Pranas Treinys: „Laimei, sustreikavo širdis“
Lie­tu­vos tea­tro są­jun­gos or­ga­ni­zuo­ta­me ren­gi­ny­je il­ga­me­tis Aka­de­mi­nio dra­mos tea­tro (da­bar Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis dra­mos tea­tras) di­rek­to­rius, ak­to­rius, ra­šy­to­jas Pra­nas Trei­nys (g. 1928) da­li­jo­si is­to­ri­jo­mis apie tea­tro le­gen­das.

„Kiekvieno žmogaus gyvenimas susiformuoja šiajam einant į galą, o labiausiai, – numirus, – susirinkusiai publikai sakė P. Treinys. – Kiek mūsų draugų numirė... Arūnas Storpirštis. Tomas Vaisieta. Sunku kalbėti, nesinori įnešti kapinių nuotaikos. Juk gyvenimas toks gražus.“

Ne viena garsi artistė išpasakojo Pranui Treiniui savo meilės istorijas ir net patikėjo asmeninius dienoraščius.

Įtraukė teatras

Su teatro užkulisiais ir lietuviškojo teatro senosios kartos korifėjais P. Treinys susipažino jau 1947-aisiais, pradėjęs mokytis vaidybos Dramos studijoje. Ją baigęs tapo anuometinio Valstybinio dramos teatro aktoriumi, dar prieš gaudamas lituanisto diplomą Vilniaus universitete. Studijuodamas antrame kurse atėjo laikyti stojamųjų egzaminų į teatrą. P. Treinys prisipažino atmintinai mokėjęs tik Salomėjos Nėries eilėraštį „Dvidešimt su“. Komisijos centre sėdėjo Borisas Dauguvietis, anot Prano, galingas vyras, bemaž dviejų metrų ūgio. „Dvejus akinius ant kaktos turėjo: vieni, kurie pritraukia, kiti – tave nutolina. Pradėjau deklamuoti: Ruduo Paryžiuj / šlapia / Bulvaruose šviesu / Štai, gėlės! Gražios! Kvepia! / Tik dvi dešimti su! (...) Toliau varau, o baimė ima, kinkos dreba. Taip įsidrebėjo koja, kad teko ją prispausti... Neatsimenu, kaip perskaičiau pasakėčią“, – pasakojo P. Treinys. Paprašytas pavaikščiot „pagal taktą“ paliepimą įvykdė net griūdamas. O aikštelė gi balerinų nutrypta – pašokinėk, kad geras! „Tempo, tempo!“ – egzaminuotojai ragino žengti į taktą. „Išėjęs galvoju – baigta, apsisarmatijau. Tačiau kitą dieną išgirdau sveikinimus – priėmė“, – prisiminimais dalijosi legenda.

1950–1991 metais aktorius P. Treinys sukūrė įvairių vaidmenų. Vieni ryškesnių – Rudis (Rūdolfso Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1957 m.), Trafimovas (Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, 1960 m.), Topylis (Žemaitės „Marčios“ inscenizacija, 1964 m.), Krizas (Petro Cvirkos „Meisterio ir sūnų“ inscenizacija, 1965 m.).

1958-aisiais pradėjo eiti šio teatro direktoriaus pareigas ir jam vadovavo 33 metus, iki pat 1991-ųjų. „Įsivaizduokite, kaip „prilipo“ tie žmonės, tarsi šeimoje gyvenant... Buvo skaudu palikti juos ir išeiti, – prisipažino P. Treinys ir dramatiškai pridūrė: – Laimei, sustreikavo širdis.“

Greitosiom nuvežtas į klinikas, pateko pas Vytautą Sirvydį ir išgirdo negailestingą diagnozę – reikia širdies operacijos. „Klausiu, gal būtų galima kiek be jos pratęsti – velniams reikia gultis ant to stalo? O jis uždėjo ranką ant mano kelio ir tarė: „Tamsta esi uteniškis. Mes iš vieno šulinio esame gėrę vandenį, pačiam linkiu gero.“ Žmogiškai pasakė. Ir pasilikau.“

Vežamas ligoninės koridoriumi neatsikratė slogučio. „Lyg šiurpas perbėgo mintis: Jėzau Marija, pragyvenau tiek metų ir dar su jais visais (teatro žmonėmis – aut.) neatsisveikinau. Nieko nepasakiau gero apie juos! Tai buvo tarsi mano įžadas, kad atsikelčiau“, – būgštavimais dalijosi P. Treinys.

