodomis, meninėmis paskaitomis, kultūriniais straipsniais, kultūros naujienomis ir pan.

Su sutuoktiniu Eglė susipažino internetu. Už šią pažintį jauna moteris linkusi dėkoti likimui, nors Andrius yra visiška jos priešingybė net pagal profesiją – informacinių technologijų specialistas. „Matyt, likimas lėmė, kad visa tai peraugo į šiltus jausmus ir meilę, kurią puoselėjame, dalijamės šeimoje, – apie šeiminį gyvenimą šiltai pasakojo E. Kurlavičienė. – Vienas kitą papildome ir gerai suprantame, visuomet stengiamės palaikyti.“