Pianistui muzika – lyg tikras draugas
Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vių pia­nis­tas Gin­ta­ras Ja­nu­še­vi­čius sa­kė ne­pa­me­nąs su­grį­ži­mo į Vil­nių, ku­ris bū­tų bu­vęs ne­svar­bus. Da­bar ak­ty­viai kon­cer­tuo­jan­čio Eu­ro­po­je ir už jos ri­bų mu­zi­ko lau­kia Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos sce­na – ge­gu­žės 5-osios va­ka­rą čia skam­bės mu­zi­kos ins­tru­men­tų ka­ra­lius for­te­pi­jo­nas.

„Kaskart atvykdamas atsivežu kokį nors ypatingą kūrinį, o išsivežu nepakartojamus įspūdžius. Šįkart laukia ne tik galimybė dalytis scena su nuostabiais partneriais ir puikiu orkestru – po daugiau nei dešimties metų pertraukos grįžtu į Nacionalinę filharmoniją kaip solistas. Labai ilgai čia nekoncertavau, taigi laukia malonios ir sentimentalios sugrįžtuvės. Mėgstu šią salę, kiekvieną užkulisių kampelį“, – entuziazmo neslėpė trisdešimt trejų G. Januševičius ir pridūrė, jog dar būdamas moksleivis čia girdėjo gyvenimą keitusius koncertus, grojo per konkursų finalus, dalyvavo čia rengtuose Lietuvos muzikų paraduose.

Šiuo metu namais Gintaras Januševičius vadina Hanoverį./Florian Spieker nuotrauka

Nors G. Januševičiaus biografijoje Maskva minima kaip gimtasis miestas, bet iš tiesų muzikas jos nepamena. Pianisto tėvai, irgi muzikai, Maskvoje susitiko studijų metais. Mama – kompozitorė iš Uzbekijos, tėtis – lietuvių trimitininkas, abu studijavo prestižinėje Maskvos valstybinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje.

Būsimasis pianistas gimė jo mamai tęsiant aspirantūros studijas. Nepraėjus nė trejiems metams šeima nusprendė kraustytis į Klaipėdą, ten tėtis tapo Klaipėdos muzikinio teatro orkestro nariu. Stipriausi pirmieji vaikystės prisiminimai iš Klaipėdos ir Taškento, kur kasmet vasarodavo pas senelius, o su Maskva deramai susipažino tik būdamas paauglys, 15–16 metų, kai atstovavo Lietuvai ten vykusiuose jaunimo muzikos festivaliuose.

Augant muzikų šeimoje, mokytis groti fortepijonu ar lankyti muzikos pamokas buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Būdamas vos ketverių Gintaras pradėjo mokytis skambinti fortepijonu Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

Muzikos palydovai

Abejoti savimi kaip muziku jis ėmė paauglystės metais – buvo visokių interesų ir galimybių pakeisti kryptį. „Tačiau būtent tuo metu pradėjau aktyviau koncertuoti. Buvimas scenoje ir su tuo susijusios emocijos išsklaidė visas abejones, ko noriu gyvenime. Visi kiti interesai, pomėgiai vėliau pravertė man kaip pianistui“, – teigė pašnekovas.

Kitados svarstė būti politiku. Daug skaitė, domėjosi istorija, politologija, tarptautiniais santykiais, net treniravosi raiškiai kalbėti viešai. „Galbūt būtent dėl to mano programos visada paremtos mėgstamais literatūros kūriniais, istoriniais įvykiais, o koncertų vedimas tapo natūralia bei neatsiejama mano sceninio įvaizdžio dalimi“, – aiškino pianistas.

Be to, Gintaras prisipažino visada mėgęs filmus – analizuodavo aktorių bei režisierių darbą. Tikino, kad įgautos žinios jam padeda planuoti programas, ieškoti naujų koncertinių formų. „Taigi galiu drąsiai sakyti: jei būčiau tik valandų valandas skambinęs fortepijonu, bet nesidomėjęs kitomis sritimis, tebūčiau niekam neįdomus, pilkas, tačiau labai greitai ir stabiliai grojantis pianistas“, – šypsojosi Gintaras.

Baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą jis metus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2004-aisiais išvyko į Hanoverį mokytis pas vieną žymiausių rusų pianistų, profesorių Vladimirą Krainevą. Po profesoriaus mirties tęsė studijas vieno iškiliausių vokiečių pianisto ir pedagogo profesoriaus Berndo Goetzke's klasėje.

