Redakcijos paštas. Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos komplekso projektas, vieša diskusija ir pusiau tiesa
Bu­vu­sios Šv. Jo­kū­bo li­go­ni­nės te­ri­to­ri­jo­je pla­nuo­ja­mo sta­ty­ti vieš­bu­čio ir biu­rų kvar­ta­lo „St. Ja­cob“ pro­jek­tas bu­vo pa­vie­šin­tas 2018 m. pra­džio­je, bet su­lau­kė vi­suo­me­nės pa­si­pik­ti­ni­mo ir spe­cia­lis­tų kri­ti­kos. Sta­ty­bos už­sa­ko­vų „Lords LB As­set Ma­nag­ment“ at­sto­vai lie­pos 31 d. pa­kvie­tė į dis­ku­si­ją vers­lo cen­tre „k29“. Jos me­tu ar­chi­tek­tų stu­di­ja „Ar­chi­no­va“ pri­sta­tė anks­čiau su­kri­ti­kuo­to pro­jek­to pa­tai­sas, o įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai tu­rė­jo pro­gos iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Pa­čių or­ga­ni­za­to­rių dek­la­ruo­tas ren­gi­nio tiks­las – ap­tar­ti, „kaip pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti to­liau vyk­do­mas“.

Į diskusiją dalyviais buvo pakviesti: projektuojančios architektų studijos „Archinova“ atstovas Aleksandras Gvildys, Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis, „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ direktorius Gediminas Rutkauskas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, Vilniaus regioninės architektūros tarybos pirmininkas Tomas Grunskis, Lietuvos dailės istorikų draugijos atstovė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, ICOMOS narė, ekspertė Jūratė Markevičienė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė Rasa Kalinauskaitė. Į diskusiją kviesti LR valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė ir Kultūros paveldo departamento atstovas neatvyko. Renginio pradžioje R. Kalinauskaitė pastebėjo, kad organizatoriai sumažino žadėtą diskusijoje dalyvaujančių paveldo specialistų skaičių ir paprašė leidimo savo vietą užleisti menotyrininkei – Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojai VDA doc. dr. Rūtai Birutei Vitkauskienei.

Net įdomu buvo stebėti, kaip paprasta, neatsižvelgiant į realius faktus, skleisti sau palankią žinią – užtenka turėti diskusijoje minėtų galios svertų skelbti pusiau tiesą.

Architektų studijos „Archinova“ atstovas A. Gvildys pristatė pataisytą projektą. Esminė jo korekcija – atsisakyta daugiausiai kritikos sulaukusio stiklinio tūrio nuo upės pusės Goštauto gatvėje, tačiau padidintas užstatymas sklypo viduje. Didžiuliai metalo ir stiklo masyvai Vasario 16-osios (biurai) ir Vaižganto (viešbutis) gatvių linijose iš esmės liko tokie kaip buvę. Įdomu ir keista, kad jau antrą kartą pristatomo projekto vykdytojas primygtinai kartojo, kad aptariamo objekto „architektūros kokybės estetiniai ir meniniai klausimai“ dar bus sprendžiami ateityje, suprask – į tai turėtume nekreipti dėmesio. (Atnaujintas projektas jau viešinamas spaudoje).

Vėliau žodis suteiktas Miesto plėtros departamento direktoriui V. Pakalniui, kuris pripažino, kad objektas yra sudėtingas, o ankstesnis projekto variantas buvo prastai paruoštas. Dabartinis tūrius mažinantis sprendimas yra „geras, lyginant su tuo ką mes turėjome“, bet „architektūrinė kalba dar nėra tokia, kokiai galėtume pritarti“.

Kiti architektai projekto atžvilgiu pasisakė taip pat gana kritiškai. Vilniaus regioninės architektūros tarybos pirmininkas T. Grunskis savo kalboje perteikė viešai paskelbtą jo vadovaujamos tarybos išvadą, kad „pakoreguotas projekto urbanistinis sprendinys tinkamas“, bet „naujųjų pastatų architektūrinė kokybė vis dar kelia abejonių mastelio (jo santykio su urbanistine aplinka), estetikos ir fasadų meninės raiškos aspektais“.

