Rimas Sakalauskas: mane mokė būti genijumi
Me­no mu­gės „Art­Vil­nius“ ge­riau­siam jau­na­jam me­ni­nin­kui Ri­mui Sa­ka­laus­kui (g. 1985) ne vie­nas vy­res­ny­sis ga­lė­tų pa­vy­dė­ti su­tik­tų žmo­nių, nu­veik­tų dar­bų, stu­di­jų, pel­ny­tų ap­do­va­no­ji­mų, ke­lio­nių ir to­kios gau­sios (bei gau­siai me­niš­kos) šei­mos. Tarp jo už­sa­ko­vų, „darb­da­vių“ – ir le­gen­di­nė gru­pė „An­tis“, ir pa­sau­li­nio mas­to smui­ki­nin­kas Gi­do­nas Kre­me­ris.

Videomenininkas, vaizdo projekcijų ir vizualizacijų kūrėjas R. Sakalauskas dirbo su garsiausiais Lietuvos teatro režisieriais – dramoje ir operoje, kūrė Islandijoje, Lenkijoje, mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, Lietuvos dailės akademijoje ir Londono Karališkajame meno koledže. Rimo rankose auksu švytėjo „scenos kryžius“, sidabru – „gervė“. Antano ir Vandos Sakalauskų šeimoje užaugo penki vaikai – ir nė vienam nepašykštėta talentų.

Aplamdytais sparnais

Rimas Sakalauskas, "Posėdis".

– Ar laikai save truputį genijumi? Kaip kai kurie tavo kartos garso ir fotomenininkai, kompozitoriai, režisieriai?

– Kai dirbi, to nepajunti, atrodo, visiems kitiems sekasi geriau, pasiekę daugiau, išvažiavę toliau. Savo pasiekimus vertinu vidutiniškai, nors jie tikrai nėra blogi.

Išties genialumo tema gana aktuali. Esu iš penkių vaikų šeimos, jauniausias, todėl į mane dėta daug vilčių. Iš vyresniųjų sugeri patirtį ir turi galimybę iššokti aukščiau bambos. Vien dėl to, kad jauti brolių užnugarį.

Dar stipriau tai pajutau Čiurlionio mokykloje. Kasdien mums kaldavo, kad esame nepaprastai geri ir būsime genijai. Mokykla skatino ne bendradarbiauti, burtis, o dirbti individualiai. Ragino konkuruoti, ypač vyresnėse klasėse. Ten lengvai galėjai pasijusti viršesnis už kitus bendraamžius.

– Ar tokia konkurencinė aplinka negniuždė?

– Nekaltinčiau tik mokyklos, vis dėlto su klasiokais tvirtesnių draugysčių taip ir neužsimezgė. Tačiau tą patį pasakyčiau ir apie kurso draugus. Visi, esą, turėjo tapti genijais, nors tai pavyko tik mažumai. Toks mokymas truputį ydingas, nes darosi sunkiau žavėtis paprastais dalykais – rūpi tik dideli.

Paskui kuo toliau, tuo labiau gyvenimas aplamdo. Imi jausti, kad nesi labai išskirtinis. Kiekvienas nori būti nepakartojamas. Tad, sakyčiau, jau esu aplamdytais sparnais.

– Mokeisi Karališkajame meno koledže Londone. Tai irgi, tikriausia, galėjo susukti galvą?

– Ne, man taip neatsitiko. Priešingai, patyriau sukrėtimą, kad nebuvo taip gerai, kaip tikėjausi. Studijos, aišku, davė naudos, bet tik gerokai vėliau ją įvertinau. Iš pradžių labiau priminė pinigų švaistymą.

Darbų ratas įsisuko

– Kokia buvo tavo pirmoji teatrinė patirtis? Gal brolio Jono Sakalausko rengta „Operomanija“?

– Ir taip, ir ne visai. Jonas prodiusavo monooperą „Izadora“, ją režisavo Agnius Jankevičius. Brolio prašomas ėmiau kurti vaizdo projekcijas, tačiau artėjant premjeros dienai nepavyko jų paleisti. Net per generalinę repeticiją nesugebėjau. Tad Agnius pasakė – gal apsieikim.

Kasdien mums kaldavo, kad esame nepaprastai geri ir būsime genijai. Mokykla skatino ne bendradarbiauti, burtis, o dirbti individualiai. Ragino konkuruoti, ypač vyresnėse klasėse.

– Prisvilęs blynas.

– Taip. Patirtis nebuvo maloni. Ilgokai nieko nedariau ir nenorėjau daryti. Išvažiavau mokytis į Angliją.

