Pilkasis Lietuvos kardinolas
Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos rea­li­jo­se ieš­kant gar­sio­jo kar­di­no­lo Ri­che­lieu ati­tik­mens, aki­ra­ty­je at­si­du­ria ne­ei­li­nė as­me­ny­bė – bū­tent My­ko­las Kru­pa­vi­čius.

Svarbiausių postų formaliai niekada neturėjęs M. Krupavičius 1920–1926 metais buvo kertinė Lietuvos politinės erdvės figūra – vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) veidų, žemės reformos tėvas ir aktyvus išeivijos veikėjas. Tai – ilgas kelias, kurį nuėjo jaunas kunigas iš Suvalkijos.

Laiku pasakyta kalba

M. Krupavičius gimė 1885-ųjų spalio 1 dieną, Balbieriškyje, Marijampolės apskrityje. 1897 metais baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, įstojo į mokytojų seminariją ir kurį laiką mokytojavo dabartinėje Lenkijoje, vėliau – Papilėje. 1908-aisiais įstojo į kunigų seminariją Seinuose, vėliau – į Petrapilio dvasinę akademiją, kur sutiko ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Iki tol Lietuvoje iš esmės nežinomas M. Krupavičius po karo atgal į gimtinę sugrįžo jau kaip pagarsėjęs oratorius ir ambicingas politikas. Kaip tai nutiko?

Baigęs studijas Petrapilyje, 1917 metais jis buvo paskirtas Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu Voroneže, kur karo metu susitelkė itin gausi lietuvių bendruomenė. Čia taip pat vyko tautinio atgimimo procesas, svarstyti klausimai dėl Lietuvos ateities, neišvengta ir nesutarimų. Lietuvių bendruomenės nariai to meto Voroneže buvo anaiptol ne vieninteliai veikėjai – mieste veikė ir bolševikų, ir menševikų agitatoriai, demokratinės Rusijos imperijos jėgos, caro lojalistai. Šių srovių susidūrimai neretai virsdavo atvirais konfliktais miesto gatvėse.

Petras Maldeikis, M. Krupavičiaus biografas, aprašo įspūdingą sceną, kaip iki tol niekam nežinomas kunigas, pirmąkart kalbėdamas viešumoje, sugebėjo suvaldyti riaušėmis virtusį mitingą ir užtildyti komunistų agitatorius: „Jis prisistatė kaip politikas ir kalbėtojas, sugebąs keliais sakiniais suvaldyti įtūžusią ir kaukiančią minią, kaip gilus patriotas, galįs savo tėvynės meile atkurti ir kituose, jau tėvynę bepamirštančiuose, tą patį jausmą.“

Šis viešas pasirodymas (galbūt šiek tiek perdėtai jį romantizuojant) dažniausiai įvardijamas kaip politinės M. Krupavičiaus karjeros tikroji pradžia, kai viena kalba jis sugebėjo užsitarnauti lietuvių bendruomenės palankumą. Per metus, praleistus Voroneže, K. Krupavičius vietos lietuviams tapo viena ryškiausių figūrų, daug laiko praleido lankydamas po Rusiją išsiblaškiusius tautiečius ir oponuodamas antiklerikališkai nusiteikusiems žmonėms, į savo darbą įtraukdamas ir aktyvesnius mokinius, ateitininkus. Taip pat jis tapo ir vienu svarbiausių LKDP veikėjų.

Partijos tuo metu nominaliai buvo dvi: viena veikė Rusijoje, kita – Lietuvoje. Tik 1917 metų pabaigoje abi politinės jėgos susivienijo, o bendra programa buvo paskelbta 1918-ųjų lapkričio 11 dieną. Prie programos daugiausia prisidėjo vyskupas Jurgis Matulaitis, Aleksandras Stulginskis ir (galbūt daug kam tuo metu kiek netikėtai) M. Krupavičius.

Naujos kartos kunigas

Tiek Voroneže, tiek Lietuvoje dažniausia M. Krupavičiaus kalbų tema buvo Lietuvos nepriklausomybės poreikis. Jis netikėjo vizijomis, kuriose Lietuvos ateitis buvo susieta valstybingumo ryšiais su Rusija (ypač Sovietų), Vokietija ar Lenkija. Jau vien tai išskiria M. Krupavičių iš bendro dvasininkijos, retai pasižyminčios drastiškais komentarais, konteksto.

