Primabalerina Jurgita Dronina: tarp Toronto ir Londono
Lie­tu­vių pri­ma­ba­le­ri­na Jur­gi­ta Dro­ni­na – be­ne vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je ba­le­to ar­tis­tė, įsi­pa­rei­go­ju­si dviem tea­trams, gy­ve­nan­ti dvie­jo­se ša­ly­se ir tu­rin­ti šei­mą. Ka­na­dos ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos na­cio­na­li­nių tea­trų so­lis­tė, pra­ėju­sių me­tų Bal­ti­jos Asamb­lė­jos lau­rea­tė kiek­vie­ną kar­tą sau pri­me­na, kad ba­le­ri­nos kar­je­ra trum­pa, tad sten­gia­si mė­gau­tis daug pa­stan­gų ver­tu gy­ve­ni­mu ir da­bar­ti­niu kar­je­ros eta­pu.

Viena labiausiai vertinamų baleto artisčių J. Dronina Baltijos Asamblėjos meno premiją pelnė už įspūdingus pasirodymus didžiausiose pasaulio scenose. Paklausta, ką jai reiškia šis apdovanojimas, ji tikino, kad būti pastebėtai itin svarbu. „Kiekvienas įvertinimas yra tam tikras pastūmėjimas bei supratimas, jog tai, ką darau – yra svarbu ne tik man. Tai svarbu augančiai kartai, baleto istorijai, menui, publikai, kultūrai ir teatrui. Tai nėra tiesiog šokis sau“, – tikino baleto meistrė.

Ji prisipažino į savo spektaklius įdedanti daug daugiau nei vien savanaudišką malonumą būti scenoje. „Baltijos Asamblėjos apdovanojimas ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius – visus mano lūkesčius pralenkę įvertinimai. Jie man svarbūs, nes duoti Lietuvos, Baltijos šalių komisijos nutarimu. Tai rodo, kad mano karjera yra stebima, o pasiekimai pasaulyje, kuriais garsinu Lietuvos baleto vardą – matomi“, – didžiuodamasi sakė Jurgita.

„Mūsų gyvenime viskas gerai suplanuota, beveik nėra galimybių jokiems likimo pokštams.“

Balerina gimė Saratove (Rusija). Iki šiol atsimena namą, kaimą, daržą, pirtį ir jos kvapą… Prisiminimai stiprūs, nors iš Rusijos į Vilnių atvyko būdama vos ketverių, prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę.

Jurgita turi dvejais metais vyresnę seserį Juliją. Vaikystėje nemažai laiko praleista prosenelio namuose ir jo sode. Daug smagių prisiminimų ir iš tų laikų, kai abi su sese eidavo į mokyklą, kai kartu žaisdavo kieme, šėliojo šokiuose.

Gulbių ežeras. / Laurento Liotardo nuotrauka

Likimo dovana

Tačiau kai Jurgita įstojo į baleto mokyklą, seserys atitolo – būsimai balerinai teko gyventi internatinėje mokykloje, ji retai grįždavo namo. O kur dar mokykliniai spektakliai, konkursai… Būdama septyniolikos išvažiavo į Miuncheną ir į namus parvykdavo tik keletą kartų per metus. „Kai jau abi susikūrėme gyvenimą, turime šeimas, abiejų karjeros susiklosčiusios, su sese vėl esame labai artimos. Ir nors baletas pasiglemžė vaikystę, bet suteikė man išskirtinį gyvenimo būdą, galimybę tarnauti menui ir teatrui, prisidėti prie kultūros“, – sakė primabalerina. Baleto artisto profesiją J. Dronina vadina likimo dovana, o didžiausią motyvaciją teikia dalijimasis tuo, kuo ji gyvena.

Kai susilaukė sūnaus, J. Dronina vis dažniau mintimis sugrįžta į vaikystę. „Atkeliauja prisiminimai apie mūsų gyvenimą su mama. Ji mus užaugino viena, aš iki šiol nesuprantu, kaip viską spėdavo. Dirbo du tris darbus: ir dienos, ir naktinėmis pamainomis, ir sugebėjo mus aprūpinti. Galėjome lankyti gerą mokyklą, būrelius, vykti į stovyklas, atostogauti prie ežerų, jūros… Mano akimis, ji yra stipriausias žmogus, kokį tik pažįstu“, – negailėjo šiltų žodžių mamai Jurgita.

