Rankoves pasiraitojusios rašytojos
Pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį Vil­niaus kny­gų mu­gė­je ra­šy­to­jai apie šimt­me­tį kal­bė­jo­si su ko­le­go­mis iš ša­lių, ku­rio­se šie­met taip pat mi­ni­mas vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis. Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tė Da­nu­tė Ka­li­naus­kai­tė šne­ku­čia­vo­si su lat­vių pro­zo­nin­ke No­ra Iks­te­na.

D. Kalinauskaitė perskaitė N. Ikstenos romaną „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“. Ir prisiminė, kaip prieš keletą metų viešėjusi rašytoja Inga Abele stebėjosi: mus, lietuvius ir latvius, jungia ne tik valstybių siena, bet ir bendras mentalitetas, kultūriniai saitai. Tai kodėl gi nesimokome vieni kitų kalbų? Kodėl Latvijoje netransliuojama lietuvių televizija, o Lietuvoje nerodomos latvių laidos? Esame ir artimi, ir tolimi.

N. Ikstena supratingai linksėjo kolegei kalbant lietuviškai. Ir svarstė: „Taip, mus sieja bendra skausminga istorija, visada turėjome glaudžių ryšių. Glaudžiai bendraujame ir rašytojų bendruomenėje. Visada jaučiausi artima lietuvių ir estų literatūrai. Prieš 20 metų Latvijoje pradėjome prozos skaitymus, į kuriuos kasmet kviečiame kaimynus. Tikiuosi, juose šiemet galės apsilankyti ir Danutė. Be to, šiemet Londono knygų mugėje visos trys Baltijos šalys bus kartu. Ir pirmąkart – pagrindinės mugės viešnios“.

„Rašytojo vaidmuo smarkiai pasikeitęs. Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų Janis Porukas ar jūsų Žemaitė bendrautų ir diskutuotų su publika.“

Trys literatūros kampai

D. Kalinauskaitė ir N. Ikstena sutarė: pagrindinius tris lietuvių ir latvių literatūros kampus laiko moterys rašytojos. „Dažnai svarstau, kodėl taip nutiko, kad susikūrė tvirtas rašančių moterų būrys? Sykį namuose klausiausi radijo, kalbėjo leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė – šiuo reiškiniu ji ne ypač džiaugėsi, – prisiminė D. Kalinauskaitė. – Puiku, kad moterys išlaisvėjo ir reiškiasi, bet jau trūksta viduriniosios kartos vyrų rašytojų. Esu už tai, kad būtų pusiausvyra – stiprūs vyrai ir stiprios moterys.“

Apie latvių literatūrą N. Ikstena atsiliepė panašiai. Praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis rašytojams buvo sunkus. Kartu tai buvo laikotarpis, kai dirbti pradėjo pati Nora ir jos kartos autoriai. „Buvome jauni, mėgome literatūrą ir mums pakitusi situacija nebuvo tokia sunki. Nesiekėme atskleisti slaptos tiesos, kaip sovietmečiu, kai reikėjo skaityti tarp eilučių. Krizinėse situacijose, manau, moterys geba susiimti. Kol berniukai gėrė vyną ir cigarečių tvaike kūrė naują pasaulį, mes sėdome prie stalo, pasiraitojome rankoves ir ėmėme rašyti“, – juokavo N. Ikstena, kurios pirmasis romanas, „Gyvenimo šventimas“, išleistas 1998 metais ir iškart pamėgtas skaitytojų.

Latvija, XX amžius

Minėdami Latvijos valstybės atkūrimo šimtmetį šios šalies rašytojai sukūrė projektą „Mes. Latvija, XX amžius“. 13 autorių susibūrė draugėn leisti istorinių romanų seriją. Kiekvienas – apie pasirinktą XX amžiaus laikotarpį. Taip įgyvendinama programa „Nacionalinės tapatybės skatinimas“.

N. Ikstenos knyga – „Motinos pienas“ („Mātes piens“) – išleista 2015 metais. „Projektas grąžino latvių rašytojų ir skaitytojų susidomėjimą nacionaline literatūra. Šios serijos knygos – bestseleriai, nurungė populiariąsias užsienio knygas, romanų tiražai buvo didžiuliai, dėl jų žmonės stojo į eiles bibliotekose“, – kalbėjo N. Ikstena.

Kodėl rašytojai mąstė apie XX amžiaus istoriją – laikotarpį, kuriuo gyveno patys, jų tėvai arba seneliai, didžiuosius istorijos vingius? „Kiekvienoje knygoje iš tiesų pasakojome asmenines istorijas, realių žmonių prisiminimus, traumuojančias to meto patirtis, – sakė Nora. – Pavyzdžiui, mano knyga aprėpia laikotarpį nuo 1969, mano gimimo metų, iki 1989-ųjų. Literatūra yra tinkamas būdas peržvelgti istoriją. Kažin ar ją pažinti padėtų sausa statistika.“

„Tam tikra prasme mums pasisekė, – susimąstė D. Kalinauskaitė. – Paragavome sovietmečio, ideologizacijos, gyvenome abejose epochose. Prisimename, ko stigo ir kas buvo draudžiama. Mano dukra, kurią mažą vesdavausi į Sąjūdžio mitingus, to laikotarpio neprisimena. Jai tai – fantastiškas pasaulis.“

Danutė Kalinauskaitė (kairėje) ir Nora Ikstena.

