Pranas Dovydaitis: nepailstantis Lietuvos pilietis
Iš dvi­de­šimt Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rų tik dviem – Pra­nui Do­vy­dai­čiui ir Vla­dui Mi­ro­nui – bu­vo lem­ta užim­ti vie­ną svar­biau­sių Lie­tu­vo­je po­li­ti­nių pos­tų – mi­nis­tro pir­mi­nin­ko. V. Mi­ro­nui ke­lią į šį pos­tą at­vė­rė ar­ti­ma drau­gys­tė su pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na, o P. Do­vy­dai­čio ke­lias bu­vo ki­toks: prem­je­ru jis ta­po vals­ty­bei kri­ti­niu me­tu, 1919-ųjų ko­vą, ta­čiau šias par­ei­gas ėjo tik mė­ne­sį.

Pasitraukęs iš ministro pirmininko pareigų, P. Dovydaitis į aktyvią politiką nebegrįžo. Tačiau iki šiol jis vertinamas kaip viena iškiliausių Pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybių. Šiandien „Lietuvos žinių“ skaitytojams pasakojame apie vieno didžiųjų valstybininkų – Prano Dovydaičio – gyvenimą.

Pranas Dovydaitis, ko gero, daugiausia prisidėjo, kad nepriklausomybė būtų paskelbta būtent 1918 metų vasario 16-ąją, o ne kurią kitą dieną.

Piemuo, atsidūręs universitete

P. Dovydaitis gimė 1886 metų gruodžio 2 dieną Runkių kaime, Marijampolės apskrityje. Tėvai nebuvo turtingi, turėjo apie 6 hektarus žemės. Pranas buvo vyriausias sūnus, o tuo metu tai beveik be išimties reiškė, kad gyvenimas turės būti susietas su ūkiu ir jo perėmimu. „Dar nė kiaulių neatganęs, jau buvau pristatytas, berods, nuo 8 metų, karves ganyt, ir ne laukuose, – kas yra tik vieni juokai, o miškuose, kas jau yra ne juokai“, – vėliau prisimindamas vaikystę rašė pats P. Dovydaitis.

Vis dėlto tėvas buvo nusiteikęs suteikti sūnui bent šiokį tokį išsilavinimą, tad 1891 metais padovanojo jam elementorių. Vaikas greitai išmoko skaityti lietuviškai. Net spaudos draudimo metais Dovydaičių namus pasiekdavo lietuviškos knygos. Jaunasis Pranas jas tiesiog rydavo. Sulaukęs dešimties, pradėjo lankyti Višakio Rūdos pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. Ten dalyvavo dviejuose mokinių streikuose, kuriuose buvo reikalaujama dėstyti lietuvių kalba ir mažinti rusifikaciją.

Neatsižvelgus į mokinių reikalavimus, kai kurie metė mokslus, tarp jų – ir P. Dovydaitis. Tik vėliau, 1908-ųjų birželį, eksternu išlaikęs egzaminus, jis gavo Marijampolės gimnazijos baigimo pažymėjimą. Dešimčia metų jaunesnis publicistas Valentinas Gustainis prisimena, kad nuo vaikystės jį lydėjo legenda apie P. Dovydaitį ir jo gabumus: „Kažkas pas mus atėjęs labai dailiai papasakojo apie nepaprastai gabų jaunikaitį, kuris (...) labai troškęs mokslo, bet jo tėvai nebuvo turtingi, kad galėtų jį leisti į gimnaziją. Tai jis sugalvojęs pats vienas namie, be jokių mokytojų, vien tik iš knygų, išmokti visa tai, ką gimnazijose mokytojai išmokydavo per 8 metus, ir visos gimnazijos egzaminus išlaikęs net geriau už kitus (...) Apylinkėje pasklidusi žinia apie Dovydaitį ir mano sąmonėje įžiebė gana fantastiškos vilties žariją, kad ir aš galėčiau pasekti to Runkių Dovydaituko pavyzdžiu.“

1908 metų rudenį P. Dovydaitis pasiekė tai, apie ką daugelis jo bendraamžių galėjo tik svajoti – tapo studentu. Jis išvyko į Maskvos universitetą ir ten per ketverius metus baigė teisės studijas. Tuomet ėmėsi filosofijos studijų, bet jas metė ir 1913 metais sugrįžo į Lietuvą. Maskvoje teko susidurti su tuo metu tarp studentų išpopuliarėjusiomis radikaliomis ateizmo ir laisvamaniškumo idėjomis. Jos, anot Juozo Girniaus, ne tik nesudomino P. Dovydaičio, bet ir galutinai suformavo jo veiklos pagrindinę kryptį ir ašį: „Antikristinio pasaulio patirtis padarė jį krikščioniškosios tiesos apaštalu.“

