Rašytojo Hermano Kocho tamsioji pusė ištrūksta per vaizduotę
Po­pu­lia­rių ro­ma­nų „Va­ka­rie­nė“, „Va­sar­na­mis su ba­sei­nu“ au­to­rius, hu­mo­ris­ti­nių te­le­vi­zi­jos lai­dų kū­rė­jas, fut­bo­lo apž­val­gi­nin­kas ir ak­to­rius Her­ma­nas Ko­chas į Lie­tu­vą at­vy­ko pa­sis­ve­čiuo­ti iš Ny­der­lan­dų. Bend­rau­da­mas su kū­ry­bos ger­bė­jais ir skai­ty­to­jais jis sa­kė, jog vi­sa­da no­rė­jo bū­ti ra­šy­to­jas, sa­vęs ne­įsi­vaiz­da­vo nie­kuo ki­tu.

„Šiurpu, atgrasu, išradinga, sukrečia – ir neįmanoma padėti į šalį“, „Kupinas toksiško humoro“, „Odė vaizduotei, kuri gali pasiglemžti žmogų“ – tai užrašai, boluojantys ant olandų rašytojo H. Kocho knygų viršelio.

Literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas per Vilniaus knygų mugę pristatydamas tarptautinį pripažinimą pelniusį rašytoją pabrėžė, kad H. Kochas sugeba rašyti patrauklia ir rimta tematika, jis nebijo į akis rėžti aštrią tiesą, jo kūryba – įvairių žanrų. Trileris, psichologinis romanas ar satyra? – kūriniai, regis, netelpa į jokius rėmus.

Savo šalyje H. Kochas yra pasižymėjęs kaip aktorius – iki 2005-ųjų kūrė komišką šou televizijoje („Jiskefet“). „Televizijos herojui svarbu suteikti charakterį. Panašiai kaip rašant knygą – turi prabilti personažo balsu. Stengiuosi įsijausti, kartais pramanyti veikėjai prabyla taip, kaip aš kalbėčiau. Romane „Vakarienė“ tai ypač atsiskleidžia“, – aiškino rašytojas.

Būtent „Vakarienė“, A. Ožalo žodžiais tariant, padėjo rašytojui išgarsėti. Ar romanas pasirodė tinkamu laiku, ar tiesiog pavyko užčiuopti „nervą“, kuris aktualus visam pasauliui? – autoriaus teiravosi apžvalgininkas. „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką? Tėvai nori ir gali apginti atžalas, kai šios padaro nusikaltimą. Skaitytojai yra pastebėję, jog aš tarsi užrašau jų mintis. Tas mintis, kuriomis jie gyvena, bet garsiai neišsako“, – dalijosi pajautimais H. Kochas.

Knyga kaip eksperimentas

„Vakarienė“ įkvėpta realaus nutikimo, kuris įvyko daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. „Du berniukai nuskriaudė benamį, aišku, kitą dieną juos suėmė. Laikraščiuose buvo daug nuotraukų – simpatiški vaikai, gal jie žaidė? Pamaniau, toks vaikas gali būti ir mano... Svarsčiau, kas nutiks su tais vaikais? Visas gyvenimas perniek. Tai įkvėpė parašyti knygą“, – dėstė svečias.

Knyga, anot jo, kaip eksperimentas. Rašymas išlaisvina, tad populiarus autorius prisipažino visuomet siekiantis susitapatinti su savo herojais, nežvelgti į juos iš aukšto.

A. Ožalas atkreipė dėmesį, kad tarp H. Kocho kuriamų personažų vargiai rasi tokį, kurį galėtum apibūdinti kaip teigiamą. „Taip, iš tikrųjų tokie herojai įdomesni. Geri žmonės egzistuoja, bet jie nuobodūs. Kodėl tiek daug filmų iš gangsterių gyvenimų? Nes mes patys tokios rizikos nesiimtume, užtat turime galimybę pasvajoti, žavėtis“, – sakė olandas.

Pirmąjį savo romaną „Gelbėk mus, Marija Montaneli“ H. Kochas išleido dar 1985-aisiais, būdamas trisdešimt dvejų. Tačiau tarptautinis populiarumas autorių užgriuvo, kai šiam buvo per penkiasdešimt, pasirodžius jo romanui „Vakarienė“.

"Baltos lankos" išleido jau tris Hermano Kocho knygas, išverstas į lietuvių kalbą. / Alinos Ožič nuotrauka

Yra ribos

„Vakarienė“ tapo bestseleriu Jungtinėse Valstijose, romanas išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų, išleistas didesniu nei milijono egzempliorių tiražu. Nyderlanduose „Vakarienė“ pelnė 2009-ųjų Metų knygos titulą ir Publikos premiją (NS Publieksprijs). Pagal romaną pastatyta spektaklių, o režisierius Orenas Movermanas 2017-aisiais sukūrė vaidybinį to paties pavadinimo filmą.

Kalbėdamas apie kultūrinius skirtumus H. Kochas akcentavo, kad skirtingos situacijos įvairiose pasaulio šalyse sulaukia vis kitokio vertinimo. „Vienur nepriimtina, o kitur, tarkime, Marselyje (Prancūzija), visiškai įprasta, jog kas nors iš šeimos, kad ir brolis, sėdi kalėjime. O Amerikoje parodau įvaikintą personažą iš Afrikos – sako, jog tai rasistinis aspektas“, – vardijo pavyzdžius rašytojas.

Apžvalgininkas atkreipė dėmesį, kad H. Kocho knygose tarsi ir nėra akivaizdžių ribų, bet apie jas nuolat kalbama. Ar literatūroje yra tabu, autoriaus atsakomybė? „Yra ribos. Nereikėtų sąmoningai siekti įžeisti auditoriją. Kalbu apie jautrumą. Gali turėti radikalią nuomonę, bet tyčiotis iš kito žmogaus dėl jo įsitikinimų tiesiog neturi teisės“, – sakė H. Kochas.