„Apdovanojimai rodo, kad mano karjera yra stebima, o pasiekimai pasaulyje, kuriais garsinu Lietuvos baleto vardą, – matomi.“

Tad akimirkomis, kai ima galvoti, jog sunku viską suderinti ir suspėti, ji prisimena savo mamą. „Juolab kad turiu puikų vyrą, kuris padeda ir visada palaiko. Niekuomet neslepiu, kad vaikystė buvo sunki, ir kartais man ji atrodydavo nepakeliama. Tačiau visada sakau, kad baletas mane išgelbėjo. Per savo profesiją išvydau pasaulį, gavau pirmąsias galimybes išvažiuoti į užsienį“, – kalbėjo J. Dronina.

Ir pirmuosius pinigus užsidirbo laimėdama konkursus. Žvelgdama į praeitį Jurgita net nežino, kur dabar būtų, jei ne baleto mokykla, į kurią mama išleido. „Tikiu likimu ir esu dėkinga“, – sakė balerina.

Pramoginiams pritrūko ūgio

"Žizel" - Jurgita Dronina ir Isaacas Hernandezas Fernandezas. / Laurento Liotardo nuotrauka

Kitados Jurgita su seserimi lankė pramoginius šokius, šitaip susipažino su choreografu Eligijumi Bukaičiu. Jis ir pasiūlė pabandyti lankyti gimnastiką arba baletą. Gimnastikos užsiėmimai nepatiko. Tuomet mama nuvedė į parengiamąją baleto grupę pas šviesaus atminimo baleto artistę Aliodiją Ruzgaitę. Paskui jau ir į baleto mokyklą įstojo. „Buvau labai judri ir man patikdavo šokti, ypač pramoginius šokius. Tačiau tuo metu pramoginiams šokiams buvau per mažo ūgio, vis neturėdavau partnerio… Šokdavau viena, kai visi kiti – poromis. Tuo metu sesuo jau buvo čempionė, skindavo laurus pramoginių šokių konkursuose“, – šypsodamasi prisiminė J. Dronina.

Na, o pati pirmoji pažintis su baletu įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Kai mama nuvedė pažiūrėti „Snieguolės ir septynių nykštukų“, nuo tada Jurgitą ši meno šaka pakerėjo. „Vaidindavau visus septynis nykštukus, stovėdavau ant kojų pirštų (be puantų!), ir kažkaip buvo aišku, kad man tai labai patinka“, – linksmai kalbėjo šokėja.

Treniruotėje su sūneliu./ Asmeninio archyvo nuotrauka

Globoja iš aukščiau

Jurgita labai mylėjo savo prosenelį, mėgo visas jo pasakotas istorijas. „Niekada nepamiršiu jo pasakymo (ką tik buvau įstojusi į baleto mokyklą ir teatre dar nešokau), kad prosenelė nespėjo pamatyti, kaip aš šoku, ir jis turbūt nespėsiąs manęs išvysti teatre... Tačiau tikino, kad visuomet į mane žvelgsiąs iš aukštybių. Tokie dalykai niekada nepasimiršta“, – jautriai kalbėjo Jurgita.

Viena skaudžiausių dienų buvo prosenelio laidotuvės. „Mokyklos direkcija manęs į jas neišleido. Ilgai verkiau, – visa šeima ten, o manęs kartu nebuvo… Dažnai prieš spektaklį pagalvoju apie abu savo prosenelius, žvelgiančius į mane iš viršaus“, – išgyvenimais dalijosi J. Dronina.

Su sūneliu Damianu. / Asmeninio albumo nuotr.

Nors šokėjų giminėje nėra, artisto gyslelė, matyt, užkoduota genuose. Rusijoje Jurgitos mama prieš ištekėdama ir prieš susilaukdama atžalų mokėsi aktorinio meistriškumo. Tarp giminaičių – Sankt Peterburgo cirko artistai, apvažiavę daug pasaulio šalių.