Sugrįžus į Lietuvą

1911 metais P. Dovydaitis pradėjo redaguoti „Ateitį“ – Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) leistos „Draugijos“ priedą, taip pat tapo Lietuvių katalikų studentų sąjungos pirmininku. „Ateitis“ ateitininkų judėjimui buvo vienas svarbiausių leidinių, atsvara vis labiau viešumoje platinamoms socialistinėms ir liberalioms idėjoms.

1913 metais, sugrįžęs į Lietuvą, P. Dovydaitis iš A. Smetonos perėmė ir „Viltį“. Tuo metu laikraščio redakcijoje tvyrojo įtampa – išryškėjo konfliktai tarp krikščionių demokratų linijos ir A. Smetonos aplinkos brėžiamų „tautinių“, laicistinių (sekuliarizmo) gairių. Po P. Dovydaičio paskyrimo A. Smetona pasitraukė iš laikraščio redakcijos ir dar ilgai ant jo griežė dantį. Pastarojo žodžiais, tarp abiejų buvo „padėtas neprietelingumas“.

P. Dovydaičio vadovavimo metais „Viltis“ išsiplėtė, tapo dienraščiu, atsirado ir mėnesinis priedas, o laikraščio turinys vėl tapo labiau krikščioniškas. Tai buvo dėsninga, nes Dovydaitis buvo itin darbštus ir atsidavęs savo darbui, be to, kaip jį apibūdino Zenonas Ivinskis, visose savo gyvenimo srityse visuomet pirmiausia buvo katalikas. Vis dėlto 1915 metų rugsėjį, po vokiečių okupacijos, laikraštis buvo uždarytas. Tačiau iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo P. Dovydaitis nepasitraukė, prisidėjo prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, tapo pirmosios Kaune įsteigtos lietuviškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi.

Jis jau buvo plačiai žinomas kaip talentingas ir išsilavinęs publicistas, visuomenės veikėjas, inteligentas, tad neatsitiktinai 1917 metais Vilniaus konferencijos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, nors ir gyveno Kaune. Kaip pažymėjo istorikas Algirdas Jakubčionis, P. Dovydaitis nebuvo itin aktyvus Lietuvos Tarybos narys, retai pasisakydavo – to priežastis buvo ir gyvenamoji vieta, ir ankstesnis konfliktas su Tarybos pirmininku A. Smetona „Vilties“ redakcijoje. P. Dovydaičio teigimu, jis dažnai būdavo paliekamas nuošalyje, pavyzdžiui, apie sprendimą kviestis Wilhelmą von Urachą ir mėginti restauruoti monarchiją Lietuvoje jis sužinojo jau post factum.

Nepaisant to, P. Dovydaitis, ko gero, daugiausia prisidėjo, kad nepriklausomybė būtų paskelbta būtent 1918 metų vasario 16-ąją, o ne kurią kitą dieną. Kaune susitikęs vyskupą Pranciškų Karevičių jis sužinojo, kad šiam vokiečių generolas Erichas Liudendorfas pareiškė nematąs priežasčių, kodėl Vokietija negalėtų pripažinti Lietuvos nepriklausoma valstybe. P. Dovydaitis iškart nuvyko į Vilnių, kur, sužinojusi naujienas, Taryba jau kitą dieną pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Trečiasis Lietuvos respublikos premjeras

Po 1918 metų vasario P. Dovydaitis kuriam laikui nutolo nuo Tarybos dienotvarkės, labiau susitelkė į publicistinę veiklą ir gimnazijos reikalus Kaune. Vis dėlto 1919-ųjų sausį, bolševikams puolant Lietuvą, visas susikūrusios valstybės politinis elitas persikėlė į Kauną, o tai reiškė, kad P. Dovydaitis vėl priartėjo prie politinio gyvenimo centro. Tuo metu jau veikė antroji Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus. Jai teko iš kracho bandyti išvesti ką tik susikūrusią valstybę, bolševikų kariuomenė jau buvo užėmusi sostinę Vilnių. Situaciją dar sunkino tai, kad išryškėjo konfliktai tarp dviejų galios centrų – tebeveikiančios Valstybės Tarybos ir 1918 metų lapkritį pradėjusios veikti Lietuvos Vyriausybės. 1919-ųjų kovo 6 dieną atsistatydino M. Sleževičiaus ministrų kabinetas, ir netrukus Vyriausybę ėmė formuoti P. Dovydaitis.

