Režisierė A. Leonova: apie technologijas kalbu per žmogų
Ko­vo 8 d. Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre Pa­ne­vė­žy­je ir ko­vo 9 d. Os­ka­ro Kor­šu­no­vo tea­tre Vil­niu­je bus ro­do­mi nau­jau­si re­ži­sie­rės Ag­ni­jos Leo­no­vos dar­bai – dip­ti­kas apie dirb­ti­nį in­te­lek­tą. Vil­nie­čiai ga­lės pa­ma­ty­ti pir­mą­ją cik­lo da­lį – kū­ri­nį „y: Ali­sa“, o pa­ne­vė­žie­čiai an­trą­ją – spek­tak­lio „Sa­piens“ prem­je­rą. 

Dvidešimt septynerių metų menininkė sukūrė įdomų darbą, kuriame apie naujausių technologijų keliamą pavojų kalba per žmogišką prizmę. Čia ji pritaikė patirtį, įgytą dirbant su O. Koršunovu Lietuvoje ir su garsiu teatro meistru Tadashi Suzuki Japonijoje. Tarp repeticijų su A. Leonova kalbamės, kaip jaunajai režisierei sekėsi dirbti prie naujausių spektaklių, ką ji mąsto apie dirbtinį intelektą ir jo keliamas grėsmes žmonijai, galiausiai ką mano apie teatro meną bei jo galimybes nesustabdomos technologizacijos epochoje.

Į teatrą atnešei Lietuvoje ne tokią jau populiarią dirbtinio intelekto temą. Kolegos tave žino kaip žmogų, kuris be proto mėgsta Yuvalio Noah Harario knygas. Kuo tave pačią domina jo keliami klausimai apie žmonijos ateitį?

Buvo banga, kai daugas kas skaitė Y. N. Harario knygą „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ – aš irgi susidomėjau. Vėliau užkibau už „Homo deus: glausta rytojaus istorija“, nes joje šis autorius svarsto apie ateities perspektyvas ateinanat dataizmui (ideologijos, kuri teigia, kad viskas aplink mus yra duomenys (angl. data), juos reikia kaupti ir skleisti – M. J.) – naujos, nesustabdomos jėgos, kur informacija tampa svarbesnė už žmogų. Dar buvau susidomėjusi Oksfordo universiteto filosofo Nicko Bostromo idėjomis: jis kalba apie galimą Superintelekto atsiradimą. Šie pamąstymai apie ateitį, apie žmonijos baimes ir galimybes man yra labai įdomūs. Vienu metu atrodė, kad dirbtinis intelektas – svarbiausia tema pasaulyje. Apie tai daugiau kalbama žiniasklaidoje, o ne mene, tačiau verta išnaudoti sceną kaip aikštelę, kurioje galima svarstyti šias temas. Kuo daugiau bus apie tai kalbama skirtingose medijose – mokslinėje žiniasklaidoje, kine, teatre – tuo DI temoje mes tapsime sąmoningesni. Tai lems, kaip su dirbtiniu intelektu elgsimės ateityje. Galų gale man pačiai tai kelia klausmus apie žmogiškumą ir žmogaus, kaip visuomenės elemento, efektyvumą.

Kaip apibūdintum svarbiausias dataizmo ir DI epochos problemas, kurias keliate spektaklyje „Sapiens“?

Spektaklyje „Sapiens“ mes svarstome apie tai, kas įvyks su homo sapiens, jeigu jis sukurs už save galingesnį protą. Kiek tuomet pasaulyje mums liks erdvės? Kokia bus mūsų funkcija? Jeigu taip įvyks (sako, kad taip gali nutikti per 50–70 metų), kaip mokslininkai susitvarkys su šia problema? Pagal Y. N. Harario idėją apie homo deus, žmonės tampa tais dievais, kurie kuria naujas sąmones. Koks yra kūrėjo ir žmogaus santykis? O koks žmogaus-kūrėjo ir dirbtinio intelekto santykis? Tuomet kyla ir naujų sąmonių kūrimo etikos klausimai. Kūrybinio proceso metu svarstėme, diskutavome, ieškojome savo tiesų. Aš buvau linkusi manyti, kad DI, dataizmas – neišvengiama ateitis, o dramaturgas Matas Vildžius labiau teigė humanizmą, manydamas, jog tai – tik teoriniai mokslininkų svarstymai ir realios grėsmės nėra.