Meilės ir scenos

Ir jis prisikėlė. 1998-aisiais parašė atsiminimų knygą „Atsisveikinimas su teatru“, kurioje atskleidė iškilių teatro asmenybių, aktorių ir režisierių gyvenimą. Vienas skyrelių skirtas trims mūzoms – „Moterys, kurias aš mylėjau“.

Tarp teatralų anuomet esą sklandęs sąmojis, kad virš įėjimo į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą esanti Stanislovo Kuzmos skulptūra „Mūzų šventė (šiuo metu uždengta dėl pastato rekonstrukcijos) vaizduoja valdingąsias aktores: Galiną Jackevičiūtę, Lidiją Kupstaitę, Moniką Mironaitę. Jų vyrai buvo garsūs ir įtakingi. „Galina Galingoji. Ji – sovietinio valstybės ir partinio veikėjo Kazio Preikšo, kurio bijojo net pats B. Dauguvietis, žmona. O aš kas? Dešimtmetį bažnyčios klapčiuku tarnavęs… Atsidūriau tokioj pat situacijoj – ir man teko bijoti K. Preikšo, – atvirai kalbėjo P.Treinys. – Tačiau gastrolės čia prasideda, čia baigiasi.“

Prieš pusę amžiaus Vilniaus dramos teatre buvo vaidinama Leonido Lurjė režisuota Friedricho Schillerio tragedija „Marija Stiuart“. Škotijos karalienę Mariją Stiuart įkūnijo L. Kupstaitė, Anglijos karalienę Elžbietą – G. Jackevičiūtė.

Kai G. Jackevičiūtė išgyveno sutuoktinio netektį, P. Treinys išgirdo netikėtą jos prašymą – ją palaidoti su karalienės Elžbietos kostiumu. „Pajuokavau, kad nežinia, kuris pirmas kojas pakratysime. Ir staiga – skambutis. Galinai – gerklės vėžys. Atšaukė karalienės kostiumą… Palaidota Kaune, šalia savo tėvų, – reikšmingai patylėjo P. Treinys ir po trumpos pauzės klausiamai pridūrė: – Argi negražūs tie žmonės, kuriuos pragyvenau?“

Literatūrinė karjera, pasak Prano, prasidėjo parašius eilėraštį sienlaikraščiui „Moterys aktorės“: Žaidžiam kaip kūdikiai / Svarstom kaip senės / pro melsvą lornetą žvelgdamos oriai / Kai pamatome amūro laivą (…) / Greit atsibosta partnerių (…) snukiai išblukę / Jausmai pernykščiai / (…) žiovulį tramdom, prarandame ūpą / Dubleris meilės nevertas / Premjeros, karjeros… Mūsų rytojus, mūsų gyvenimas / Meilės maldauju, meilės ir scenos!

Sulaukė atsiliepimų, neva „nežinia kiek čia poezijos, bet bobų psichiką pavykę perprasti. „O užbaiga esą turėtų būti kitokia: „Scenos maldauju, scenos ir meilės!“ Šitaip mes ir gyvenome“, – juokėsi P. Treinys, ilgus metus buvęs neįtikėtinų teatro žvaigždžių meilės dramų liudininku.

Ne viena garsi artistė išpasakojo jam savo meilės istorijas ir net patikėjo asmeninius dienoraščius. Didelė dalis šių patirčių ir pasakojimų sudėta į P. Treinio memuarų knygas „Atsisveikinimas su teatru“ ir „Tango su arkangelu Gabrielium“. Nemažai jau į amžinybę iškeliavusių aktorių ir jų gyvenimo epizodų prikelta naujam gyvenimui trijuose P. Treinio teatriniuose romanuose. Šią vasarą Lietuvos rašytojų sąjungos narys išleido jau 21-ąją knygą „Audriaus Pūkelio meiliškos kalvarijos“.