Beje, P. Dovydaitis nebuvo pirmas kandidatas į premjero postą: iš pradžių nesėkmingai tartasi dėl Rapolo Šliūpo ir Jono Yčo kandidatūrų, tik tada atsigręžta į P. Dovydaitį. Istoriko Algirdo Jakubčionio teigimu, kitų kandidatų iš esmės nebuvo, o ir pats P. Dovydaitis nedegė noru tapti premjeru, tačiau sutiko suprasdamas padėties sunkumą. Nors ir buvo krikščionis demokratas, Vyriausybę suformuoti jam pasiūlė Tautos pažangos partijos veikėjai, o ne krikdemai – priimdamas jų kvietimą P. Dovydaitis veikė neturėdamas partijos centro komiteto pritarimo.

P. Dovydaičio Vyriausybė, regis, buvo pasmerkta žlugti, ji kalnų nenuvertė. Kairieji ir liberalai (tautininkai) ją pravardžiavo „gyvojo rožančiaus kabinetu“, net P. Dovydaičio bičiuliai pripažino, kad jis stokojo kai kurių savybių (pavyzdžiui, diplomatiškumo) ir patirties eiti tokias pareigas. Visą mėnesį jo Vyriausybės veiklą sabotavo prasidėję streikai valstybinėse institucijose – darbuotojai (socialdemokratai, liberalai) protestavo prieš „klerikalą“, einantį valstybės vadovo pareigas.

Net ir tarp krikdemų P. Dovydaičiui stigo užnugario: jo padėjėjas buvo Aleksandras Stulginskis, asmeninį premjero štabą sudarė Mykolas Krupavičius, Leonas Bistras, Petras Karvelis. Visi keturi buvo esamos arba kylančios krikdemų žvaigždės, ypač didelėmis asmeninėmis ambicijomis pasižymėjo M. Krupavičius, tad, užuot padėję P. Dovydaičiui tvarkytis, jie dažnu atveju tiesiog stengėsi jį kontroliuoti. Per tą mėnesį premjero poste P. Dovydaičiui nepavyko nuveikti ko nors esminio, nes jis visur atsitrenkdavo į kliūtis.

Formaliai P. Dovydaitis jau kovo 19-ąją nurodė dėl sveikatos problemų pasitraukiantis iš pareigų, tačiau Vyriausybė dirbo iki balandžio 12 dienos. A. Jakubčionio neįtikino su sveikatos problemomis susijusi pasitraukimo iš pareigų versija. Istoriko manymu, tai tebuvo pretekstas: P. Dovydaitis tiesiog neapsikentė nepasitikėjimo, o galutinai apsispręsti jį galėjo paskatinti prezidento institucijos įsteigimas bei šiam postui numatomas kandidatas – A. Smetona. Išrinkus A. Smetoną prezidentu, P. Dovydaitis jo net nepasveikino.

Vis dėlto klaidinga būtų manyti, kad P. Dovydaitis nebuvo tinkamas politikai, jis tiesiog nemėgo politinės biurokratijos, asmeniškų ginčų ir intrigų, nebuvo diplomatiškas. Tačiau labai aiškiai suvokė esąs naujosios Lietuvos valstybės pilietis ir jautėsi esąs atsakingas už krašto ateitį. P. Dovydaitis visuomet buvo nuoseklus, nuolat dalyvavo politiniame gyvenime – tik galbūt šiek tiek kitomis, mums mažiau akivaizdžiomis formomis.

Neprilygstamas švietėjas

Vargu ar Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje rastume žmogų, kuris būtų labiau nei P. Dovydaitis prisidėjęs prie mokslo populiarinimo. Pasitraukęs iš ministro pirmininko pareigų, jis iki 1922 metų vadovavo „Saulės“ gimnazijai, tuo pačiu metu pradėjo dėstyti Aukštuosiuose kursuose, kurie ilgainiui tapo Lietuvos universitetu. Netrukus P. Dovydaitis tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėju. Jis dėstė senovės ir viduramžių filosofiją, religijų istoriją, senovės istoriją, istorijos filosofiją, pedagogikos istoriją.