Teigti, kad M. Krupavičius įkūnijo naujos kartos kunigo pavyzdį, būtų per kuklu. Jame galime matyti radikalią popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum personifikaciją, o tai buvo veikiau išimtis, o ne taisyklė – tokių asmenų kaip M. Krupavičius Lietuvoje nebuvo daug. Popiežius savo enciklika paragino kunigus išeiti iš zakristijos ir rūpintis ne tik sielovada. M. Krupavičius kaip išėjo iš zakristijos, taip ir nebenorėjo sugrįžti... Vyskupas J. Matulaitis skundėsi net Vatikano valstybės sekretoriui Pietro Gasparri, laiške teigdamas, kad kai kurie kunigai (tarp jų ir M. Krupavičius) taip įsitraukia į politikavimą, kad užmiršta savo luomo pareigas ir Bažnyčią.

M. Krupavičius buvo drąsus ir netipinis dvasininkas, visų pirma jis koncentravosi ne į sielovadą, o į visuomeninę veiklą. Jo išskirtinumą atspindėjo ir kunigui neįprasta išvada: keliaudamas po Lietuvą ir ruošdamas piliečius gyvenimui savarankiškoje valstybėje, M. Krupavičius dažniausiai avėjo ilgais auliniais batais ir vilkėjo darbiniais kaimo drabužiais, augino barzdą, ūsus. Bažnyčios atstovai ir politikoje dažnai būdavo konservatyviausi, o M. Krupavičius išsiskyrė savo drastiškumu ir impulsyvumu. Jo žemės reformos projektas buvo kur kas radikalesnis už daugelį kitų, jis sulaukė daug kritikos Lietuvoje ir net užsienyje. Lenkai tarptautiniu lygmeniu M. Krupavičių stengėsi pavaizduoti kaip tautinių mažumų persekiotoją, jį kritikavo ir Bažnyčios vadovybė, kartais jis buvo vadinamas komunistuojančiu kunigu, o pagal plaukų spalvą – Juoduoju Mykolu. Dėl to, anot istoriko Dariaus Vilimo, „negali nežavėti asmeninė M. Krupavičiaus laikysena atremiant jo bažnytinės valdžios, netgi vysk. Pr. Karevičiaus, priekaištus“.

Nors M. Krupavičius atsiminimuose rašė, kad jį kur kas labiau traukė darbas parapijoje, o ne politinė veikla, kurią pasirinko tik Seinų vyskupo Antano Karoso palieptas ir ne kartą šios naštos bandė atsisakyti, tačiau tikrovė buvo kiek kitokia – politinėmis ambicijomis ir kategoriškumu M. Krupavičius, ko gero, galėjo varžytis su pačiu Augustinu Voldemaru. Kairiąsias partijas, amžininkų teigimu, jis laikė tiesiog bolševikų avangardu, o už tokį principingumą buvo tų pačių kairiųjų itin aršiai kritikuojamas, vadinamas fašistu. Ypač, anot Algimanto Kasparavičiaus, Seime turėjo įsiminti dviejų Mykolų – Krupavičiaus ir Sleževičiaus – polemika.

Kartais M. Krupavičius pratrūkdavo. Pavyzdžiui, kai ne pirmą sykį buvo apšauktas fašistu. „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Reakcija prieš socializmo režimą ar kerenščiną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jei jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme ir aš fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“ – Seime kalbėjo kunigas.

Mintį apie valstybės ir politikos svarbą M. Krupavičiaus gyvenime galima vaizdingai užbaigti Kęstučio Girniaus minimu anekdotu, kaip M. Krupavičius neva yra sakęs, kad dėl Lietuvos laisvės ir su velniu sudarytų sandėrį.

Popiežius savo enciklika paragino kunigus išeiti iš zakristijos ir rūpintis ne tik sielovada. Mykolas Krupavičius kaip išėjo iš zakristijos, taip ir nebenorėjo sugrįžti...

Žemės reformos kūrėjas

Tiesiausią kelią į politikos viršūnes M. Krupavičiui atvėrė triuškinama LKDP pergalė 1920 metų Steigiamojo Seimo rinkimuose: krikdemų blokas iš 112 vietų Seime turėjo net 59. M. Krupavičius dar iki rinkimų įsitvirtino partijos vedlių viršūnėje, be to, greitai tapo pažįstamas visai Lietuvai: 1920-ųjų pavasarį, agituodamas balsuoti už LKDP, jis apvažiavo kone trečdalį šalies teritorijos. Todėl tikėtina, kad M. Krupavičius, jei būtų panorėjęs, galėjo turėti premjero postą, tačiau jis nusprendė savo jėgas sutelkti į žemės reformą. Todėl premjeru ir toliau liko nepartinis Ernestas Galvanauskas, o M. Krupavičius pasirinko eiti žemės ūkio ministro pareigas, nors jo įtaka jaučiama ir kitose Vyriausybės darbo srityse.

