Rašytojas Tomas Venclova sugrįžta į Lietuvą
Iš­ei­vi­jo­je ke­tu­ris de­šimt­me­čius pra­gy­ve­nęs poe­tas, pub­li­cis­tas, ver­tė­jas, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas To­mas Venc­lo­va ke­lia­si gy­ven­ti į Vil­nių.

Lietuvoje pastaruoju metu daug laiko praleisdavęs Jungtinių Valstijų Jeilio universiteto profesorius emeritas BNS patvirtino, kad su žmona visam laikui grįžti į Lietuvos sostinę ketina jau netrukus.

Kaip tik šiandien (pirmadienį – BNS) su žmona nusipirkome butą Vilniaus centre.

„Kaip tik šiandien (pirmadienį – BNS) su žmona nusipirkome butą Vilniaus centre. Jau šešeri metai esu Jeilio profesorius emeritas, t. y. nebedėstau ir nebeturiu tiesioginių pareigų studentams. Mano vyresnieji kolegos irgi seniai pensijoje, kai kurių nebėra. Su JAV niekada nebuvau stipriai susigyvenęs, nors ten turiu vaikų ir anūkų – visada labiau mėgau Europą, kurioje stengdavausi praleisti ir praleisdavau kone pusę laiko“, – atsakyme BNS nurodė T. Venclova.

Jis sako kol kas nesulaukęs akademinių pasiūlymų Lietuvoje ir jų neieškantis, pragyventi jis žada iš kūrybos ir pensijos.

„Manau, kaip ir anksčiau, rašyti, leisti knygas, dalyvauti spaudoje (ne tik lietuviškoje). Sveikata kol kas nesiskundžiu, nors esu 81 metų amžiaus. Mudu abu su žmona žavi labai intensyvus Vilniaus kultūrinis gyvenimas (teatrai, parodos, koncertai...), jis įdomesnis negu Niu Heivene, nors ten yra Jeilio universitetas ir geri muziejai“, – tvirtina rašytojas.

Niu Heivenas, pasak rašytojo, yra Klaipėdos dydžio ir jam atrodo mažokas, o netoliese esančio didžiausio Valstijose didmiesčio Niujorko jis sakosi nepamėgęs ir jame gyventi nenorėtų, nors ir gerai pažįsta.

„Vilniaus dydis – kaip tik toks, kokio reikia. Be to, čia kasdien matau pirmarūšę architektūrą, man tai svarbu. Be abejonės, dažnai lankysimės Amerikoje pas anūkus, gal ir kitais reikalais“, – sako T. Venclova.

Intelektualas tikina, kad tolimos kelionės jo nevargina, todėl ir toliau nežada išvykų atsisakyti – neseniai jis grįžo iš Kinijos, pernai buvo Etiopijoje ir Tanzanijoje.

„Mudu abu su žmona žavi labai intensyvus Vilniaus kultūrinis gyvenimas (teatrai, parodos, koncertai...), jis įdomesnis negu Niu Heivene, nors ten yra Jeilio universitetas ir geri muziejai.“

T. Venclova gimė 1937-aisiais, sovietų rašytojo bei politinio veikėjo Antano Venclovos ir Elizos Račkauskaitės-Venclovienės šeimoje, 1960-aisiais Vilniaus universitete (VU) baigė lituanistikos studijas, dirbo universiteto Istorijos institute, 1961–1965 metais gyveno Maskvoje, kur susipažino su sovietų slopinamos rusų kultūros atstovais, 1966-aisiais susibičiuliavo su vėliau Nobelio premiją gavusiu poetu Josifu Brodskiu. T. Venclova anksti ėmė priešintis sovietinei ideologijai, jos suvaržymams.

1968 metų pradžioje jis kartu su rusų disidentais pasirašė protestą dėl disidentų Aleksandro Ginzburgo ir Jurijaus Galanskovo bylos, aštuntajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavo disidentinėje veikloje – parašė „Atvirą laišką“ Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, prisidėjo kuriant 1976-aisiais įsteigtą Lietuvos Helsinkio grupę, dalyvavo jos veikloje. 1977 metais sovietų valdžios verčiamas, T. Venclova emigravo į JAV, dirbo Berklio, Ohajo universituose, nuo 1980-ųjų dėstė Jeilio universitete. Iš jo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė – tai tapo savita rašytojo tremtimi.

Pirmoji T. Venclovos poezijos knyga – „Kalbos ženklas“ (1972 m.), 1977-aisiais Vakaruose išleistas poezijos rinkinys „98 eilėraščiai“, iš viso jis išleido per 20 poezijos, eseistikos, vertimų knygų lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Pastaroji jo eilėraščių knyga – 2016-aisiais išleista „Eumenidžių giraitė“.

T. Venclova kūryboje ypatingą dėmėsį skyrė Vilniui, vienas jo žinomiausių kūrinių – kartu su vėlesniu Nobelio premijos laureatu Czeslawu Miloszu (Česlovu Milošu) 1978 metais parašytas dialogas Vilniaus tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, jis spausdintas Paryžiuje leistame kultūros ir politikos mėnraštyje „Kultūra“.

2006-aisiais T. Venclova išleido žymių žmonių, susijusių su Vilniumi, biografijų knygą „Vilniaus vardai“, perleistą po dešimtmečio, 2011-aisiais išėjo knyga anglų kalba „Vilnius: asmeninė istorija“.

2000-aisiais T. Venclovai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2013-aisiais jis tapo Vilniaus garbės piliečiu, garbės daktaro vardą jam yra suteikę keliolika Lenkijos ir Lietuvos universitetų.