Prakalbino Eduardo Mieželaičio „Žmogų“, tas pasakė: „ou“
Ne­ga­na Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Sa­lo­mė­jos Nė­ries, Pe­tro Cvir­kos – ką tik dė­me­sio su­lau­kė dar vie­na ži­no­mu­mo aukš­tu­mas pa­sie­ku­si so­viet­me­čio li­te­ra­tū­ros as­me­ny­bė – poe­tas Eduar­das Mie­že­lai­tis.

Menininkas Žygimantas Augustinas Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarė kuklią, bet konceptualiai didingą piešinių parodą „ou“.

Vaikystėje sovietų maitintas lozungais apie žmogaus didybę („mano dvi kojos remiasi į žemės rutulį, / mano dvi rankos paremia saulės rutulį...“) Ž. Augustinas pasirinko E. Mieželaičio poemą „Žmogus“ ir pavertė ją priešingų idėjų kovos lauku.

„Aš pats iš dalies perėmiau socrealizmo stilių, jis jaučiamas mano piešiniuose. Vis dėlto daugelio darbų turinys toli gražu neidealizuoja tikrovės.“

Dvi tradicijos

„Sovietų Sąjungoje man nuo mažumės kalė, kad žmogus yra didingas, kūrybingas pasaulio valdovas ir kosmoso užkariautojas. Iš tokios nuostatos bus atsiradusios ir paties E. Mieželaičio eilės“, – teigė „Lietuvos žinių“ kalbinamas Ž. Augustinas.

Antika ir renesansu besiremianti humanistinė tradicija tiko ir sovietmečio ideologams, kūrusiems naująjį žmogų. Todėl to laiko menininkai buvo verčiami komunizmo „statytoją“ vaizduoti kaip harmoningą galingo stoto ir iškilaus raumens asmenybę.

Tačiau, pasak Ž. Augustino, yra ir kita tradicija, kuriai žmogus – tik nereikšminga visatos dalis, prilygstanti žolei, augalui ar molekulei. „Ta tradicija labai propaguojama šiais laikais ir kyla iš Tolimųjų Rytų, kur žmonės neva yra kuklūs, gražūs, neambicingi, gerai sutaria“, – aiškino Ž. Augustinas.

Vis dėlto apsilankęs Kinijoje menininkas tos tradicijos apraiškų neišvydo. Kinija jam pasirodė ta pati Sovietų Sąjunga su nužemintų žmonių miniomis ir prabangos viršūnėlėje gyvenančia valdžia.

„Ten nusivylęs supratau, kad priešingų ideologijų teiginiai nieko verti, tai tik žodžių žaismas“, – kalbėjo menininkas.

Nusausino poemą, palikdamas balses

Taip jam kilo naujos parodos idėja – „sumiksuoti“ prieštaraujančius teiginius. Ž. Augustinas nusprendė iš E. Mieželaičio „Žmogaus“ palikti tik balses ir sukurti garso įrašą, kuris kas penkias minutes dabar skamba VGMC salėje. Kitaip tariant, siekė panaikinti turinį, kad liktų tik melodija.

Žygimantas Augustinas. "Edmundas". / Asmeninio archyvo nuotrauka

Už 1961 metais parašytą „Žmogų“ E. Mieželaitis sulaukė didžiausio SSRS menininkams skiriamo įvertinimo – Lenino premijos. Sunku dabar spėlioti, „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau literatūrologas Rimantas Kmita yra išdėstęs teoriją, esą paskutines poemos eilutes „komunistas – / žmogus – / aš...“ už poetą prirašė vertėjai.

Ž. Augustiną maloniai nustebino „balsingo“ kūrinio panašumas į kinų kalbą. „Vis dėlto „Žmogus“ nėra mano mėgstamas kūrinys. Kas kita – eilėraštis „Infliacija“. Jis man pasirodė labai avangardinis, eksperimentinis, šiuolaikiškas. E. Mieželaitis buvo labai kūrybingas poetas, kuris tiesiog privalėjo atlikti kai kuriuos užsakymus. Taip yra atsitikę daugeliui menininkų visais laikais“, – teigė Ž. Augustinas.

Žygimantas Augustinas. "Kazimieras".

Lyg būtų patingėję

Hiperrealistinės tapybos virtuozo piešiniai taip pat atskleidžia tų ideologijų priešpriešą. Parodoje matome senosios piešimo mokyklos pastangas sutaurinti žmogaus kūną, o čia pat – gamtos ar paties žmogaus klaidas, kurios darbuose atsiveria anatominiais netikslumais, nukrypimais nuo idealo.

Tarkime, „Edmundas“ (2016) atrodo sudėtas iš dviejų žmonių kūnų, tarsi gamta ar Dievas būtų patingėję užbaigti savo kūrinį. Žvelgiant į vieną jo dalį norisi kalbėti apie Michelangelo, tačiau kita liudija piktų jėgų įsikišimą.

Žygimantas Augustinas. "Graikiškos skulptūros kopija".

Greta „Edmundo“ parodos autorius sąmoningai rodo „Graikiškos skulptūros kopiją“ (2017). Idealios formos, antikinis kanonas pateikiamas su antropometrine vaizdavimo schema. „Aja“ (2017) ir „Vytas“ (2018) išsiskiria nepriekaištingu atlikimu, užtat visai kitokią proporcijų žaismę Ž. Augustinas demonstruoja padedamas „Ramūno“ (2013).

Visuose piešiniuose, išskyrus „Žygimantas Augustas ir kurtizanė“ (2014), menininkui pozavo Vilniaus dailės akademijos modeliai. Savojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo panašumu dažnai žongliruojantis Ž. Augustinas teigė piešimo mokęsis iš meistrų, kurie anuomet buvo verčiami vaizduoti didingą žmogų, kaip to reikalavo socrealizmo tradicija.

„Aš pats iš dalies perėmiau tą stilių, jis jaučiamas mano piešiniuose. Vis dėlto daugelio mano darbų turinys toli gražu neidealizuoja tikrovės. Atsiranda tam tikra priešprieša – neideali tikrovė ir žmogaus šlovinimui skirtas stilius, atsiradęs humanizmo laikais“, – teigė menininkas.

..