Raimundas Banionis: „Madam Rubinštein“ – legendinės moters drama
Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tras (LRDT) ren­gia­si prem­je­rai – tea­tro ir ki­no re­ži­sie­rius Rai­mun­das Ba­nio­nis sta­to aus­tra­lų ra­šy­to­jo Joh­no Mis­to pje­sę „Ma­dam Ru­binš­tein“ le­gen­di­nės kos­me­ti­kos vers­lo as­me­ny­bės He­le­nos Ru­binš­tein (Ru­bins­tein) gy­ve­ni­mo mo­ty­vais.

Spektaklio scenografijos dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumų autorė – kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Muziką sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas. Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.

Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį kuria aktorė Inga Maškarina. Jos konkurentę Elizabetę Arden įkūnys Aleksandra Metalnikova. Asistento Patriko O´Higinso vaidmenyje matysime Valentiną Krulikovskį. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba su lietuviškais titrais. Premjera vyks 2018 m. lapkričio 30 ir gruodžio 1 d. Didžiojoje scenoje.

Spektaklyje keliamas klausimas, kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti.

Artėjant premjerai, kalbiname spektaklio režisierių Raimundą Banionį, pirmą kartą kuriantį Lietuvos rusų dramos teatre.

– Kaip į jūsų rankas pateko pjesė „Madam Rubinštein“, kurią autorius, australų dramaturgas Johnas Misto dar siūlo vadinti „Vikingų receptu“ arba „Kosmetikos karaliene“, arba „Gražiąja Helena“ ir net „Grožio imperija“?

– Vis dėlto mūsų pasirinktas pavadinimas, mano manymu, geriausiai atspindi pjesės esmę. O pateko man ši pjesė įdomiu keliu. Maskvos V. Majakovskio teatre vaidina labai žinoma aktorė Jevgenija Simonova. Vienas vertėjas pasiūlė jai šią pjesę, manydamas, kad gal žinomai aktorei tiktų puikus Helenos Rubinštein vaidmuo, bet Jevgenija dėl objektyvių priežasčių atsisakė ir pasiūlė šią pjesę man.

Prisipažinsiu, anksčiau nieko nebuvau girdėjęs apie tokį Australijoje garsų rašytoją, dramaturgą Johną Misto, bet nesu prisirišęs prie kurio nors autoriaus, ir ši pjesė mane labai suintrigavo. Ji įdomi ir gyva, su puikiais dialogais ir, man rodos, labai reikalinga mums Lietuvoje, kur daug pažengusio, avangardinio, revoliucinio teatro. Ši pjesė yra klasikinė, nors gal spontaniškesnė ir gyvesnė.

– Žiūrovai turės progos daugiau sužinoti apie realią asmenybę ir jos neįtikėtiną gyvenimo istoriją?

– Nors Helena Rubinštein buvo reali istorinė asmenybė, Johnas Misto parašė ne biografinę pjesę, o tik rėmėsi jos biografija. Kilusi iš Krokuvos žydų šeimos, Chaja (vėliau pasivadinusi Helena) Rubinštein (1870–1965) tapo milijoniere Niujorke, visame pasaulyje išgarsėjo dėl savo apsukrumo, darbštumo ir taupumo, nugyveno labai įdomų gyvenimą ir mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Pjesės veiksmo laikas – paskutinis herojės gyvenimo dešimtmetis, 1954–1965 metai.

– Ponios Rubinštein pavardė Jums anksčiau buvo žinoma?

– Helenos Rubinštein prekės ženklą žinojau nuo pat vaikystės, gal namuose buvo jos kosmetikos... Ši pavardė man kažkodėl asocijavosi su garsiais muzikais Rubinšteinais. Bet prieš keletą metų, kai dar pjesė net nebuvo sukurta, viešėdamas Krokuvoje atsitiktinai sužinojau, kad šalia Vavelio yra Kazimiero rajonas, kuriame nuo seno gyveno Krokuvos žydai. Ten ir pamačiau namą, ant kurio didelėm raidėm parašyta, kad čia gimė Helena Rubinštein. Tada prisiminiau ir jos sukurtą kosmetiką.

Pjesė prasideda gražia istorija, kai jau pagyvenusi Rubinštein atranda tokį airį Patriką, kuris tampa jos sekretoriumi ir tikru draugu, artimu žmogumi, nors iš pradžių bando ją apiplėšti. Ji neprisileido nieko, net vaikų, jos gyvenimą lydėjo įvairios istorijos: vienas iš jos vyrų buvo gruzinų kunigaikštis, jos portretus tapė garsiausi to meto dailininkai, ji esą vartojusi stiprius raminamuosius, gal net bandžiusi žudytis. Aišku, daug būta jos gyvenime tuštybės, savireklamos, už pinigus nusipirktų dalykų...

– Gal kilo klausimas, kaip įvardyti spektaklio žanrą?