Žemės reformos būtinybę suvokė kiekviena politinė Lietuvos partija: 1919 metais lenkai sudarė 66,4 proc. stambiųjų žemvaldžių, o 80 proc. valstybės piliečių buvo valstiečiai, kuriems žemės reforma buvo gyvybiškai reikalinga. Tačiau vizijos dėl reformos vykdymo kardinaliai skyrėsi ir atskiroms politinėms jėgoms turėjo itin skaudžių pasekmių. Pavyzdžiui, Liudo Truskos teigimu, būtent nepopuliarus, nuosaikus požiūris į žemės reformą buvo savotiškas mirties nuosprendis tautininkams, taip ir netapusiems rimta parlamentine jėga iki pat 1926 metų perversmo.

LKDP ir koalicijos partnerių triumfas Steigiamajame Seime lėmė tai, kad bus vykdomas būtent M. Krupavičiaus ir Albino Rimkos suprojektuotas žemės reformos variantas. Šis projektas buvo kritikuojamas iš visų pusių: be minėtos tautininkų pozicijos, Lietuvos dvarininkai reformos vykdytoją pravardžiuodavo „raudonuoju kunigu, „socialistu“, „Dievo rykšte“. Net J. Matulaitis jau minėtame laiške P. Gasparri teigė, kad žemės reforma sunkiai dera su M. Krupavičiaus kunigo pašaukimu, nes jis vykdo „žemės atėmimą iš daugiau turinčiųjų ir išdalija ją nieko neturintiems arba mažiau turintiems“, dėl to „yra tapęs daugelio ašarų ir prakeiksmų kaltininku bei priežastimi“.

Nepaisydamas visos kritikos, M. Krupavičius, būdamas žemės ūkio ministru, reformą vykdė nuosekliai, o ir vėliau, būdamas opozicijoje autoritariniam režimui, nuolat akcentavo reformos pratęsimo svarbą. 1923–1926 metais mažažemiams buvo išdalyta per 400 tūkst. ha žemės. Nors paskiri Bažnyčios atstovai neslėpė skeptiško požiūrio į žemės reformą, M. Krupavičius į kompromisus nėjo. „Kokią priemonę būtum pasirinkęs tam dideliam mūsų nepriklausomybės pavojui pašalinti? Kitos nebuvo. Tai pripažįsta ir tautininkų žymiausi šulai. Tautinį momentą žemės reformoj jie visi įvertina. (...) Sakysi, katalikų moralė įžeista. Netiesa. Jei tai būtų tiesa, Roma seniai mus būtų pasmerkusi. (...) Sakyk, kanauninke, ar estetiškiau kur ne kur turėti gražius lenko dvarponio rūmus su kelių mylių aplinkumoj apiplyšusiais ir suvargusiais lietuviais, kankinamais dūšia ir kūnu. Ar geriau turėti visus patenkintus lietuvius, sočius dūšia ir kūnu, laisvus nuo lenkiškos įtakos savo brolius, einančius ta linkme, kad kiekviena sodyba būtų rūmeliai?“ – taip jis atsakė Juozui Tumui-Vaižgantui.

Žemės reforma iš esmės sunaikino sulenkėjusios dvarininkijos pozicijas Lietuvoje ir sukūrė produktyvų bei modernų žemės ūkį. Šiandienos istorikai vienu balsu pripažįsta jos svarbą ir sėkmę. Tai pripažino net ir būsimieji Lietuvos valstybingumo pamatų ardytojai. Pavyzdžiui, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius teigė, kad M. Krupavičius prieš komunizmą pastatė tokią sieną, kurią sugriauti galėjo tik sovietų tankai.

Lenkai tarptautiniu lygmeniu Mykolą Krupavičių stengėsi pavaizduoti kaip tautinių mažumų persekiotoją, jį kritikavo ir Bažnyčios vadovybė, kartais jis buvo vadinamas komunistuojančiu kunigu, o pagal plaukų spalvą – Juoduoju Mykolu.

Suaugęs su valdžia

Kaip teigia A. Kasparavičius, krikdemai po Steigiamojo Seimo rinkimų turėjo galimybę patys suformuoti valdančiąją koaliciją, tačiau pasirinko kitą kelią – bendradarbiauti su kairiosiomis partijomis. Šio susitarimo vienas didžiausių apologetų buvo būtent M. Krupavičius, o tai užtikrino politinį stabilumą 1920–1924 metais. Šis ramybės ir demokratijos laikotarpis buvo didžiulis kontrastas, palyginti su nuolat besimainančių laikinųjų vyriausybių ir Valstybės tarybos krizėmis.