G. Januševičius jautė nuoskaudą, kad dažnai jo mokslai Lietuvoje apibendrinami vos vienu sakiniu. „Gaila, tačiau užsienyje koncertų organizatoriai įpratę visas ne itin žymias pavardes ar mokyklas iš biografijos iškirpti, lyg sakydami: „Kam čia Vakaruose rūpi vaikų mokytojai.“ Todėl žmonėms dažnai susidaro įspūdis, kad viską dariau pats, kol išvykau į Vokietiją. Tai labai toli nuo tiesos. Be savo mokytojų niekada nebūčiau pasiekęs tokio lygio, kad mane, kaip perspektyvų studentą, pasirinktų tokia legenda kaip V. Krainevas“, – pabrėžė pianistas.

Tarptautinė pianistų akademija "Feuerwerk"./Povilo Jarmalos nuotrauka

Pirmos fortepijono pamokos pas pedagogę Valentiną Potejenko (Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija) parodė, kokia įtaigi ir įdomi gali būti muzika. Vėliau šešerius metus mokytasi pas Valę Kulikauskienę (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) – jai ypač dėkingas už savo rankas, kurias ji paruošė techniškai sudėtingiausiems kūriniams. Atlikėjo pedagogų gretose – Jurgis Bialobžeskis, pas jį atėjo vos keturiolikos. Ir iki šiol jam jaučia dėkingumą už išugdytą gebėjimą klausytis, ieškoti, interpretuoti, o svarbiausia – sąžiningai ir nuosekliai dirbti.

2003-iaisiais, po vieno sėkmingo M. K. Čiurlionio pianistų konkurso, G. Januševičius į save atkreipė ne vieno žymaus pasaulio profesoriaus dėmesį. Sulaukė ir J. Bialobžeskio rekomendacijos – geriausia jam būtų studijuoti ir karjeros siekti Vokietijoje, Hanoveryje, kur, be vertingų paskaitų, turėtų galimybę lankytis aukščiausio lygio koncertuose, dalyvauti kultūriniame gyvenime bei gauti visame pasaulyje itin vertinamą diplomą.

„Į atliekamus kūrinius žvelgiu kaip aktorius, kuriam nepavyks sukurti įtikinamo personažo, kol pats su juo nesusitapatins.“

Namai – ne geografinė vieta

Paklaustas, ar nekamuoja namų ilgesys, muzikas prisipažino esąs sentimentalus žmogus. „Ilgiuosi namų, tačiau išmokau juos susikurti ten, kur yra mano mylimi žmonės – tai svarbiau nei geografinė vieta“, – tikino jis.

Šiuo metu pagrindiniais namais G. Januševičius vadina Hanoverį – gegužės 2 dieną bus jau 15 metų, kai pirmąkart čia atvyko. Tačiau ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, kur pastaruoju metu lankosi vis dažniau, taip pat jaučiasi kaip namie. „Kiek kitaip būna išvykstant į ilgai trunkančius turus – juose dažniausiai dirbu tiek ir tokiu tempu, kad ilgesiui tiesiog nelieka laiko“, – atsiduso muzikas. Gintaras įsitikinęs, kad didžiausias iššūkis – kuo geriau prisitaikyti prie itin greito besikeičiančio pasaulio ir išlikti savimi.

„Vien per mano trumpą gyvenimą ne kartą pasikeitė ir publikos skonis, ir koncertų organizatorių norai. Kad ir koks geras būtum šiandien, nedirbdamas ir nesidomėdamas aplinka po kiek laiko gali tapti tiesiog pasenęs ir nereikalingas“, – įsitikinęs G. Januševičius.

Pianistas pasidžiaugė turintis nuostabią žmoną, su kuria dalijasi tiek buitimi, tiek darbais. „Ji – pati nuostabiausia gyvenimo partnerė – ryškiausia mūza, aršiausia kritikė bei aistringiausia gerbėja. Kai turėsime atžalų, jos ateis į meilės kupiną šeimą“, – nuoširdžiai kalbėjo jaunas vyras. Ir pasigyrė, kad drauge gyvenanti katė Syrinx. Ji mielai miega ant Gintaro fortepijono, kol jis skambina.

Dėl vis dažniau užklumpančių netikėtų sutapimų Gintaras Januševičius turi galimybę Lietuvos publikai groti kūrinius, tiesiogiai susijusius su pamėgtu miestu Niujorku.

