Pragaro mašina – į didžiąją sceną
Sop­ra­nas Vik­to­ri­ja Miš­kū­nai­tė šie­met pel­nė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro (LNOBT) Me­tų so­lis­tės ap­do­va­no­ji­mą. Per­nai šia­me tea­tre ji su­kū­rė Džul­je­tos vaid­me­nį Vin­cen­zo Bel­li­ni ope­ro­je „Ka­pu­le­čiai ir Mon­te­kiai“. Sa­kė, pa­keis­ti at­li­ki­mo sti­lių – pra­mok­ti ita­liš­ko­jo bel can­to – ne­bu­vo leng­va.

Vasarį vaidmenį ji kūrė klaipėdiečių operoje „Prūsai“, ją parašė kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Opera apie Herkų Mantą Klaipėdoje buvo pastatyta ir prieš dvi dešimtis metų. Prie jos sugrįžta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga.

„Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau patriotizmo bruožų savyje randu. Galbūt todėl, kad daug laiko praleidžiu užsienyje, matau mus bendrame kontekste. Nors esame jauna nepriklausoma valstybė, mums puikiai sekasi“, – įsitikinusi V. Miškūnaitė, „Prūsus“ dainuosianti Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

„Negali sakyti, kad visi – blogi. Mūsų mažoje šalelėje – daug talentų ir šviesuolių. Tik kartais nepakankamai jų klausomės.“

Šimtmetis – ir operai

Operą apie Herkų Mantą ir jo mylimąją, sužadėtinę Kristiną G. Kuprevičius pabaigė 1997 metais. Partitūros autorius užrašė dedikaciją „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“. Į jį dėmesį atkreipė operos kūrėjai.

Pasak V. Miškūnaitės, G. Kuprevičiaus opera šiandien dar aktualesnė negu prieš dvidešimt metų. „Ji rodo, kokia reikšminga vienybė. Buvo įdomu pasigilinti į prūsų istoriją. Keista – ne kryžiuočiai juos sunaikino, o tarpusavio nesutarimai, – kalbėjo ji. – Norėčiau, kad masinis susitelkimas švęsti šimtmetį gyvuotų ir toliau. Vieni kitus mažiau kritikuodami, daugiau drąsindami kurti ir tobulėti, augsime kaip piliečiai, bręsime kaip valstybė.“

Atkūrus Lietuvos valstybę Kaune imta steigti ir pirmąjį profesionalų operos teatrą – Operos vaidyklą. Pirmasis spektaklis – Giuseppe Verdi „Traviata“ – vyko 1920 metų gruodžio 31 dieną. Taigi 2020-ųjų pabaigoje minėsime ir operos meno šimtmetį Lietuvoje.

„Dviguba šventė“, – sakė LNOBT solistė. Ir susimąstė: jeigu ne operos scenoje, sugalvotų, kuo galėtų būti naudinga Lietuvai. „Juk amžinai nedainuosiu – mūsų, operos solistų, profesinis gyvenimas ribotas. Jau turiu planų ir idėjų. Svarstau apie kultūros politikos mokslus. Esu atėjusi karta – mes dirbame šiandien. Tačiau po dešimties ar dvidešimties metų kas nors stos į mūsų vietą. Šiems žmonėms turime sudaryti kuo geresnes sąlygas kurti“, – užsiminė pašnekovė.

Nebuvo kito pasirinkimo

Šiauliuose gimusi ir užaugusi V. Miškūnaitė solinio dainavimo mokytis pradėjo vėliau nei jos kolegos. Vaikystėje ji žavėjosi Freddie Mercury, Michaelu Jacksonu ir nemanė tapsianti operos atlikėja. Panašiais gabumais nepasižymėjo nė vienas jos šeimos narys. Tačiau mama, įžvelgusi Viktorijos muzikalumą, nuvedė ją į muzikos mokyklą skambinti fortepijonu. Tada manė, kad tai bus gražus dukters pomėgis.

Šeimai iš Šiaulių persikėlus į kaimą, Viktorija prisidėjo prie bažnyčios choro. Baigusi mokyklą ji svarstė stoti studijuoti religijotyros. Tądien, kai atvyko į stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), pirmąkart apsilankė Vilniuje. Sakė, sostinė prilygo Niujorkui.