Būdama Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus ugdytine J. Dronina jau dalyvavo tarptautiniuose konkursuose Švedijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Rusijoje ir JAV, pelnė prizinių vietų. Į klausimą, ar nesusirgo vadinamąja žvaigždžių liga, balerina atsakė iki šiol prisimenanti šį posakį. Jis jai paliko stiprią moralinę traumą. „Kai tik kas nors nepavykdavo, man visuomet prikišdavo žvaigždžių ligą, bet aš dėl šeiminių priežasčių ir sunkios vaikystės niekada nesijaučiau galinti sau leisti susirgti šia liga“, – kalbėjo J. Dronina.

Kiekvienas pasiekimas balerinai tapdavo viltimi ištrūkti į pasaulį, galimybe padėti šeimai, kai jai taip to reikėjo. „Sėkmė skatino siekti kaskart daugiau. Siekti visuomet buvo ko ir vis dar yra“, – aiškino pašnekovė.

Balerinos profesija, pasak J. Droninos, nėra monotoniška, kiekviena diena atneša naujų tikslų. Tikriausiai dėl to ji iki šiol ir nesusirgusi žvaigdžių liga. „Žmonės, kurie ateina į baleto repeticijų salę, mato mūsų sunkią kasdienybę, nuolatinį nepasitenkinimą, norą atlikti tobuliau, supranta, kad visas žavesys yra tik scenoje, o ne kasdienybėje“, – tikino balerina.

Paskutiniais metais Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokslą J. Droninai teko derinti su užsiėmimais Miuncheno baleto akademijoje. Būdama septyniolikos priklausė dviem ugdymo įstaigoms ir jas abi sugebėjo baigti.

Pirmoji J. Droninos mokytoja buvo Irena Požerienė, jos sakytas pastabas balerina mena iki šiol. Įstrigo ir aukštesnių klasių dėstytoja Jolanta Vymerytė-Grincevičienė, labai greitai tapusi artima kaip mama.

Prasiplėtė akiratis

„Bajaderė“./ Martyno Aleksos nuotr.

Nepamirštama stažuotė pas vokiečių baleto šokėją Konstanze Vernon, kuri balerinai tarsi atvėrė akis, praplėtė akiratį. Jos dėka Jurgita sužinojo apie ryškiausius pasaulio baleto šokėjus, vardus tų, kurių niekada nebuvo girdėjusi. „Miuncheno teatre pirmą kartą gyvai pamačiau šokėjo, choreografo Williamo Forsythe'o baletus, susipažinau su kviestiniais pasaulinio garso dėstytojais, prancūzų šokio mokykla“, – vardijo pašnekovė.

Miunchene Jurgita susidraugavo su baleto artistų pora Kirilu Melnikovu ir Elena Pankova. Jie tapo tarsi šeima.

Po laimėto konkurso Grase (Prancūzija) J. Dronina priėmė pakartotinį kvietimą dirbti Švedijos karališkojo baleto kordebalete. Netrukus jai teko soliniai bei kai kurie pagrindiniai vaidmenys. 2005–2010 metais Jurgita – jau Švedijos karališkojo baleto teatro primabalerina, o 2010–2015-aisiais – Olandijos nacionalinio baleto teatro primabalerina. „Teko daug ko išmokti – kaip elgtis, kaip kalbėti, kaip greitai pačiai išmokti naujos choreografijos. Pasinėriau į Švedijos karališkojo teatro vaizdo archyvą – be saiko žiūrėjau visus įrašus, susipažinau su legendinių Kennetho MacMillano, George'o Balanchine'o, Matso Eko choreografijomis... Buvau tikra baleto fanatikė, tačiau kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau stiprėjo suvokimas, kad dar daug ko nesu mačiusi“, – dėstė įspūdžius J. Dronina.

Atsivėrė visai kitas pasaulis, prie jo reikėjo greitai prisiderinti. J. Dronina išmoko anglų ir švedų kalbas, vakarais viena repetuodavo salėje, kad nušlifuotų vaidmenis, kuriuos norėjo šokti ateityje.