Sirgo žvaigdžių liga

G. Januševičius yra laimėjęs daugybę konkursų, o pirmoji sėkmė aplankė sulaukus 16 metų, tuomet jis tapo respublikinių Balio Dvariono ir Johanno Sebastiano Bacho konkursų laureatu. Pirmą kartą su orkestru debiutavo būdamas penkiolikos metų, nuo to laiko su orkestrais koncertuota daugiau nei 30 kartų, pasirodyta žymiausiose salėse. Daug pasiekęs pianistas sparčiai kopia tarptautinės karjeros laiptais. Į klausimą, ar nebuvo užklupusi vadinamoji žvaigždžių liga, Gintaras atsakė juokdamasis: „Žinoma, kad buvo! Labai dėl to džiaugiuosi, nes dabar gerokai lengviau suprantu savo studentus, kai jie pradeda laimėti konkursus. Rimtai šnekant, manau, po truputį reikia patirti visų emocijų, taigi iš karto per užkeltas nosis nemušu“, – sakė G. Januševičius.

Pedagoginis darbas dabar užima vis svarbesnę jo gyvenimo dalį. Muzikas įkūrė ir vadovauja dviem pianistų akademijoms. Viena jų – didžiausia Baltijos šalyse – „Klaipėda Piano Masters“, veikianti liepos 19–29 dienomis uostamiestyje ir garsėjanti dėl novatoriško požiūrio į pianisto profesiją ir jos siekimą. Kita akademija – „Feuerwerk“ veikia Vokietijos mieste Einbeke. Ji pasaulyje yra viena iš vos kelių akademijų, į kurias nepriimamos paraiškos – visi dalyviai gauna vardinius kvietimus ir stipendiją.

Darbas su pianistais, ypač su jaunaisiais lietuvių talentais, yra G. Januševičiaus aistra. Praėjusiais metais dukart vedė atviras meistriškumo pamokas Londono karališkojoje muzikos akademijoje, šįmet kvietimų dėstyti sulaukė iš JAV.

Trumpas sugrįžimas į Vilnių./Romp Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dviem

Šiandien, gegužės 5 dieną, per koncertą „Dviem“, vyksiantį Nacionalinėje filharmonijoje, G. Januševičius ir pianistė Indrė Baikštytė skambins kompozitoriaus Bohuslavo Martinu „Dvigubą koncertą“, grieš Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Muzikas prisipažino, kad fortepijoninis duetas susibūrė savaitę prieš koncertą. „Su Indre esame pažįstami seniai, labai gerbiu ją ir kaip menininkę, ir kaip pedagogę. Gintaras patikslino, kad koncertas parašytas dviem lygiaverčiams partneriams ir orkestrui, tad visi muzikantai scenoje turi tiksėti tiksliai lyg laikrodis, tada ši muzika skamba fantastiškai. Pašnekovo teigimu, „Dvigubo koncerte“ gausu nuostabių harmonijų, netikėtų melodinių slinkčių, nevaržomų šokio ritmų. Daug triukšmo, į kurį įsiklausęs pradedi girdėti tai, ką nori išgirsti, tad kiekvienas klausytojas jame išgirs vis kitokią istoriją.

Be kitų savo darbų ir gastrolių, pastaruoju metu G. Januševičius aktyviai rengiasi savo naujausios solinės programos „Invictus“ debiutui Lietuvoje. „Tai bus viena geriausių mano sukurtų programų“, – teigė pašnekovas. Joje surinktos įkvepiančios triumfo istorijos, kurias pianistas pasakos remdamasis Johanno Sebastiano Bacho, Johanneso Brahmso, Ferenco Liszto, Ludwigo van Beethoveno bei Sergejaus Rachmaninovo kūriniais.

G. Januševičius neabejoja: visas aplinkinis gyvenimas pilnas įkvėpimo. „Idėjų ieškau visur, kur tik mane nubloškia gyvenimas. Į atliekamus kūrinius ir programas žvelgiu kaip aktorius, kuriam nepavyks sukurti įtikinamo personažo, kol su juo savęs nesutapatins“, – aiškino menininkas. Jo teigimu, muzika, kurią atlieka, visada yra jo paties atspindys. Būtent todėl sunkiausiais gyvenimo momentais jos padedamas gali išbristi iš blogų emocijų. „Muzika – lyg tikras draugas – išklauso ir paleidžia iš savo gniaužtų stipresniu žmogumi“, – prisipažino G. Januševičius.