Tiesa, įgyti brangų LMTA diplomą V. Miškūnaitei nebuvo lengva. Dirbanti, studijų paskolą mokanti dviejų vaikų mama triskart mąstė mesti operinį dainavimą. Kolegos vis atkalbėdavo. O dėstytojai skatino: „Toks balsas! Turi dainuoti.“

Paklausta, ar buvo pareiginga studentė, Viktorija šypsojosi: „Nelabai... Auginau du mažus vaikučius ir lankiau tik svarbiausias paskaitas: specialybės, operos, ir vaidybos. Buvo, vieną dieną laikiau penkias skolas. Anksčiau maniau, kad viską galima pasiekti vien talentu. Dabar žinau, kad taip nėra. Bet mane gelbėjo charakteris – sunkumai grūdina. Kad ir kas būtų, niekada nepasiduosiu.“

Viktorija Miškūnaitė: „Anksčiau maniau, kad viską galima pasiekti vien talentu. Dabar žinau, kad taip nėra, bet man gelbėjo charakteris.“

Vaidmuo – iš kartos į kartą

Svarbiausia amato mokytoja Viktorija laiko profesorę Astą Krikščiūnaitę. „Jos palaikymas buvo begalinis, – prisiminė solistė. – Vis klausdavau: „Dėstytoja, jei bent kiek nutuokiate, kad man nepasiseks arba būsiu vidutinybe, nereikia man šio darbo.“ O ji atsakydavo: „Jeigu tu nedainuosi, tai nežinau kas.“ Ir primindavo, kad nepasinaudoti talentu, kurį davė Dievas, būtų šventvagystė. Tai įkvėpė pasitikėjimo. Supratau, kad kito pasirinkimo neturiu.“

A. Krikščiūnaitė dėstyti pradėjo anksti. Po studijų ji stažavosi Niujorke, dainavo Amerikoje, keliavo po pasaulį: gastroliavo Skandinavijoje, Prancūzijoje, buvo Estijos nacionalinės operos „Estonia“ kviestinė solistė, aplankė Azerbaidžaną, Izraelį, Moldovą... „Tai įkvėpė. Jaučiau, kad ji parsivežė gerą vakarietišką skonį, buvo vakarietiška pedagogė. Tuo metu buvo įprasta dėstytoją užkelti ant pjedestalo. Mudvi bendravome šiltai“, – prisiminė Viktorija.

A. Krikščiūnaitė sukūrė pirmąjį Kristinos vaidmenį G. Kuprevičiaus operoje – dainavo su šviesaus atminimo Virgilijumi Noreika. „Kas galėjo pagalvoti: dainavau premjeroje, o dabar – tu“, – nusistebėjo dėstytoja, šių „Prūsų“ premjeros dieną atsiuntusi buvusiai mokinei sveikinimą iš Amerikos, kur koncertavo. „Esu fatalistė – tikiu likimu. Dėl tokių sutapimų žinau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti, – tikino V. Miškūnaitė ir užsiminė: – Jaučiu, kad likimas man greit suteiks progą atsidurti ir kino aikštelėje.“

Mūsų pasas

Nors studijų metai buvo sunkūs, operos solistė planuoja įgyti antrą magistro laipsnį. Sako, šios žinios ją praturtintų. Tačiau vis dar prisimena, kaip atsiėmusi pirmąjį diplomą nuėjo registruotis Darbo biržoje. Ten sopranui pasiūlyta užsirašyti į manikiūrininkės kursus – Darbo biržos sistemoje nebuvo muzikos atlikėjo profesijos.

Perpetuum mobile – žmogus dirba ne tik sau, bet ir valstybei, o ji atiduoda grąžą savo piliečiams. Anksčiau nemaniau, kad tai įmanoma. Ir tąkart, kai ėjau į Darbo biržą, nesusimąsčiau apie Lietuvos gerovę, – svarstė Viktorija ir tęsė: – Augau neišskirtinėje aplinkoje. Aš ir mano klasės draugai nuolat girdėdavome tėvus sakant: viskas blogai, valdininkai – vagys, Seimas – išvis pragaro mašina. Šis tekstas „nusėda“ giliai pasąmonėje. Ir visgi negali sakyti, kad visi – blogi. Žaviuosi šviesaus atminimo filosofu Leonidu Donskiu. Mūsų mažoje šalelėje – daug talentų ir šviesuolių. Tik kartais nepakankamai jų klausomės – atkakliai įsikibę laikomės minties, neva anksčiau buvo geriau.“

Važinėdama po Lietuvą, koncertuodama, nuvykusi į gimtuosius Šiaulius sopranas prisimena Joną Avyžių, parašiusį knygą „Sodybų tuštėjimo metas“. „Šiaulių bulvaru, kur vaikystėje susirinkdavome valgyti ledų, dabar eina trys žmonės. Mažesni miestai man atrodo apleisti, ištuštėję. Pastebiu atskirtį: turtingiems žiūrovams rodomi vieni spektakliai ir koncertai, neturtingiems – prastesni, vaikams – nuobodūs, neretai – menkaverčiai spektaklėliai, – kalbėjo ji. – Turėtume nuo mažų dienų juos žavėti profesionaliuoju menu. Noriu kuo daugiau žmonių „užkrėsti“ šia mintimi ir atkreipti dėmesį: kultūra nėra pramoga. Tai – išsilavinimas, savęs pažinimas, pilietiškumo ugdymo būdas. Tautos kultūra ir istorija – mūsų pasas.“