Lietuvos architektų rūmų pirmininkė D. Veličkaitė išsakė požiūrį, kad viešos diskusijos yra puiki nuomonių apsikeitimo forma, tačiau ne visada jų tikslas būna išgirsti visą nuomonių spektrą. Socialinį ir kultūrinį visuomenės interesą neretai atstovauja daug mažų, valstybei ar verslui lygiaverčių galios svertų neturinčių organizacijų. Todėl būtų sveikintina, jeigu dideliais resursais disponuojantis verslas kartais rastų savyje valios į kitų pastabas atsižvelgti. Jos nuomone, kalbant apie visuomenės progresą norėtųsi panaikinti įsivyravusią neteisingą priešpriešą tarp paveldo apsaugos ir modernios visuomenės. Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė R. Leitanaitė kalbėjo, kad architektai turėtų kurti su pagarba istorinei architektūrai – „būti pagarbiam, bet ir turėti savo charakterį“. Aptariamo projekto problema, ne vien pagarbos stoka, bet ir miglota pagrindinės minties komunikacija – ką norima šia architektūra pasakyti? Kokį dialogą ji mezga su paveldu, kuris, šiuo atveju kaip tik turi labai aiškų charakterį.

Diskusijoje kalbėjusios menotyrininkės atkreipė dėmesį į projektuojamo objekto poveikį Vilniaus panoramai, Naujamiesčio architektūrinei aplinkai ir svarbiausiam jos akcentui – barokiniam Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyno ansambliui. J. Markevičienė kalbėjo apie istorinių tyrimų būtinumą prieš atliekant projektavimo darbus. R. B. Vitkauskienė konstatavo, kad tyrimai nebuvo „normaliai“ padaryti. Kai 1809 m. carinė administracija ligoninės reikmėms iš dominikonų vienuolyno perėmė dalį jo teritorijos, posesija nebuvo padalinta – visą laiką tai buvo vientisa valda, todėl šioje istoriniu ir urbanistiniu požiūriu jautrioje vietoje planuojant statybą privaloma atsižvelgti į ansamblio visumą. S. Smilingytė-Žeimienė priminė, kad kad vystytojų iniciatyva 2017 m. buvo pakoreguotas detalusis planas ir paveldosauginiai reikalavimai, įgalinę išplėsti statytojų užmojus. Taip pat – kad kiekvienas nacionalinės reikšmės objektas privalo turėti fizinio poveikio ir vizualinės apsaugos zoną – tai reiškia, kad aplinkui jį negalima statyti statinių, nesusijusių su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu; nustačius zonas, projektas turės būti koreguojamas.

Salėje gan gausiai susirinkę klausytojai turėjo šiek tiek laiko užduoti klausimus ir pasisakyti. Dauguma jų taip pat išreiškė kritines pastabas, netgi suabejojo šio projekto teisiniu pagrindu – dabartinis projektas pažeidžia 2017 m. detalųjį planą, kuriame nenumatytas užstatymas sklypo viduje. (Visas diskusijos įrašas paviešintas dienraštyje „Verslo žinios“).

Diskusijoje dalyvavę klausytojai po renginio spėliojo – ko gi siekė taip nesėkmingai jiems susiklosčiusio renginio organizatoriai? Tos pačios dienos popietę tikslas paaiškėjo: įvairiuose dienraščiuose pasirodė publikacijos, kuriose renginys pristatytas tendencingai, o rezultatas nutylėtas – akcentuojami sukritikuotojo projekto atnaujinimai ir iki minimumo sušvelninta arba visiškai nutylėta diskusijoje akivaizdžiai vyravusi projekto kritika. Pagrindinė šių publikacijų mintis – studija „Archinova“ atsižvelgė į anksčiau išsakytas pastabas, todėl specialistai iš esmės projektui pritaria, tik turi šiokių tokių neesminių priekaištų (arba visai jų neturi). Net įdomu buvo stebėti, kaip paprasta, neatsižvelgiant į realius faktus, skleisti sau palankią žinią – užtenka turėti diskusijoje minėtų galios svertų skelbti pusiau tiesą.

Dalia Vasiliūnienė yra humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.