Karolinos Kuras nuotr.

Stiklų puantuose nebuvo – Jurgitą Stokholmo teatras augino, pedagogai ir direktorė ja tikėjo, ruošė pirmiesiems karjeros žingsniams. Kolegos, anot balerinos, kaip ir visi žmonės – visada bus tokių, kuriems patinki, ir tų, kurie tavęs nenori matyti. „Juk taip yra bet kurioje profesijoje, bet kurioje gyvenimo srityje. Toks gyvenimas“, – pridūrė šokėja.

Pasiilgsta namų

2015-aisiais Lietuvos baleto 90-mečio proga LNOBT J. Dronina surengė išskirtinį koncertą, pakviesdama pasaulines baleto žvaigždes. Tai buvo balerinos dovana Lietuvos publikai. 2018-aisiais LNOBT ji šoko Adolphe'o Adamo balete „Žizel“.

„Bandau atvažiuoti bent kartą per metus ir pašokti vieną ar du spektaklius LNOBT. Tačiau sunkiai pavyksta rasti laisvo laiko, suderinti grafiką. Tikiuosi, kad greitu laiku galėsiu atvykti. Labai pasiilgstu Vilniaus, grįžimo į vaikystės namus“, – kalbėjo primabalerina.

J. Dronina – jauna mama. Kartu su sutuoktiniu Sergejumi Endinianu augina 2012-aisiais gimusį sūnų. Sergejus dirba nekilnojamojo turto srityje, sėkmingai plečia savo veiklą. Šokėjo karjerą jis baigė prieš ketverius metus. Kol šoko, dirbo ir profesionaliu fotografu. Beje, J. Droninos karjeros pradžioje buvo jos vadybininkas, mat tuo metu balerina verslo reikalų neišmanė. Kitaip nei dabar: viską organizuoja, planuoja ir įvykdo pati.

Vaikystėje / Asmeninio albumo nuotrauka

„Mūsų gyvenime viskas gerai suplanuota, beveik nėra galimybių jokiems likimo pokštams. Esame daug pasiekę, dėkingi gyvenimui už galimybes. Pasisekė susitikti su žmogumi, kuris, kaip ir aš, norėjo siekti karjeros ir turėti šeimą“, – pasidžiaugė balerina ir pridūrė, jog viską pavykę suderinti tik todėl, kad abu su vyru labai to norėjo. Todėl savo vaikui šiandien gali suteikti tai, apie ką vaikystėje tik galėjo pasvajoti.

Trūksta tik laiko. Balerina kartais pagalvoja, jog visai praverstų kokios papildomos šešios valandos, kad viską per dieną suspėtų. „Kita vertus, apima labai geras jausmas, kai pavyksta įgyvendinti tai, kas atrodo neįmanoma“, – optimistiškai nusiteikusi J. Dronina.

Savo laisvalaikį, kurio turi labai mažai, balerina vadina šeiminiu – kartu su sūnumi Damianu Ulysses eina į Londono dramos teatrą, muziejus arba tiesiog vaikšto po miestą. O Toronte mėgaujasi buvimu gamtoje.

J. Dronina studijuoja valdymą ir vadovavimą (managment and leadership). Tikino tvirtai žinanti, jog nori vadovauti teatrui, parašyti knygą ir pradėti rengti nuolatinį labdarai skirtą baleto gala koncertą, kad padėtų talentams, kurie neturi lėšų žengti pirmųjų žingsnių. Tai nebe pirma labdaringa J. Droninos veikla. Neseniai ji pasitelkė vieną įmonę, sutikusią padovanoti mokykloms puantų. Visokių planų be galo daug. „Vyras juokiasi, kad jeigu ir toliau tiek planuosiu, tai niekuomet neturėsiu laisvo laiko! Bet man – planai ir tikslai yra kaip oras, kuriuo kvėpuoju, jie mane veda pirmyn, jų vedama galiu egzistuoti ir kurti“, – teigė baleto žvaigždė.