Režisierius Kirilas Glušajevas: „Improvizacijos, kaip gyvenimo būdas“
Ki­ri­lo Glu­ša­je­vo re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Nuos­ta­būs da­ly­kai“ (tea­tras „Ki­tas kam­pas“) įver­tin­tas Sankt Pe­ter­bur­go fes­ti­va­ly­je „Mo­nok­lis“. Pre­mi­ją pel­nęs re­ži­sie­rius „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė, jog ap­do­va­no­ji­mų jis ne­su­reikš­mi­na – tai tam­pa gy­ve­ni­mo da­li­mi, kaip ir pra­lai­mė­ji­mai.

„Jaučiuosi kūrybingai, gyvas, gyvenantis. Tokia jau apdovanojimų specifika – kūrybinio kelio pradžioje jie būna itin svarbūs. Lauki, kad kažkas padrąsintų, pasitikrini ar eini teisingu keliu. Tačiau, kai jau esi sukaupęs tam tikrą kiekį atliktų darbų, o vertybės išsigryninusios – apdovanojimus priimi kaip malonią smulkmeną, laikai darbo dalimi, reikalingą aplinkiniams pasidžiaugti“, – kalbėjo K. Glušajevas.

Žiūrovai stebina aktorius

Kovo pradžioje vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ Sankt Peterburge sukūrė spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal garsaus britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę („Every Brilliant Thing“).

Festivalyje „Monoklis“ („Монокль“), kuris yra teatro festivalio „Baltijos namai“ („Балтийский дом“) dalis, buvo parodyti įvairūs monospektakliai iš Bulgarijos, Slovakijos, Baltarusijos, Armėnijos, Rusijos ir Moldovos.

K. Glušajevo žodžiais tariant, „Kitas kampas“ – tai teatras, kuriame žiūrovai nustebina aktorius. Šiuokart stebino Sankt Peterburgo žiūrovai. Jie taip pat ėjo į sceną, vaidino kartu su improvizuojančiu aktoriumi Martynu Nedzinsku, kuris neliko nepastebėtas – pelnė antrąją premiją.

Erdvę, kurioje buvo rodomas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ Sankt Peterburge, režisieriaus teigimu, teko adaptuoti specialiai tam vakarui: „Keitėme erdvės konfigūraciją – šviesas, dekoracijas. Dirbome „čia ir dabar“ principu – maksimalaus prisitaikymo, kūrimo iš to, kas yra. Improvizacijos teatras „Kitas kampas“ tuo ir ypatingas.“

(Ne)asmeninė istorija

Akimirka iš spektaklio "Nuostabūs dalykai" premjeros, kadre - režisierius Kirilas Glušajevas. / "Kitas kampas" nuotrauka

Paklaustas, kodėl pasirinktas būtent monospektaklio žanras, kūrėjas aiškino, jog spektaklio formą dažniausia padiktuoja tema. „Nėra taip, kad rinktumeisi: va, dabar kursiu monospektaklį arba spektaklį su trim šimtais aktorių. Tai dažniausiai užkoduota pačioje pjesėje. Šįkart pjesės pagrindinė tema – labai svarbi. Reikalinga žmonėms, su kuriais gyvenu šioje žemėje. Beje, pati pjesė sukurta vienam aktoriui. Neliko klausimų ar dvejonių“, – dėstė režisierius.

„Tai nėra mano asmeninė istorija“. Bet tuo pačiu tai ir mano istorija, ir jūsų, ir jūsų, ir mūsų visų.“

Tematika jam artima – daug kas išgyventa, patirta savo kailiu, artimųjų, aplinkinių aplinkoje. „Kitaip ir negali būti. Siužetas artimas mums visiems. Todėl spektaklio pradžioje ir įdėjome į Martyno lūpas žodžius: „Tai nėra mano asmeninė istorija“. Bet tuo pačiu tai ir mano istorija, ir jūsų, ir jūsų, ir mūsų visų“, – įsitikinęs jis.

Spektaklio siužetas – jautrus, pamokantis. Septynerių metų berniukas, gelbėdamas savo mamą nuo savižudybės pradeda rašyti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi šitame pasaulyje. Bet, mamos tai neišgelbėja... Tas pats berniukas virtęs trisdešimtmečiu vyru (jau netekęs savo mamos) supranta, kad kasdienybėje pamatyti nuostabūs dalykai – išgelbėjo jį patį. „Vieni kitus pasąmoningai veikiame. Dažnai net nepagalvojame, kiek mūsų pačių neigiamos emocijos, pasipiktinimai, susierzinimai, net ir apatija persiduoda kitiems. Ką jau kalbėti apie tai, kokį poveikį aplinkiniams daro savižudybė... Tas žmogus, kuris išeina – tiesiog išeina. Tačiau apie tai, kas vyksta su aplinkiniais – kalbama labai retai“, – dalijosi apmąstymais K. Glušajevas.

Monospektaklyje "Nuostabūs dalykai" - aktorius Martynas Nedzinskas. / BNS nuotrauka

Tarp eilučių

Pašnekovas pastebėjo, kad gyvendami savo gyvenimus, augindami vaikus retai atkreipiame dėmesį į tai, kokį poveikį daro išsakytas žodis, intonacija, elgesys. „Auklėjimas – tai ne grūmojimas pirštu. Paskaičius vieną kitą populiarios psichologijos knygą negali teigti, kad viską žinai. Kartais girdžiu nusistebint: vaiko eisena, žvilgsnis kaip mano... Tikras auklėjimas vyksta tarp eilučių, tarp tekstų“, – rimtai kalbėjo Kirilas.

Improvizacija, režisieriaus manymu, tam tikras gyvenimo būdas, principai, kuriais remiasi ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime. „Galbūt dėl to, ir scenoje profesionaliai improvizuojame. Turime specialių ritualų. Profesinis meistriškumas pakoreguoja, formuoja gyvenimą. Improvizacijos be galo įdomios, – sakė jis. – Mes patys paverčiame dalykus nuostabiais. Kuo jie paprastesni, kasdieniškesni – tuo labiau nuostabūs. Tačiau nuostabiais dalykais jie tampa tik perleisti per žmogaus širdį. Panašiai ir gyvenimas – pats savaime nėra toks ar anoks. Svarbu, kaip mes jį gyvename.“

Pagal išsilavinimą K. Glušajevas režisierius. Jo režisuoti spektakliai: „Dvasiniai reikalai“, „Nuostabūs dalykai“, „Batraištis“, „Sapnai“, „Motina“, „Terapijos“, taip pat režisavo pjesių eskizus „Triūsikai“, „Dešinys kairys su kulniuku“, „Deguonis“, Hip hop miuziklą „Kosminė viltis“.

Sukūrė vaidmenis teatre: „Mistras“, „7 nykštukai ieško snieguolės“, „Brangus atrakciono parko dėdė“, „Damos vizitas“, „Mama katinas“, „Žuvėdra“, „Vyrai ir moterys“, „Ana Karenina“.

Vaidino filmuose „5 dienų avantiūra“ , „Artimos šviesos“, „Gautas iškvietimas“, „Klasės susitikimas“, „Visi jų vyrai“.