Sovietinis pienas

N. Ikstenos „Mātes piens“ išversta į anglų kalbą. Didžiojoje Britanijoje ji pavadinta „Soviet Milk“ (sovietinis pienas). „Britams mūsų asmeninės istorijos iš kitos Geležinės uždangos pusės atrodo nesuvokiamos. Kartu – įdomios, tarsi neperskaitytas istorijos puslapis“, – pasakojo rašytoja.

Dažnai rašytojai sako, kad jų personažai sugalvoti, aprašyti įvykiai – fikcija. „Esu įsitikinusi, kad literatūra randasi iš tikrų išgyvenimų, prisiminimų ir patirtų nuotykių. Kad ir kaip autorius stengtųsi atsiriboti, – tęsė ji. – Pats rašymo fenomenas yra toks, kad į kalbą įdedi dalį savęs. Tai nėra vaidyba, kai aktorius įeina į vaidmenį ir po to iš jo išeina. Danute, ar parašiusi knygą, gavusi aukščiausią kultūros ir meno apdovanojimą Lietuvoje, gali uždaryti duris bei pasakyti: „Nuo šiol mano knyga priklauso skaitytojui“?

„Žinoma, ne. Rašytojai, sakantys, kad paleidžia knygą kaip vaiką, koketuoja, – atsakė Danutė. – Žinau, kad dėl savo vaikų, klajojančių po pasaulį, išgyvename ir rūpinamės. „Gaudome“ ir godžiai skaitome recenzijas, nors sakome, kad mums nerūpi. Dabar rašau knygą, taip pat paremtą tikromis patirtimis. Norisi ko nors tikro, tai skaitytojai puikiai jaučia.“

Noros Ikstenos knyga „Mātes piens“ išversta į anglų kalbą ir pavadinta „Soviet Milk“.

Janis ir Žemaitė knygų mugėje

Jei N. Ikstena nebūtų rašytoja, būtų kulinarė. O D. Kalinauskaitė po pirmosios knygos nerašė 16 metų. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbanti autorė kasmet su kolegomis apžvelgia naujausias knygas. Paskutinįkart priėjo išvadą, kad rašytojai jas leidžia per dažnai.

„Literatūros klasikas, grandas negali išbūti dvejus metus neišleidęs knygos. Jis turi nuolat šmėžuoti knygynuose, paduoti ką nors leidėjams, kurie gąsdina: „Jei neišleisi naujos knygos, tave tuoj užmirš“, – kalbėjo Danutė. – Manęs ši bėda niekada nekankino. Knygą išleidžiu kas 5–6 metus. Galėčiau rašyti dažniau, bet taip nuleisčiau savo kokybės kartelę. O tie šešiolika metų buvo normalūs mano gyvenimo metai. Dirbau žurnalistinį darbą, keliavau, bendravau, kvėpavau. Nesu pavyzdys kitiems rašantiesiems, veikiau anomalija.“

Latvės teigimu, balandį į Londono knygų mugę jie keliaus su šūkiu: „Esame introvertai“. „Tai atskleidžia mūsų charakterį – nemėgstame viešumo, minios. Ne kiekvienas rašytojas moka išeiti prieš publiką. Ir rašytojo vaidmuo smarkiai pasikeitęs. Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų Janis Porukas ar jūsų Žemaitė bendrautų ir diskutuotų su publika. O Kurtas Vonnegutas parašė paskutinę knygą, užsidarė nuo viso pasaulio ir nieko negalėjome jam papriekaištauti. Manau, po šių kelionių aš irgi grįšiu namo, užsidarysiu duris ir toliau rašysiu“, – tikino Nora.

Londono knygų mugėje lietuviai pristatys istorinių romanų autorius: Alvydą Šlepiką ir jo knygą „Mano vardas – Marytė“, Kristinos Sabaliauskaitės seriją „Silva rerum“, Undinę Radzevičiūtę, kurios naujas romanas „Kraujas mėlynas“ – giminės šaknų ieškojimas, poetą Tomą Venclovą. Šį grandą sostinės knygų mugėje sutikusi N. Ikstena džiaugėsi: „Niekada nemaniau, kad galėsiu paspausti jam ranką – net keliai sulinko!“

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Mugė sulaukė daugiau nei 67 tūkst. lankytojų

* Vasario 22 – 25 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusi tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet sulaukė 67 123 lankytojų. Tai beveik 5 tūkst. daugiau nei pernai. Šiemet itin plačią programą pasiūliusi mugė kvietė ne tik skaityti Lietuvą ir pasaulį, bet ir atrasti naujus autorius, diskutuoti, įsilieti į dirbtuves bei koncertus.

* Mugė pirmą kartą užpildė visas „Litexpo“ erdves, 5 ekspozicijų sales su jų galerijomis ir konferencijų salėmis, įskaitant ir tris naujas Pirmųjų rūmų konferencijų erdves.

* Lankėsi 53 užsienio svečių delegacija iš 21 pasaulio šalies. (Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Slovakija, Čekija, Ukraina, Kanada, JAV, Suomija, Estija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Iranas, Švedija, Rusija, Omano Sultonatas, Izraelis, Belgija, Gruzija).

* Iš viso – 370 dalyvių iš 9 pasaulio šalių: Lietuva, Estija, Lenkija, Vokietija, Omano Sultonatas, Baltarusija, Rusija, Ukraina, Ispanija.

* Pristatyti 564 kultūriniai renginiai;

Paskutinę mugės dieną jau tradiciškai paskelbta ir kitų metų tema. „Po dvidešimties metų“ – tokia tema 2019 metų vasario 21 – 24 dienomis vykstantis renginys visus neabejingus žodžiui ir kūrybai kvies į jubiliejinę, 20-ąją, Vilniaus knygų mugę.