Pianistė Onutė Gražinytė: taip ir gyvenam – kaip visi stravinskiai
Pia­nis­tė Onu­tė Gra­ži­ny­tė de­biu­ta­vo Tho­mo Man­no fes­ti­va­ly­je. Drau­ge su ame­ri­kie­čių kil­mės vio­lon­če­li­nin­ku Pey­to­nu Hal­lu-Ma­gal­hae­su Ni­dos evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je at­li­ko Os­val­do Ba­la­kaus­ko ir Bro­niaus Ku­ta­vi­čiaus kū­ri­nius „Bop-Art“ ir „Rhyth­mus-Ar­hyth­mus“. 

Teigti „debiutavo“ – gražu, bet kiek formalu ir ne visai tikslu. Su Nida ir T. Manno festivaliu Onutė susijusi kaip niekas kitas. Mat yra šio festivalio bendraamžė ir lankosi jame nuo tada, kai jos tėčio Romualdo Gražinio vadovaujamas „Aidijos“ choras pirmą sykį buvo pakviestas į Nidą.

Onutė Gražinytė, Peytonas Hallas-Magalhaesas.

„Dabar tenka skambinti ne viename koncerte. Pamažu įgyju patirties, ištvermės. Tačiau šis pasirodymas buvo ypač svarbus. Žengti į bažnytėlę iš atlikėjų kambarėlio, o ne pro pagrindinį įėjimą su klausytojais, buvo nepaprasta akimirka“, – šypsodama teigė O. Gražinytė.

Tokia daininga kasdienybė

Nuo mažų dienų – kiek save prisimena ir kiek neprisimena – Onutė kasmet lankėsi T. Manno festivalyje.

„Nė klausimų nekildavo, kad vasarą su choru važiuosime į Nidą. „Aidija“ man ypatinga – joje dainavo sesutė Mirga, dainuoja mama, dabar dainuoja ir brolis Adomas. Aš gal vienintelė iš mūsų šeimos nedainavau, bet štai – groju“, – juokėsi muzikų šeimos atžala. Užtat namų ratelyje Gražiniai nuolat dainas traukia. Tokia kasdienybė, pasak jaunosios pianistės.

Interpretuoti lietuvių muziką pastaraisiais metais jai tenka gana dažnai. Per Vilniaus festivalį su kolega pianistu Gabrieliumi Alekna atliko Vytauto Bacevičiaus „Septintąjį žodį“ dviem fortepijonams. Skambino keletą išeivijos kompozitorių dainų, tardama sopranui Dovilei Kazonaitei. „Vis tik lietuviška – labai sava“, – nusišypsojo Onutė.

Tėvelis gražiausias, kai diriguoja

Choras jai davęs labai daug, chorinės muzikos pasiilgstanti. Kai tik pasitaiko proga, būtinai jos klausosi jau ketvirti metai studijuodama Vokietijoje.

„Chorinė muzika man griebia už širdies. Ir tėvelį matau diriguojantį – jis galbūt pats gražiausias, kai diriguoja. Girdžiu savus, artimus balsus... „Aidijos“ skambesys toks savitas, tembras gerai pažįstamas. Kai išgirstu, – o, čia jie, žinau!“ – entuziazmu tryško O. Gražinytė.

Prisipažino pradedanti vesti privačias fortepijono pamokas. Moko vaikus ne tik skambinti, bet ir –būtinai – dainuoti.

„Vaikai gerokai nustemba. Tačiau jiems sakau, kad grojimas ir dainavimas – neatskiriami. Kai stringa kuri nors kūrinio vieta, siūlau ją sau padainuoti. Ir iškart tampa aišku, kaip frazuoti, suderinti, kada atsikvėpti. Vienas garsus fortepijono pedagogas yra sakęs: ko pianistai negali padainuoti, to negali ir pagroti“, – Turimomis žiniomis apie chorą dalijosi pianistė.

Vokietijoje pajuto šį tą svarbaus

Prieš ketverius metus baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą O. Gražinytė dabar studijuoja Hanoverio muzikos, teatro ir medijos akademijoje. Ją rinkosi dėl gilių fortepijono muzikos tradicijų ir gerų pedagogų. Onutei žinias perteikia pianistas prof. Rolandas Krügeris, buvęs Olego Maisenbergo, Krystiano Zimermano ir Karlo Heinzo Kämmerlingo mokinys.

Šį tą svarbaus ir patrauklaus lietuvė atrado jau apsistojusi Vokietijoje. „Iš pradžių svarsčiau mokytis Italijoje. Tačiau ten nemažai chaosėlio, – šypsodama aiškino pianistė. – Ne, nieko prieš italus neturiu! Italiją be galo mėgstu, štai netrukus važiuosiu koncertuoti į Siciliją.

Tuo tarpu Vokietijoje viskas labai tvarkinga ir gerai organizuota – ordnung, – nusijuokė pašnekovė. – Ten atsidūriau būdama aštuoniolikos. Nemokėjau kalbos, atsiskyriau nuo šeimos, draugų, naujas darbo stilius, kiti greičiai. Viena gyveni, jautiesi kaip įmesta į šaltą vandenį.