Po rinkimų M. Krupavičius išliko itin ryški Lietuvos politinio gyvenimo asmenybė. Nors buvo (tik) žemės ūkio ministras, jis dalyvavo sprendžiant užsienio politikos problemas (visų pirma, konfliktą su Lenkija), rengiant 1922-ųjų Konstituciją bei kuriant savotišką Pirmosios Respublikos socialinės politikos programą. Nors Šventojo Sosto kanalais M. Krupavičių nuolat pasiekdavo kritika, jis buvo palankiai nusiteikęs Vatikano atžvilgiu, kilus didžiausiai (1925–1926 metų) dvišalių santykių krizei, nepritarė diplomatinių santykių nutraukimui su Šventuoju Sostu.

M. Krupavičius, dar būdamas jaunas (nesulaukęs nė keturiasdešimties), pasiekė politinį zenitą. Entuziastingas kunigas matė, kiek daug jis gali duoti valstybei, o tuo pat metu pats gerai jautėsi politikoje. Tačiau tai turėjo ir neigiamų pasekmių – M. Krupavičius ir kiti krikdemai sunkiai įsivaizdavo buvimą opozicijoje. Todėl dar nuo 1924 metų vidurio matomos tam tikros pastangos žūtbūt išlaikyti valdžią bei pažaboti opozicines jėgas. Atskirų partijų laikraščiai buvo uždarinėjami ir apkraunami baudomis, o nujausdami gresiantį pralaimėjimą rinkimuose krikdemai (įskaitant, o gal ir visų pirma, Krupavičių), pasak A. Kasparavičiaus, ėmė regzti mintis apie valdžios išlaikymą jėga.

1926 metų pralaimėjimą rinkimuose krikdemai sutiko skaudžiai, nors ir atsispyrė pagundai pasinaudoti kariuomene valdžiai išlaikyti. Tiesa, tik trumpam. Atsidūręs opozicijoje, M. Krupavičius visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi diskredituoti vadinamojo Trečiojo Seimo ir Vyriausybės autoritetą. Būtent krikdemų spaudoje būdavo nuolat akcentuojama, kad Lietuvai, vadovaujamai M. Sleževičiaus kabineto, iškilo komunizmo pavojus, viena po kitos buvo teikiamos naujos interpeliacijos. Tačiau, nuvylus parlamentinėms procedūroms, sąjungininkų imta ieškoti už demokratinės sistemos ribų.

Iš esmės M. Krupavičius ėmė veikti antidemokratiškai ir buvo vienas pagrindinių 1926-ųjų gruodžio perversmo organizatorių. Idėją parėmė dalis kariškių bei tautininkai, o to, kaip žinome, užteko: Trečiasis Seimas buvo išvaikytas, prezidentas Kazys Grinius ir Vyriausybė atsistatydino.

Tačiau M. Krupavičius, prisidėdamas prie perversmo, įsivaizdavo tikrai ne Antano Smetonos ir A. Voldemaro dvivaldystę. Iš esmės nustumtas nuo valdžios, kunigas greitai perėjo į opoziciją ir netgi vėl pradėjo bendradarbiauti su liaudininkais. 1956 metais jau išeivijoje rašydamas proginį tekstą perversmo metinėms, konstatavo, kad tai – „liūdna 30 metų sukaktis“.

Neblėstančios, bet užgesintos ambicijos

Iškart po perversmo M. Krupavičius, ko gero, jautėsi vėl sutvirtinęs savo politines pozicijas: nors ėjo tik Seimo vicepirmininko pareigas, jis buvo esminė figūra, koordinuojanti LKDP ir tautininkų veiklos kryptis. A. Smetonai ne kartą siūlęs abi partijas sujungti į vieną ir kartu valdyti šalį, M. Krupavičius pamažu buvo stumiamas nuo valdžios. A. Smetonai ir A. Voldemarui neduodant konkrečių garantijų, tik tuščius pažadus, jau 1927 metų vasarą M. Krupavičius susivokė atsidūręs opozicijoje.