Pjesė „Madam Rubinštein“ – tikrai ne komedija ar anekdotų rinkinys, tekste nėra žemo lygio humoro, nebus jo ir spektaklyje. Tiesa, pjesėje esama žydiško humoro su tragikomedijos elementais, kuriuos sustiprins pagrindinės veikėjos akcentas, todėl, manau, visai tikslu būtų spektaklio žanrą įvardyti kaip komišką dramą.

Tai pjesė apie tikrai nejuokingą ir vis aktualesnį dalyką – žmogaus vienišumą. Helena Rubinštein tik gyvenimo pabaigoje suvokė, kad liko vieniša, nors siekė žmogiškos šilumos, turėjo du sūnus ir tris sutuoktinius. Ji užkariavo žiniasklaidos dėmesį, ją tapė Pablo Picasso ir Salvadoras Dali, supo garsūs žmonės, tačiau savo ilgo gyvenimo pabaigoje ji liko tik su neįgaliu, karo sužalotu savo asistentu Patriku. Pjesės autorius kviečia pasvarstyti, ką reiškia valdyti pasaulinę verslo imperiją, paaukojant savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę.

Spektaklyje keliamas klausimas, kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti. Tai kainuoja labai daug – asmeninės laisvės, asmeninio gyvenimo, asmeninės laimės, paprastos šeimyninės laimės, – viso to turi atsisakyti, negali būti geras, supratingas, užjaučiantis. Helena Rubinštein – tai moteris, kuri nusprendžia būti daugiau negu namų šeimininkė, tarnaitė ar patarnautoja.

Grįžtant prie šios pjesės, ji yra labai ekspresyvi, bet ir labai tikra. Nežinau, kaip mums pavyks, bet siekiame labai įtikinamai parodyti dviejų moterų – verslo konkurenčių – likimus. Moterų, kurios paaukoja viską dėl savo darbo. Jos turėjo gyventi, kurti ir dirbti kapitalizmo pasaulyje. Moterims išsilaikyti šiame pasaulyje reikėjo būti labai išradingoms, apsukrioms, stiprioms, todėl ir paaukojo savo vaikus ir artimuosius, nes ir laiko jiems neturėjo.

– Ar iškart planavote statyti šią pjesę Lietuvos rusų dramos teatre?

– Rusų dramos teatras man idealiai tinka šitam spektakliui kurti. Šiame teatre daug gerų aktorių, nuo seno jais garsėja, nemažai jų išsiveržė į platesnius vandenis, kitų šalių teatrus. Beje, Lietuvos rusų dramos teatre režisuoju pirmą kartą.

Ši pjesė tobulai išversta į rusų kalbą – su rimais, sąskambiais, paradoksaliu žodžių žaismu. Pagrindinė veikėja pjesėje kalba Krokuvos žydų akcentu, kurį mes spektaklyje pakeitėme Odesos akcentu, jį daugelis esame girdėję bent jau kine.

Taigi puikus vertimas į rusų kalbą ir Odesos žydų akcentas padiktavo, kad pjesė turi būti statoma Rusų dramos teatre. Ir, žinoma, aktoriai! Čia reikėjo moters – pašėlusios, temperamentingos, ryškios, spalvingos. Tokią aktorę pažįstu ne tik iš žurnalų viršelių. Tai tai Inga Maškarina. Helenos Rubinštein konkurentės Elizabetės Arden vaidmenį kuria Aleksandra Metalnikova, ką tik pripažinta geriausia aktore Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Sekretorių Patriką vaidins Valentinas Krulikovskis, su kuriuo dirbu pirmą kartą, bet žiūrovams jis puikiai žinomas. Visi trys repetuoja su dideliu užsidegimu.

– Turbūt pjesės variklis – arši konkurencinė kova?

– Pagrindinė pjesės linija – konkurencija pagal džiunglių įstatymus tarp to meto didžiųjų kosmetikos verslo ryklių – Helenos Rubinštein, Elizabeth Arden ir „Revlono“ įkūrėjo Charles´o Revsono (pavardės ir prekės ženklo rašyba skiriasi – red. past.). Jų tarpusavio santykiai tikrai nebuvo gražūs, Helena ir Elizabeth galėjo ginčytis, iškeikti viena kitą, špygomis badytis, bet buvo ryškios asmenybės, ir stilių jos turėjo... Spektaklyje personažai vilkės praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečių stiliaus kostiumais, kurių autorė – puiki kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė.

Kita pjesės tema – kosmetikos verslo magnatė paskatino moterų emancipaciją, per rūpinimąsi savo grožiu išlaisvino jas iš to meto stereotipinės moters sampratos. Tiesa, vėliau iš tų pačių emancipuotų moterų, feminisčių sulaukė kaltinimų ir priekaištų, kad moterys dėl kosmetikos tapo gražiomis lėlėmis ir vergėmis, anaiptol ne laisvomis asmenybėmis. Taigi spektaklyje skambės ir šiais laikais aktuali moters savivertės ir vietos visuomenėje tema. Bus ir kitų temų, leisiančių geriau pažinti žmogų, nes to ir siekia teatras.

menufaktura.lt