Vaizduotė liejasi laisvai

Paklaustas, ar pavyko aptikti tamsiąją savo pusę, rašytojas prisipažino, jog necivilizuota, tamsioji jo pusė pasireiškia per vaizduotę. O vaizduotė liejasi laisvai. „Jei kaimynas įkyrus, pamanai: būtų gerai, kad jis išsikeltų arba tiesiog dingtų. Mintyse kuri scenarijus, bet realiai nieko blogo nedarai“, – pasakojo jis.

A. Ožalo manymu, užgniaužtos emocijos veda prie radikalių idėjų. Tačiau H. Kochas jam paprieštaravo – nereikia smerkti „politinio korektiškumo“. „Taip, yra karų, manifestacijų, tačiau mintimis galima pasiekti kitą lygmenį. Kai buvau mokinys, nemėgstamą mokytoją įsivaizduodavau su meilužiu, kaip jie naktį atrodo lovoje, be pižamų... Nelabai gražios mintys“, – juokėsi rašytojas.

Dabar yra daug situacijų, kai tenka rinktis. Apsispręsti itin sunku. „Turime suvokti – moraliniai pasirinkimai skiriasi nuo tų, kuriuos žmonės priimdavo prieš penkis šimtus metų. Pirmasis pasaulinis karas – eidami į karą jauni vyrai dainavo, didžiulis entuziazmas... Šiandien žmonės suvokia, kas yra karas. Žiūriu į savo sūnų, kuriam per dvidešimt. Jei draugai jį įtikintų ginti savo šalį, tai būtų moralinė pergalė“, – sakė H. Kochas.

Paslėpta tolerancija

Pasisukus kalbai apie svetimšalių priėmimą, olandų požiūrį į juos, H. Kochas pripažino, jog olandiška tolerancija yra savita, joje kai kas paslėpta. Nyderlanduose esą viskas reglamentuota. „Tačiau negalima žvelgti ciniškai į vietos gyventojus. Mes toleruojame emigrantus, bet įsižeistume, jei išgirstume pasakymą, kad emigrantai toleruoja mus“, – pateikė argumentą olandas.

Ar tai nėra žiūrėjimas iš aukšto? „Gal būt žvelgiant iš šalies ir galima taip manyti... Tačiau patiems olandams taip neatrodo. Nyderlandai – tipiška, nedidelė šalis. Bet valanda kelio – ir atsiduri Belgijoje. Belgai nėra tokie išmintingi kaip mes, jų namai nėra tokie gražūs. Važiuojame toliau – prancūzai neturi humoro jausmo“, – šmaikštavo H. Kochas ir pridūrė, jog jausmas abipusis – svečiuodamasis Prancūzijoje nepajuto malonaus sutikimo. Vėl stereotipai: pamatę olandiškus automobilių numerius prancūzai ima burnoti: vėl atvažiavo, viską savo atsivežė, neis į parduotuves ir pan.

Į diskusiją moderuojančio A. Ožalo klausimą, ar olandams yra bent kokia nors pakenčiama šalis, H. Kochas atsakė diplomatiškai: „Yra – Lietuva.“

Rašymas Hermaną Kochą išlaisvina, tad populiarus autorius prisipažino visuomet siekiantis susitapatinti su savo herojais, nežvelgti į juos iš aukšto.

Nepatiko ekranizacija

Romano „Vakarienė“ autorius sulaukė ir klausimo apie olandų valgymo kultūrą. Faktas, kad Nyderlandų virtuvė nėra tokia žymi kaip italų ar ispanų, bet... „Tris kartus per metus nueidavome su šeima į restoraną, ir tai – kinų. Olandų požiūris į maisto kultūrą – gan snobiškas“, – pripažino rašytojas.

„Vakarienės“ („The Dinner“) ekranizacija H. Kochui ne itin patiko. „Į Berlyne vykusią premjerą atvykome kartu su sūnumi. Per pirmas minutes supranti, ar filmas bus geras, ar blogas. Pasižiūrėjau į sūnų ir pamaniau: tos dvi valandos prailgs kaip reikiant. Jei ne premjera – būtume išėję. Filmo neišgelbėjo net garsus aktorius Richardas Gere'as“, – atvirai kalbėjo svečias.

H. Kochas pabrėžė, kad Olandijoje išleidžiama daug knygų, bet jos kartais „pernelyg olandiškos“, vietinės reikšmės. Yra gerų rašytojų, bet jų kūryba nėra verčiama į kitas kalbas.

Apie literatūrą rašytojas galėtų kalbėti nesustodamas. Tarp mėgstamų – ir olandų, ir amerikiečių rašytojai, taip pat yra perskaitęs rusų prozininko Antono Čechovo kūrinius. Kaip vieną savo atradimų jis įvardijo jauną airių rašytoją Sally Rooney. „Vos dvidešimt penkerių kūrėja jau buvo išleidusi dvi knygas. Daug geriau rašo nei aš, kai buvau tokio amžiaus. Įdomu, kaip rašys būdama septyniasdešimties, gaila nesulauksiu to meto...“ – nutęsė jis.

Pokalbininkai neaplenkė futbolo temos: H. Kochas yra aistringas sirgalius. Atidžiai stebėjo Čempionų lygos aštuntfinalio dvikovą, kurioje žaidė „Ajax“ futbolininkai. Beje, Madride jie 4:1 sutriuškino „Real“ ir, revanšavęsi už nesėkmę Amsterdame (1:2), užėmė pernykščių čempionų vietą ketvirtfinalyje.