Už M. Krupavičiaus (sąlyginį) naivumą, kuriuo sugebėjo pasinaudoti tautininkai legitimuodami savo valdžią, iš katalikiškų sluoksnių (Stasys Šalkauskis, A. Stulginskis) jo adresu lėkė daug kritikos strėlių. Tačiau net ir autoritarinio režimo sąlygomis tokia figūra buvo gana galinga, nes turėjo ir gyventojų, ir atskirų valdžios pareigūnų, ir (daugeliu atvejų) Bažnyčios paramą. Todėl M. Krupavičius buvo nuolat sekamas valstybės saugumo, už netinkamos krypties laikymąsi baustas ir ištremtas į provinciją. Labai dažnai jo straipsniai įstrigdavo cenzūros aparate, todėl spaudos puslapių nepasiekdavo, tačiau per Lietuvą plačiai nuaidėdavo jo pamokslai. Pavyzdžiui, jau 1929-ųjų lapkritį Alytaus bažnyčioje sakydamas pamokslą, M. Krupavičius tautininkų vykdomą cenzūros ir persekiojimų sistemą prilygino carinei priespaudai.

Vis nauji grasinimai ir suvaržymai M. Krupavičiui didesnio įspūdžio nedarė, jo pavardė nuolat figūravo Valstybės saugumo departamento ataskaitose apie katalikų pogrindį Lietuvoje. Tiesa, jaunieji katalikų intelektualai, 1936 metais parašę garsiąją deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrimą“, nuo M. Krupavičiaus atsiribojo, teigdami, kad šis nutolo nuo pirmųjų kovos su tautininkais gretų. Tai patvirtina ir istorikas Artūras Svarauskas, teigęs, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje M. Krupavičius neberodė daug pastangų grįžti į valdžią, nors pavienių protrūkių (dažniausiai pamokslų metu), nukreiptų prieš A. Smetoną, vis pasitaikydavo.

Itin kontroversiškai vertinami (ypač išeivijoje, pokario metais) M. Krupavičiaus aplinkoje rašyti memorandumai sovietų ir vokiečių valdžioms (atitinkamai – 1940 ir 1942 metais). Pirmojo turinį vaizdžiai iliustruoja formalus dokumento pavadinimas – „Memorandumas katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu“. Iš esmės brėžiamos katalikų ir komunistų bendradarbiavimo gairės, bandoma įrodyti, jog LSSR „neapsimoka“ imtis griežtos antireliginės politikos ir taip konfliktuoti su katalikiška Lietuvos visuomene: „Kiek laimėtų ir kaip džiaugtųsi Tarybų Lietuva, kad ranka į ranką jos dirvonų vagas verstų komunistai katalikai su komunistais materialistais. Padarykime, kad tai nebūtų svajonė, bet faktas.“

Tuo metu 1942-ųjų memorandumas, pasirašytas kartu su K. Griniumi ir Jonu Aleksa, buvo įteiktas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui liepos 13 dieną. Šis dokumentas – kur kas konkretesnis ir principingesnis, juo protestuojama prieš nacių puoselėtus Lietuvos kolonizavimo planus, reikalaujama sustabdyti priverstinį lietuvių gabenimą į Vokietiją, iš Rusijos sugrąžinti lietuvių savisaugos dalinius. Neaišku, tačiau galbūt šis dokumentas buvo įteiktas ir pačiam okupacinės valdžios vadovui, generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui. Taip pat ginčijamasi dėl paties memorandumo autorystės – ar jį rašė M. Krupavičius, ar jam tik buvo pakištas pasirašyti jau paruoštas tekstas. Kad ir kaip būtų, šio dokumento signatarai greitai pateko į gestapo rankas: M. Krupavičius ir J. Aleksa buvo deportuoti į Vokietiją, o kur kas vyresnis K. Grinius apgyvendintas pas seserį kaime. Tai leido M. Krupavičiui atgauti gerą vardą lietuvių aktyvo akyse, kurį buvo praradęs po 1940-ųjų memorandumo. Todėl po 1944 metų jis vėl galėjo būti svarbiausių išeivijos veikėjų gretose.

M. Krupavičiui ir toliau buvo primenamas šis 1940 metų obuoliavimas su velniu memorandumo pavidalu. Vis dėlto, Reginos Laukaitytės teigimu, „memorandumo pasirodymas greičiausiai atspindi M. Krupavičiaus pastangas sugrįžti į politiką ir Lietuvos ordinarų sutrikimą, kaip gintis nuo pradėto Bažnyčios persekiojimo“. Galų gale, prisimenant anksčiau minėtą K. Girniaus anekdotą, tai neturėtų itin stebinti – M. Krupavičius tam tikra prasme sudarė sandėrį su velniu dėl (kiek jam tuo metu tai atrodė įmanoma) Lietuvos laisvės.