Pilnatvės pojūtis
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio sim­fo­ni­nio or­kes­tro, di­ri­guo­ja­mo Gin­ta­ro Rin­ke­vi­čiaus, kon­cer­to įspūdžiai

Gilių vidinių apmastymų kupini, tragizmo ženklu pažymėti kūriniai, kurie gruodžio 8-ąją buvo pasirinkti atlikti Nacionalinėje filharmonijoje, intrigavo. Be galo skirtingi Samuelio Barberio ir Piotro Čaikovskio opusai tuokart suderėjo diktuodami vieną vakaro mintį – kovą už gyvenimą ir išdidžiai sutiktą lemtį.

Tą vakarą ištikimiausius filharmonijos lankytojus scenoje sveikino seniai čia matytas ir girdėtas dirigentas Gintaras Rinkevičius. Po Jaunimo simfoninio orkestro (dabar Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras) įkūrimo 1988-aisiais dirigentui neteko diriguoti Nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), tad šis susitikimas įvyko po 30-ies metų (tiesa, filharmonijoje G. Rinkevičius su savo orkestru yra pasirodęs Vilniaus festivalyje 2011-aisiais). Todėl norom nenorom imi ieškoti paralelių tarp programos ir jos atlikėjų. Išsiskyrimas ir didingas sugrįžimas. Maždaug taip būtų galima įvardyti programos pasirinkimą ir jos interpretaciją. Nesunku buvo pastebėti, jog tą vakarą grįžęs į filharmonijos sceną G. Rinkevičius parodė visa, ką per tris dešimtmečius sukaupė dirbdamas su LVSO.

Rišli ir sklandi muzikos kalba pakylėjo virš kasdienybės ir pabaigoje leido pajusti taip retą pilnatvės ramybę.

Renginio uvertiūra tapo Barberio Adagio styginiams, op. 11a, – vienas liūdniausių ir gražiausių pasaulio klasikos kūrinių. Vis dėlto toks dirigento pasirinkimas koncerto pradžiai atrodė rizikingas. Vienos populiariausių melodijų atlikimas neretai svyruoja ties banalumo ir pigumo riba. Tačiau ekspresyvių G. Rinkevičiaus mostų vedamas LNSO pranoko bet kokius lūkesčius. Pirmą kartą tokiame jautriame, sielvarto persmelktame kūrinyje buvo sukaupta šitiek šviesos. Glaustuose, sekundiniuose melodijos vingiuose buvo jaučiamas kryptingas žingsnis pirmyn, tobulumo link. Tarsi akinantys šviesos spinduliai būtų prasiskverbę pro juodus lietaus debesis. Taip skambėjo kūrinio kulminacija. Paskutiniai akordai priminė šlovingą himną ir lengvą atodūsį pasiekus taip trokštą pilnatvę.

Ne menkesnis įspūdis susidarė į sceną žengus koncerto viešniai latvių smuikininkei Vinetai Sareikai, kvarteto „Artemis“ primarijai, prestižinio tarptautinio Karalienės Elžbietos konkurso laureatei, pagrindinei Karališkosios flamandų filharmonijos orkestro koncertmeisterei. Solistė griežė legendų apipintą Barberio Koncertą smuikui ir orkestrui, op. 14. Be įžangos prasidedantis smuiko ir orkestro dialogas, šviesi, romantinė tema tapo gražiu tiltu tarp pirmojo Barberio kūrinio ir šio opuso. Sklandi orkestro muzikos plėtotė, subtilus smuikininkės instrumento tembras mezgė gražų ir tvarkingą audinį. Pagirti būtina ne tik puikią solistę, kurios interpretacijoms ypatingo žavesio suteikia 1683 m. Antonio Stradivari padirbintas smuikas, bet ir dirigentą, įtaigiai ir klusniai klojusį orkestro pagrindą. Vitališka smuikininkės energija, įsiliejusi į bendrą orkestro akompanimento tėkmę, rodos, kilo virš jo neketindama pasiduoti. Net ir tutti epizoduose solistės smuikas įnirtingai sklendė virš orkestro. Gražiai suskambo antrosios dalies obojaus atliekama pradžios tema. Akivaizdu, dirigentui ir solistei pavyko rasti bendrą interpretacinę kalbą.