Atsižvelgiant į tai, kad knygų lietuvių kalba šiomis temomis ir nebuvo, P. Dovydaitis tai turėjo kompensuoti savo išprusimu ir universitete buvo gerai vertinamas.

Taip, kaip šiemet minime valstybės šimtmetį, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais panašios svarbos data buvo laikomi 1930 metai – Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. Tai, kad P. Dovydaitis tų metų vasario 16-ąją buvo pakviestas skaityti proginę paskaitą Lietuvos (dabar – Vytauto Didžiojo) universitete, buvo didžiulis įvertinimas.

Tačiau akademinis gyvenimas buvo tik nedidelė P. Dovydaičio šviečiamosios veiklos dalis. Jis taip pat buvo vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigėjų, nuo pat „Lietuviškosios enciklopedijos“ kūrimo pradžios priklausė jos redakcinei kolegijai. Beje, šias savo pareigas P. Dovydaitis vėliau meistriškai išnaudojo įgeldamas A. Smetonos autoritariniam režimui, tačiau apie tai – kiek vėliau.

Itin svarbūs buvo ir jo redaguoti leidiniai: gamtos mokslams nagrinėti skirtas „Kosmos“, filosofijos „Logos“, religijos mokslui – „Soter“, pedagoginę tematiką nagrinėjusi „Lietuvos mokykla“, ateitininkų „Naujoji vaidilutė“. Visų šių leidinių kertinė figūra neabejotinai buvo P. Dovydaitis, paminėti galima ir atskirų knygelių rengimą bei publikavimą nuo pat 1911-ųjų. Į 1936 metais Stasio Šalkauskio sudarytą rinktinę P. Dovydaičio bibliografiją pateko daugiau nei 100 (svarbiausių!) tekstų. Didelė dalis būsimų lietuvių inteligentų subrendo skaitydami būtent P. Dovydaičio tekstus. Taip augo ir vienas garsiausių lietuvių filosofų Juozas Girnius, kuris vasaros atostogas leisdavo laivelyje Alaušo ežere, kaip pats prisipažino, „garsiai skaitydamas mažai tesuprantamus „Logos“ straipsnius“.

Autoritarinio režimo kalinys

Atsižvelgiant į tai, kad P. Dovydaičio ir A. Smetonos santykiai nebuvo itin geri, 1926 metų perversmas naujų perspektyvų jam neatvėrė. Ilgai laukti nereikėjo, tad jau 1929 metais pradėta varžyti ateitininkų veikla, o 1930-aisiais moksleivių ateitininkų veikla buvo visai uždrausta. P. Dovydaitis, nors nebevadovavo šiai organizacijai, nuo jos nenutolo ir buvo laikomas neatsiejamu autoritetu. Zenono Ivinskio teigimu, uždraudus organizacijos veiklą, P. Dovydaitis vėl tapo neoficialiu ateitininkų vadu – nuo 1932 metų dalyvaudavo kone kiekviename platesniame katalikų jaunimo susibūrime.

Tuo pat metu atsinaujino diskusijos dėl tikybos dėstymo mokykloje. 1930 metais iškeltas reikalavimas atskirti mokyklą nuo religijos. Į šias diskusijas itin aktyviai įsitraukė P. Dovydaitis, S. Šalkauskis ir Stasys Yla. Įtampa tarp katalikiškų organizacijų ir A. Smetonos režimo administracijos vis didėjo. 1931 metais imta varžyti ir Teologijos-filosofijos fakulteto veiklą. Galiausiai 1932 metais P. Dovydaitis buvo suimtas ir nuteistas trims mėnesiams kalėjimo (kartu su Juozu Eretu ir Juozu Leimonu) už tai, kad dalyvavo vadinamųjų pavasarininkų kongrese Marijampolėje, gynė katalikiškų organizacijų teises, teigė, kad neleis „arkliui užlipti ant altoriaus“. Arklys šiuo atveju buvo A. Smetonos įkūnijama valstybė, bandanti vis labiau kištis ir varžyti kitų (ne tautininkų) organizacijų veiklą.

P. Dovydaičio įkalinimas sukėlė didžiulį rezonansą, visuomenės veikėjai asmeniškai kreipėsi į A. Smetoną, kuris tuomet paniekinamai atsiliepė apie P. Dovydaitį – esą šis nesupranta prezidento brėžiamos linijos, yra „nepolitiškas, vien darbštus mokslininkas, ir jam reikėtų to laikytis“. Vis dėlto po pusantro mėnesio kalėjimo, užsiauginęs barzdą ir sulysęs, P. Dovydaitis, A. Smetonai pritarus, buvo paleistas į laisvę.