„Kultūra nėra pramoga. Tai – išsilavinimas, savęs pažinimas, pilietiškumo ugdymo būdas.“

Viva bel canto

Metų operos soliste V. Miškūnaitė tapo antrąkart. Pirmą kartą ji buvo įvertinta už Manon vaidmenį Juleso Massenet operoje „Manon“. Ši teatro statulėlė išpranašavo ir didįjį teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“.

„Gražiojo dainavimo“ Viktorija mokėsi kurdama Džuljetą operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. Ją sostinėje kūrė italų dirigentas Sesto Quatrini, pasikvietęs bel canto žinovę Carmen Santoro. Ji vadinama šio muzikos atlikimo stiliaus enciklopedija.

„Bijojau šios operos, – prisipažino atlikėja ir paaiškino: – V. Bellini muzika – kaip lakmuso popierėlis. Čia arba matomas visas tavo meistriškumas, arba visiškas diletantizmas. Už orkestro nepasislėpsi. Bel canto buvo rašomas atlikėjams, kad jie atskleistų savo balso galimybes. Tik šiais laikais dar vaidiname, judame, lakstome – keliame sau didelius uždavinius ir reikalavimus.“

Ruošdamasi premjerai V. Miškūnaitė nuvyko į Italiją – meistriškumo kursus Rodolfo Celletti bel canto akademijoje. „Pagaliau įgijau visus įgūdžius, reikalingus mano darbui. Visą paletę. Beliko mėgautis kūrybine laisve – pats geriausias laikotarpis“, – džiaugėsi Viktorija.

„Stop“ kadras

Šiuo metu V. Miškūnaitė ruošiasi kitai premjerai. Wolfgango Amadeuso Mozarto „Idomenėją“ Vilniuje, LNOBT, statys britų režisierius Grahamas Vickas, diriguos austras Johannesas Wildneris. „Tai bus penktoji premjera šį sezoną – kosminiai greičiai!“ – juokėsi operos solistė.

Be to, balandžio 6 dieną, po pusantrų metų pertraukos, į LNOBT grįš „Manon“. „Pasakiau sau „stop“. Pasiėmiau tris laisvas dienas, su vaikais išvažiavome į Druskininkus, vaikščiojome po miškus, kėlėmės „Lynų keliu“, – pasakojo Viktorija. – Tos kelios dienos buvo aukso vertės. Smagu matyti laimingus vaikus, duoti jiems meilės ir šilumos. Jiems viskas dar prieš akis. O teatre kolegos stebėjosi: „Pailsėjai per tris dienas?“ – Puikiausiai! Vėl esu pilna energijos ir puolu stačia galva į tą mielą kūrybinę beprotystę.“

. . .

MOKYTOJA APIE MOKINĘ

Asta Krikščiūnaitė, sopranas, LMTA Dainavimo katedros profesorė ir vedėja

„Viktorija buvo smalsi, stropi ir uoli – pavyzdinga mokinė. Visada žinojo, ko siekia ir kur veda jos svajonė. Žinoma, mūsų profesija nelengva, todėl skatinu ir drąsinu studentus. O sąžiningus menininkus nuolat lydi abejonės. Siekiame profesionalumo, tobulumo, jauni žmonės – dar ir maksimalistai. Vėliau, bėgant metams, atsiranda kantrybė.

Studijų metu studentėms, kurios gali, duodu padainuoti Kristinos arijas. Lietuviškų operų visgi nėra daug. „Prūsai“ – gražus sutapimas. Būtinai nuvažiuosiu jų pasižiūrėti. Džiaugiuosi, kad Viktorijai taip puikiai sekasi, didžiuojuosi visais savo dainuojančiais ar toliau besimokančiais studentais.

Pradėjusi dėstyti daugiausia dainavau Taline. Pamėgau pedagoginį darbą. Iš pradžių buvo nedrąsu stoti priešais žmogų – jo ateitį. Reikia suteikti tinkamus pagrindus, nurodyti kryptį, iškelti maksimalius tikslus, tai – atsakingas darbas. Kadaise mano dėstytoja profesorė Aldona Kisielienė vedė mane už rankos, dabar aš vedu, paskui žinias perduos mūsų mokiniai. Nenutrūkstantis ratas.“