Barberio koncertas leido įvairiapusiškai pažinti smuikininkę. Andante dalyje išgirdome lyrišką, moteriškos prigimties diktuojamą atlikėjos braižą, o finale – Presto in moto perpetuo – išryškėjo puiki solistės technika, vitališka energija ir griežtumas. Buvo malonu girdėti darnų solisto ir orkestro dialogą. Publikos simpatijas pelniusi atlikėja bisui tvarkingai ir nepretenzingai pagriežė nuostabų Johanno Sebastiano Bacho Adagio iš Pirmosios sonatos smuikui g-moll.

Koncertą apibendrino 1888-aisiais sukurta Čaikovskio Simfonija Nr. 5 e-moll, op. 64. „Visiškas susitaikymas su likimu“, – tokia potekstė buvo įrašyta kompozitoriaus užrašų knygelėje. Gilių filosofinių apmastymų kupinas kūrinys įamžintas itin sudėtingoje partitūroje, todėl net ir geriausiam dirigentui tenka nemenkas iššūkis perskaityti ją taikliai, suvaldyti didelį orkestrą.

Sklandus dirigento ir orkestro dialogas ėmė ryškėti nuo pirmųjų simfonijos akordų. Neretai atliekant Čaikovskio kūrinius galime išgirsti perdėtai saldžią interpretaciją, ištęstus garsus, prarandančius taip gerai kompozitoriaus muzikoje girdimą rusišką skambesį. G. Rinkevičius pademonstravo puikų rusų muzikos stiliaus pojūtį. Be nereikalingo manieringumo, ramiai pradėjus simfoniją, šis dirigento braižas nepakito iki pat pabaigos. Tiksliai perskaityta partitūra, puikus dinaminis ir ritmo balansas. Neprireikė laiko įsibėgėjimui, kurį neretai girdime klausydami šios simfonijos įrašų. Taiklūs ir konkretūs dirigento mostai orkestrui, rodos, buvo labai aiškūs ir neleido „slydinėti“ sudėtingos partitūros epizoduose, kuriuose taip dažnai keičiasi tempas. Tokį lankstų tempų proporcingumą ir darnų skambesį girdėjome iki pabaigos.

Bene žaviausia – antra dalis Andante cantabile, prasidedanti lėta, choraline įžanga, giliausiais kompozitoriaus vidiniais apmąstymais, o lyrinė valtornos tema, tarsi viso kūrinio šviesulys, skambėjo be didelių orkestro dramatinių proveržių. Mėginant atrasti taikliausius apibūdinimus, ko gero, labiausiai tiktų jau minėta tempo ir dinamikos darna. Gal kiek perdėtai ekspresyviai suskambo po trečiosios temos Moderato con anima prasiveržusi antros dalies kulminacija. Varinių pučiamųjų fanfaros akimirką atsiskyrė nuo orkestro, rėždamos ausį ne visai darniu skambesiu. Vis dėlto net ir šis epizodas nesudarkė viso kūrinio vienovės, galbūt net sustiprino jame užkoduotą kompozitoriaus gyvenimo kovą.

Trečia dalis, valsas Allegro moderato, – tarsi atoslūgis po dviejų sunkių ir dramatiškų nuotaikų kupinų išgyvenimų, praėjo sklandžiai ir beveik nepastebimai. Akivaizdu, ir pačiam orkestrui tai buvo atokvėpis prieš sudėtingą finalą. O šis – tikras emocijų, tempo, ritmo ir instrumentuotės uraganas, kai bene kiekvienas orkestro muzikantas tampa solistu. Galima palyginti šį finalinį Andante maestoso su sonatos temų perdirbimu. Čia anksčiau girdėtos temos suskamba keisdamos savo derminį atspalvį, įgaudamos šviesos. Visame šiame melodijų, spalvų ir dinamikos raizginyje nepaklydo nei dirigentas, nei orkestras. Valingi G. Rinkevičiaus mostai kaip niekada raiškiai perteikė jo diriguojamą muziką. Rišli ir sklandi muzikos kalba pakylėjo virš kasdienybės ir pabaigoje leido pajusti taip retą pilnatvės ramybę.