Kai patiri tokį vidinį chaosą, tvarkinga aplinka labai gelbsti. Jei jos nebūtų, prisitaikyti užtruktų kur kas ilgiau.“

Pelnytas prizas atveria kelius

Hanoveryje O. Gražinytė groja trio ansamblyje su dviem dainininkėmis, taip pat dažnai koncertuoja su smuikininke Ioana Cristina Goicea. Įsiminė ir debiutas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Skrendant į koncertą, buvo atšauktas tarpinis skrydis, teko delsti Kopenhagoje. „Kai pagaliau nusileidau Vilniuje, mama čiupo mane iš oro uosto ir tiesiu taikymu vežė į čiurlionkę repetuoti, – juokėsi įvykį prisiminusi pianistė. – Tad kiekvienas koncertas – tam tikras iššūkis. Tačiau juos labai mėgstu.“

Šiemet Vokietijoje O. Gražinytė tapo žymaus kinų pianisto Haiou Zhang prizo laureate. Apdovanojimas atvėrė galimybę pasirodyti daugiau nei dešimtyje Vokietijos, Italijos, Kinijos koncertinių salių, taip pat surengti debiutinį koncertą Bukstehudės vasaros festivalyje kitais metais. Maža to, Onutė muzikuos drauge su Sankt Peterburgo filharmonijos kameriniu ir Bukstehudės festivalio orkestrais.

Tad koncertinis O. Gražinytės tvarkaraštis jau aiškus iki 2020 metų balandžio. Piniginis Haiou Zhang apdovanojimas lietuvei bus įteiktas rugsėjo 3 dieną, o kartu su juo – vadybininko paslaugos, nemokama fotosesija ir net koncertinė suknia!

Susitikti scenoje neskuba

Valstybės atkūrimo 100-mečio proga vasarį ir kovą O. Gražinytė koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Lenkijoje ir Vokietijoje. Berlyno „Konzerthaus“ scenoje jai dirigavo sesutė Mirga Gražinytė-Tyla.

„Su Mirga atsakingai ir labai sąmoningai stengiamės kuo mažiau groti kartu, – atsargiai rinkdama žodžius kalbėjo Onutė, prašoma pasidalyti koncerto prisiminimais. – Naminis muzikavimas mums teikia daug malonumo. Kai anąkart lankiausi pas Mirgą Šveicarijoje, akompanavau jai, o ji dainavo. Mirgos labai gražus balsas. Net įrašą padarėme ir išsiuntėme artimiesiems. Svajojame net CD įrašyti, kur ji dainuotų, o aš skambinčiau“, – pratrūko juoku žavioji Onutė.

Vis dėlto scena – kas kita, atsiranda profesinių niuansų. „Tada tampa akivaizdu, kad profesiniai ir asmeniniai santykiai yra du skirtingi pasauliai. Ir labai nelengva rasti jų takoskyrą. O kai profesinėje erdvėje atsiduria visa šeima – išvis neįmanoma. Tada ieškai būdų, kaip su tuo apsieiti, kaip prisitaikyti“, – kalbėjo O. Gražinytė.

Vytautė Markeliūnienė, Onutė Gražinytė.

Laukia Adomo kūrinių

Onutės pirmoji mokytoja buvo jos mama pianistė Sigutė Gražinienė. „Kaip visi stravinskiai ir kiti groti pradėjau mokytis su mamyte“, – sakė Onutė. Siekių jai netrūksta, o štai sąvoka „tapti geriausia“ nelabai patinka. „Kiekvienas esame nepakartojamas, ypač mene. Tad atrasti tą savastį ir atskleisti ją pačiomis gražiausiomis spalvomis, man regis, labiausiai prasminga“, – ištarė Onutė.

Trejais metais jaunesnis brolis Adomas Gražinis linksta į kompoziciją. „Labai gražią muziką brolis rašo. Laukiu, kol daugiau kūrinių pasipils. Kad galėčiau jų šiek tiek...“ – nebaigė Onutė. Porą kūrinių atlikusi per brolio kompozicijos baigiamąjį egzaminą Čiurlionio mokykloje ir jaunųjų kompozitorių konkurse.

Augant muzikos profesionalų šeimoje muzika virsta ne darbu ar profesija, o gyvensena. „Tad kaip nesitelkti į ją visomis išgalėmis?! Būna, eini gatve ir mintyse „atidirbinėji“ pasažus. Taip ir gyvenam“, – nusišypsojo pianistė.

Nespėjus paklausti, ką mėgstanti be muzikos, entuziastiškai šūkteli: „Sportas!“ Labai mėgsta jogą, visokius pilatesus, bėgioti. Nuo mažų dienų buvusi aktyvi – šoko baletą, lankė vietnamietiškus kovų menus. „Taip, čia tik atrodau – maža, gležna. Bet smūgis seks pabaigoj“, – apramino žurnalistą O. Gražinytė.