Tavo spektakliuose „y: Alisa“ ir „Sapiens“ vienas iš veikėjų yra ne žmogus, o dirbtinis intelektas, kurį pavadinai Alisa. Ar šis personažas turi kokių nors panašumų su visiems gerai žinoma Alisa iš Lewis Carrollio knygos?

Mano spektakliuose, kaip ir Lewiso Carrolio pasakose, yra išreikšta alternatyvi realybė. Nenoriu sugadinti žiūrėjimo malonumo, todėl neišsiplėsiu, bet abiejuose darbuose yra nuorodų į britų rašytojo kūrinius, o Alisa – lyg magiška veikėja iš stebuklų šalies. Kalbant apie ją kaip dirbtinį intelektą, reikėtų paminėti ir septintajame dešimtmetyje sukurtą pirmąjį DI botą, pavadintą Eliza. Tai irgi turėjo įtakos vardo pasirinkimui.

Spektaklyje „Sapiens“ itin ryškus – įdomus ir įsimenantis – aktorės Adelės Šuminskaitės sukurtas Alisos vaidmuo. Kokios Alisos savybės tau buvo svarbiausios, kad scenoje ją galėtum atskleisti būtent kaip dirbtinį intelektą, o ne kaip žmogų?

Kai kuriose naujausio tavo darbo scenose dirbtinis intelektas gyvai bendrauja su spektaklio žiūrovais, tarp jų ir Alisos užsimezga išties intriguojantis ryšys. Kiek, režisuojant šias situacijas, tau padėjo Mato Vildžiaus dramaturgija?

Kai pradėjome kurti „y: Alisą“, aš atnešiau dramaturginę schemą ir su Matu bei aktoriais dirbome toliau. Daug jėgų įdėjo Valentinas Novopolskis. Kurdami „Sapiens“ buvome suspausti laike, situacijas vystėme keturiese – su dramaturgu, Adele ir mano asistente Jurgita Rudėnaite. Mato atkaklumas, gebėjimas dirbti greitai, įsigilinant į temas, kurias atnešė kiti žmonės – režisierė ir aktorė, – vertas profesinio susižavėjimo. Ir spektaklis „Sapiens“ kiekvieną kartą bus kitoks, nes žiūrovai papildo spektaklio dramaturgiją: daug priklausys nuo aktoriaus ir žiūrovų tarpusavio ryšio. Per pirmą susitikimą su publika, kai Adelė visiškai nėrė į vaidmenį, salėje buvo labai stiprių emocinių atspalvių – įr nejaukumo, ir džiaugsmo, žiūrovai į dirbtinį intelektą žvelgė ir su simpatija, ir su antipatija vienu metu, jie ir mokė ją, ir juokėsi iš jos, kartais linko į kontaktą, o kartais galvojo „na, ko gi tu čia prie mūsų lendi?“. Šie santykių niuansai įnešė gyvumo. Žiūrovo mes beveik negalime nuspėti. Gal dėl to labiausiai ir mėgstu teatrą, nes tai yra patyrimas čia ir dabar.

Spektaklio „Sapiens“ scenoje išgryninta šiuolaikinė aplinka, saikingos vaizdo ir garso nuorodos į skaitmeninį pasaulį sukuria spektaklio atmosferą ir visiškai nevargina žiūrovo. Kiek, greta darbo su aktoriais, tau svarbus bendradarbiavimas su scenografu, videomenininku, kompozitoriumi?

Su kiekvienu menininku dirbu individualiai. Paprastai suformuluoju pradines užduotis, jie pateikia pasiūlymus ir toliau šias idėjas vystome kartu. Scenografe Irina Komissarova, videomenininku Vytautu Narbutu, kompozitoriumi Andriumi Šiuriu visiškai pasitikiu. Dažniausiai surenku labai geranorišką komandą. Man svarbu, kad kūrybiniai partneriai būtų ne vien profesionalai, bet ir kad būtų geranoriški, atsidavę tam, ką daro. Džiaugiuosi, jog pavyksta, kad žmonės tarpusavyje sukibtų. Tuomet susikuria gera atmosfera, kai mes teigiame žmogiškumą ne tik savo meno kūriniais, bet ir kasdieniu bendravimu. Tai ypač išryškėjo kuriant „Sapiens“: kai pati turėjau sunkumų, kai kurie komandos nariai ir žmogiškai palaikė, ir produktyviai dirbo.