Antra patirtis – Klaipėdos muzikinis teatras. Pakvietė balerina, režisierė Marija Simona Šimulynaitė. Tada teatrui vadovavo Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

– Tapo tavo krikštamote?

Rimas Sakalauskas, "Doukit medalį".

– (Juokiasi.) Patirtis buvo gana sėkminga. Bent jau nebuvo nesėkminga. (Juokiasi.) Galiausiai savo „videkus“ pradėjau siūlyti visiems teatrams, ieškojau darbo. Tuometis Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga pakvietė prisidėti prie „Katedros“. Vėliau sekė Gintaro Varno „Kornetas“. Darbų ratas įsisuko.

Su jaunimu dirbti smagiau

– Kokios teatro patirtys įdomiausios?

– Ko gero, Jono Vaitkaus „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rusų kalbos nesupratau, pjesės nebuvau skaitęs. Įdomu tai, kad nieko nenutuokdamas apie spektaklį (juokiasi) pataikiau į temą. Ir net pelniau „Auksinį scenos kryžių“ (2017 metais; taip pat už spektaklius „Apreiškimas Marijai“ ir „Oidipo mitas“).

Rimas Sakalauskas, operos "Post Futurum" vaizdo projekcija.

Neseniai dirbau Klaipėdoje, latvių spektaklyje „Mama Drąsa“. Galėjau nevaržomai pasireikšti. Su Artūru Areima patiko dirbti, jis irgi leido improvizuoti. O kai leidžia, visada įdomu.

Su jaunimu dirbti smagiau. Jie nėra tokie patyrę ar enciklopediškai išsilavinę kaip, tarkime, G. Varnas, tačiau žavi kūrybinio darbo demokratiškumu. Tačiau jaunieji režisieriai, atkreipiau dėmesį, daugiau dirba lokaliai, Lietuvoje, aš ir pats esu vietinės „rinkos“ žaidėjas.

Akademijoje labai skatinamas plepėjimas. Suprantama, plepėti menininkui labai reikia. Tai – pusė darbo.

– Daug jaunų kūrėjų išvažiuoja dirbti į užsienį? Kodėl likai tu?

– Man čia visai gerai. Buvau Anglijoje, gyvenau ir Olandijoje – apimdavo vienišumo jausmas. Londone buvo žiauri konkurencija. Įsivaizduok, žmonės sutinka pusę metų gyventi iš savo lėšų ir dirbti už dyką, kad tik išsaugotų etatą. O tartis dėl nuomos eini kaip į darbo pokalbį.

Būčiau matęs konkretesnę perspektyvą, gal ir būčiau pasilikęs. Be to, kol rytais pasiekdavau mokyklą per tuos visus milijonus žmonių ir automobilių, jau pasijusdavau pavargęs.

Spektaklio "Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai" scena. Centre - aktorius Vladimiras Dorondovas.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Suprantama, kai grįžau į Lietuvą, manęs irgi niekam nereikėjo. Tačiau per pusmetį įsibėgėjau.

Akademija skiepija plepumą

– Kokių sąsajų esama tarp tavo kraujuojančių mąstytojų instaliacijoje „Posėdis“ ir visais kūno skysčiais varvančio senuko Albino iš „Radijo šou“?

– (Juokiasi.) Sakyčiau, nemažai. Vemiantys senukai atsirado iš A. Areimos spektaklio „Kartu“. Tos gipsinės galvos įstrigo dar nuo „čiurlionkės“ laikų, kai buvome pastoviai muštruojami jas paišyti.

– Instaliacija „Posėdis“ buvo tikrai sėkminga, girdėjau, labai patiko ir parodų lankytojams užsienyje. Beje, iš kur toks pavadinimas?

– Sėkmės priežastis ta, kad darbas gana „fotogeniškas“, tinkamas „instagraminti“. O pavadinimas „Posėdis“ atsirado iš Dailės akademijos kasdienybės. Visi „akadės“ dėstytojai labai mėgsta plepėti ir aptarinėti. Todėl reagavau į šį reiškinį. Akademijoje labai skatinamas plepėjimas. Suprantama, plepėti menininkui labai reikia. Tai – pusė darbo.

Spektaklio "Junas Gabrielis Borkmanas" vaizdo projekcija. Aktorius Kostas Smoriginas.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Dabar ypač.