Tokia bausmė P. Dovydaičio neįbaugino – jis ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, globojo ateitininkus, todėl ir toliau konfliktavo su autoritariniu režimu. 1934 metais už dalyvavimą ateitininkų susirinkime vėl buvo pagrasinta atleisti jį iš universiteto. Grasinimas buvo įvykdytas 1936 metų sausį: prezidento sprendimu P. Dovydaitis buvo išmestas iš universiteto, tačiau užprotestavus akademinei bendruomenei (ypač S. Šalkauskiui ir Mykolui Romeriui) kovo mėnesį jam leista sugrįžti. Tiesa, būtina sugrįžimo sąlyga buvo raštiškas pasižadėjimas „jokios veiklos moksleivių ateitininkų tarpe nuo šiol nevaryti“, o 1938 metais švietimo ministro įsakymu P. Dovydaičiui buvo uždrausta dėstyti kai kurias disciplinas. P. Dovydaitis net buvo įtrauktas į Valstybės saugumo departamento albumą, tarp didžiausią pavojų keliančių asmenų. P. Dovydaičio nuotrauka ten atsidūrė tarp „lenkų šnipų“ ir „Vokietijos agentų“.

Tiesa, už tai, kaip jau buvo minėta, P. Dovydaitis sugebėjo subtiliai įgelti ir A. Smetonai – išėjus kitam „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomui, jame atsirado ir išsami P. Dovydaičio biografija, kurioje buvo plačiai aprašyti jo konfliktai su autoritariniu režimu, cituojamas ir minėtas pasižadėjimas nebevykdyti veiklos tarp ateitininkų.

Popiežius Jonas Paulius II per iškilmingas ekumenines mišias Romoje Praną Dovydaitį paskelbė kankiniu ir įtraukė jį į XX amžiaus martirologą.

Tikėjimo kankinys

Vis dėlto, kad ir kokie konfliktai kildavo tarp A. Smetonos ir P. Dovydaičio, tikroji pastarojo gyvenimo drama prasidėjo po sovietinės okupacijos. Beje, dar 1935 metais bolševikų valdžią jis įvardijo kaip „Belzebubo karaliją“, kuri, deja, 1940 metais pasiekė ir Lietuvą. Jau rugpjūtį Justo Paleckio įsakymu P. Dovydaitis buvo atleistas iš universiteto, prasidėjo jo žemės nusavinimai. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis jis liko ištikimas ateitininkams, organizavo jų veiklą pogrindyje.

1941-ųjų birželio 14 dieną P. Dovydaitis buvo suimtas ir ištremtas į Sverdlovsko sritį. Po metų – jau tremtyje – areštuotas ir uždarytas į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo nubaustas mirties bausme sušaudant. Bausmė įvykdyta 1942 metų lapkričio 4 dieną.

Duomenų apie P. Dovydaičio gyvenimą tremtyje ir lageryje nėra daug, tačiau, regis, net ir ten jis liko ištikimas sau – su likimo draugais diskutuodavo apie religiją, filosofiją ir istoriją, stengėsi visiems palaikyti gerą nuotaiką. Veikiausiai tas P. Dovydaičio nuoseklumas ir buvo esminė priežastis, kodėl jis buvo taip gerbiamas tarp katalikų intelektualų. Filosofas J. Girnius ėmėsi istoriko darbo, parašė beveik 800 puslapių stipraus Lietuvos valstybininko P. Dovydaičio biografiją. Žmogaus, kuris, J. Girniaus žodžiais tariant, gyveno tarsi šv. Paulius, jam niekada negrėsė jokia tapatybės krizė: „Jis visada žinojo, kas yra ir ko siekia. Su kokiu atkaklumu siekė mokslo, su tokiu pat ištikimumu laikėsi visų savo pradinių nusistatymų“. Jo gyvenimo ašis visada buvo krikščioniškumas, kurį jis visomis išgalėmis skleidė kitiems.

Šis jo atsidavimas buvo visuotinai įvertintas – P. Dovydaičio atminimas yra įamžintas, o 2000 metų gegužės 7 dieną popiežius Jonas Paulius II per iškilmingas ekumenines mišias Romoje P. Dovydaitį paskelbė kankiniu ir įtraukė į XX amžiaus martirologą.