Tavo diptikas turi misiją, tačiau be rimtų dalykų – pateikiamo informacinio lauko, filosofinių klausimų, – „y: Alisoje“ ir „Sapiens“ netrūksta ir humoro, sveikos saviironijos. Esi jauna kūrėja, pati keli sau užduotis, tikslus. Kaip apibrėžtum režisieriaus, menininko misiją?

Misionieriškumas turi būti derinamas su žmogiškumu. Kai nori atlikti kažkokią misiją, turi būti ir gerai „įsižeminęs“. Esu dirbusi su labai stipriais režisieriais ir menininkais, kurie yra tikri misionieriai. Kai pamatai tokius žmones, užsidegi visiško pasišventimo teatrui idėja. Tačiau dabar tas etapas, kai vėl gryninuos, kas esu ir ką išties galiu pati pasiūlyti aplinkiniam pasauliui – tiek aktoriams, tiek žiūrovui. Kadandi iš prigimties esu linkus į žmonių ir reiškinių idealizavimą, dabar atvirkščiai stengiuos vengti abstraktaus misionieriškumo, o susikaupti į realius žmone ir bendrus tikslus. Tai labai individualu. Reikia ir turėti viršuždavinį, dėl kurio gyveni, bet ir nepamiršti kasdieninių darbų, kad nepasilklystum iliuzijuose.

Esi baigusi Vilniaus licėjų – tai gimnazija, daugiausia dėmesio skirianti tiksliesiems, gamtos ir socialiniams mokslams. Kas paskatino pasirinkti meno kryptį ir studijuoti teatro režisūrą?

Vilniaus licėjų yra baigę nemažai meno srityje dirbančių žmonių. Tuo metu, kai aš jame mokiausi, vyko stiprūs renginiai, kartu mokėsi įvairiapusiškos, viskuo besidominčios asmenybės. Tad ir išėjau tokia – meno bei mokslo sintezė, ir niekur nuo to nepabėgau. Šiuo spartaus technologijų vystymosi metu teatras lieka man gyviausias menas, nes teatras – tai žmonės. Anksčiau galvojau apie kiną, bet, jausdama technologijų įtaką, nusprendžiau pasirinkti scenos meną. Tai – kitoks formatas, mano darbus pamatys žymiai mažiau žiūrovų, bet aš dirbsiu su žmogumi ir per žmogų. „y: Alisos“ istorija nuskambėtų ir kine, bet tik teatre gali iš tiesų apčiuopti gyvo žmogaus ir algoritmo santykį. Mano spektakliuose yra tam tikras paradoksas – apie technologijas kalbu per žmogų. Per mokslą pažįstu meną, per meną pažįstu mokslą.

Dabar, kai tavo diptikas apie dirbtinį intelektą jau beveik baigtas, ką ketini veikti ateityje? Galbūt norėtum dar labiau vystyti mokslinės fantastikos idėjas, o gal jau galvoje kirba kitos temos ir kiti klausimai?

Esu etape, kai norėčiau padirbėti su jau parašytu kūriniu, tam turiu numačiusi keletą romanų ir pjesių. Bet matau, kad pakankamai efektyvu pasirinkti dominančią temą ir ją išvystyti. Vis dėlto tai – žymiai sudėtingesnis kelias. Artimiausias tris savaites praleisiu Japonijoje, kur šiek tiek sugrįžtu į save, kiekvieną vakarą turiu apmąstymams, tad pasilieku laiko pagalvoti, kuria linkme judėsiu toliau. Kad ir kaip bebūtų, nepaleisiu dabarties ir ateities aktualijų tam, kad žiūrovui būtų verta ateiti į teatrą šiandien. Teatras yra neįtikėtinai laikinas menas. Vincentui Van Goghui pasisekė – po 50 metų jo darbus vis tiek atrado. Nė vienas teatro režisierius to nepatirs. Todėl, galbūt ir apsvarstant praeitį, reikia kalbėti apie tai, kas yra įdomu šiandien ar bus aktualu rytoj. Prie trijų spektaklių dirbau su Oskaru Koršunovu. Nors mūsų požiūriai kartais šiek tiek skiriasi, man buvo gražu, kaip jis mėgina iš visuomenės į teatrą atnešti šią dieną. Taigi, ieškau medžiagos. O dirbtinį intelektą turbūt kuriam laikui paleisiu ir jeigu grįšiu, šia tema kalbėsiu vis brandžiau.