– Tikrai atėjo vadybiniai laikai. Tačiau esu kitokio sukirpimo žmogus, todėl man su tuo plepėjimu buvo bėdos. (Juokiasi.) Mano kalbos dažnai disonavo su dėstytojų mintimis, tada pasitraukdavau iš diskusijos. O jie sau kalbėdavo toliau.

Pralinksmino Kijevo merą

– Kada pirmą kartą tau pasireiškė noras kiloti nepakeliamus daiktus? Turiu omenyje ypač sėkmingą ir „Sidabrine gerve“ įvertintą videofilmą „Sinchronizacija“.

– Menininkas Džiugas Katinas pakvietė prisidėti prie Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos operos vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Tai buvo mano pirmas užsakomasis darbas. Po penkerių metų vėl pakvietė kurti vaizdo projekcijas Lino Rimšos koncertui. Ten jau tie namai skraidžiojo.

Na, o bakalauriniam darbui – „Sinchronizacijai“ – atsidėjau ištisus metus, praleidau juos užsisklendęs.

– Man „Sinchronizacija“ pasirodė kaip atsisveikinimas su vaikyste tuose sovietinių mikrorajonų kiemuose? O tau?

– Man taip pat.

Sovietmečiu nieko negalėjai turėti – nei patogumų, nei turtų. Vienintelis įgyjamas nedeficitinis dalykas buvo garbė. Ir toje „Anties“ dainoje šis „turtas“ kaip reikiant pašiepiamas.

– Kas būtų tavo filmai be muzikos, garso? Ko gero, muzika labai svarbi?

– Taip, labai. Nors dabar svarstau, ar audiovizualiniame kūrinyje nevertėtų garso „nustumti“ į antrą planą. Jis turi būti taiklus, geras, bet tikrai ne įspūdingas, pritrenkiantis.

Tarkime, „Posėdis“ iš pradžių buvo begarsis. Ir atgijo tada, kai uždėjau garsą: raugėjimus, vimčiojimus. Instaliaciją rodant Kijeve, ją aplankė ir miesto meras, buvęs boksininkas Vitalijus Kličko. Pats pradėjo su tais mano filosofais žiaukčioti, raugėti. Jam labai patiko. (Juokiasi.)

Juokino medalininkų ordinas

– Esi vizualizavęs Philipo Glasso koncertą „Amerikos metų laikai“, kurį su „Cremerata Baltica“ atlieka legendinis smuikininkas G. Kremeris. Kaip susitikote?

– Viskas prasidėjo nuo projekto „All About Gidon“ – koncertą pasakojimą apie patį Gidoną. Smuikininkas jį įvertino gana abejingai, tačiau paprašė, kad sukurčiau videofilmą vienai P. Glasso kūrinio daliai.

– Paišei vaizdo projekcijas į 30-mečio turą iškeliavusios grupės „Antis“ koncertams. Net sukūrei dainos „Duokit medalį“ videoklipą. Reikėtų pasakyti, gana šmaikščia pabaiga. O kokia buvo jūsų bendradarbiavimo pradžia?

– 2014 metais Algirdas Kaušpėdas pasikvietė. Medalių tema man buvo labai artima, priimtina. Gerai prisimenu iš vaikystės, kai gegužės 9-ąją į gatvę išlįsdavo tie visi senoliai su ordinais. Mums su draugu, paaugliams, tas vaizdas tada atrodė juokingas.

Sovietmečiu nieko negalėjai turėti – nei patogumų, nei turtų. Vienintelis įgyjamas nedeficitinis dalykas buvo garbė. Ir toje „Anties“ dainoje šis „turtas“ kaip reikiant pašiepiamas.

Muzikinį klipą gaminau beveik metus. Fašistinius Alberto Speero statinius sukergiau su stalininiais. Apsilankęs Italijoje atkreipiau dėmesį į skulptūras ir postamentus Senovės Romos valdovams. Taip radosi idėja pavaizduoti klipo personažus – skulptūras.

Tuo metu Vilniaus meras jau buvo nuėmęs Žaliojo tilto skulptūras. Norėjosi pašiepti kilusią diskusiją, nes skulptūras galima nuimti, tačiau galvoje tas mentalitetas lieka. Todėl klipą užbaigiau Veros Muchinos „Darbininku ir kolūkiete“. Istorija gi kartojasi.

Kūrinys buvo labai techniškai sudėtingas, tačiau, gaila, didelio susidomėjimo nesulaukė.

..

Spektaklio "Oidipo mitas" vaizdo projekcija.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

.

Spektaklio "Katedra" vaizdo projekcija. Aktoriai Marius Repšys ir Arūnas Sakalauskas.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

.