Per gyvenimą einanti viršukalnėmis
Ko­try­na Juk­ne­vi­čiū­tė vos prieš po­rą mė­ne­sių grį­žo, vi­siš­kai vie­na, be jo­kių gi­dų ar bend­ra­min­čių įvei­ku­si aukš­čiau­sią Pie­tų Ame­ri­kos vir­šu­kal­­nę – Acon­ca­qua, ku­rią pa­vyks­ta įveik­ti vos 30 proc. vi­sų ban­dan­čių kop­ti. Ši mer­gi­na taip pat yra vie­no pres­ti­žiš­kiau­sių JAV po­li­ti­kos moks­lų Geor­ge­­town Uni­ver­si­ty ma­gis­tran­tū­ros stu­den­tė, spor­to en­tu­zias­tė, ais­trin­ga ke­­liau­to­ja, eks­tre­ma­lė, fe­mi­nis­tė, al­pi­nis­tė, ir šį są­ra­šą ga­lė­čiau tęs­ti ir tęs­ti, o vi­są, vos 22 m. te­tu­rin­čios, Ko­try­nos gy­ve­ni­mą, ke­lio­nes, nuo­ty­kius ir iš­šū­­kius su­tal­pin­ti ne­bent į kny­gą, bet ne į straips­nį.

– Kotryna, kada atvykai į JAV?

– Gimiau Vilniuje ir būdama trejų su puse kartu su mama atvykau gy­venti į JAV. Tačiau dažnai vasaras leis­davau Lietuvoje, pas močiutę, tai labai padėjo nepamiršti lietuvių kalbos.

– Kaip ir kada susidomėjai politikos mokslais?

– Besimokydama vidurinėje Car­mel Catholic High School mokykloje istorijos mokytojas man pasiūlė pri­sijungti prie Kongreso nario Ro­bert James Dold kampanijos.

Taip pradėjau dalyvauti politinėse agitacijose, paraduose, politiniuose ir visuome­ni­niuose renginiuose. Turėjau gali­mybę iš arčiau susipažinti su šalies val­dymo sistema, praplėsti akiratį, taip susidomėjau politika. Ši patirtis pa­dėjo pasirinkti studijų kryptį.

– Kodėl nusprendei studijuoti Georgetown University ir kaip pa­vyko įstoti į bene žymiausią politikos mokslų universitetą JAV, ku­rį yra baigę tokie žmonės kaip JAV prezidentas Bill Clinton, aktorius Bradley Cooper ir net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė?

– Visame kame esu maksimalistė, tad jei jau nusprendžiau studijuoti – tai tik geriausiame šalies politikos mokslų universitete. Žinoma, įstoti ten tikrai nėra lengva, priėmimo procentas vos 17. Tačiau šis universitetas atsižvelgia ne tik į aukštus egzami­nų rezultatus, jiems labai svarbu, kad jų universitete studijuotų visapu­siškos, aktyvios, įdomios ir įvai­rios asmenybės. Aš nuo mažens lankiau dailųjį čiuožimą, buvau labai aktyvi popamokinėje veikloje, vaidinau mo­kyklos spektakliuose, buvau „Kirk players“ teatro trupės narė, kur dvie­juose spektakliuose suvaidinau pag­rindinius vaidmenis („Alisa stebuklų šalyje“ – Alisa, „Hellen Keller“ – Hellen). Vaidinti man labai patiko ir puikiai sekėsi, neabejoju, jog šį talentą paveldėjau iš savo mamos Jūratės Dzemenaitės, kuri Lietuvoje buvo profesionali aktorė. Kurį laiką ateitį siejau su aktoryste, tačiau vėliau ma­ne patraukė politika. Stojant, manau, balų pridėjo ir mano dalyvavimas minėto Kongreso nario politinėje kampanijoje.

– Papasakok apie savo bakalauro studijų programą, ką per 4 stu­dijus metus Tau pavyko nuveikti?

– Universitete pasirinkau studijuo­ti šalies valdymą (angl. „Govern­ment“), orientuotą į tarptautinius santykius, taip pat studijavau arabų kalbą, Rusijos bei Rytų Europos šalių santykius. Pirmame bakalauro studijų kurse aktyviai įsitraukiau į studentų atstovybės veiklą, įkūriau Fe­deralinių ir valstybinių santykių ko­mitetą (Federal & DC Relations Com­mittee), kuris skatina aktyvų studentų įsitraukimą į vietinės ir visos ša­lies politikos įvykius, buvau šio ko­miteto pirmininkė.

Studentų pasikeitimo programos dėka 2017 m. pavasario semestrą pra­leidau gilindama žinias tarptautinių santykių srityje bei mokydamasi arabų kalbos Jordanijos universitete, taip pat dalį 2017 m. vasaros praleidau Maskvoje, kur studijavau rusų kalbą bei diplomatiją. Tų pačių metų vasarą savanoriavau Kambodžoje, kur kartu su pelno nesiekančia organizacija „Build Your Future Today“ atokiausiuose šalies kaimeliuose sta­tėme mokyklas, kasėme geriamo vandens šulinius, vietos vaikus mokėme anglų kalbos. Su mamos pagalba pavyko surinkti 600 dol., už kuriuos nupirkau vadovėlių, kuprinių ir kitų būtiniausių mokyklinių reikmenų vietos vaikams. Pati turėjau progos visa tai jiems įteikti – buvo taip gera matyti tyrus, laimingus ir švytinčius vaikučių veidus!

Visa ši tarptautinė patirtis man be galo svarbi ir neįkainojama, tačiau didžiausios įtakos mano tolesniam gyvenimui, – sakyčiau, net iš esmės jį pakeitė, – kartu su dar 2 studentais iš JAV, dalyvavimas G20 jaunimo foru­me, vykusiame Kinijoje 2016. Visų pir­ma pats faktas, kad mane pastebėjo ir iš visų šalies studentų atrinko dalyvauti forume, labai didelis džiaugsmas, garbė ir tuo pačiu atsa­ko­mybė. Galima sakyti, kad forumo metu aš praregėjau, pamačiau pasau­lio įvairovę ir supratau, kad noriu karjerą kurti tarptautiniuose santykiuose. Mane ypač sužavėjo tai, kad nors būdami visi skirtingi, iš skirtingų šalių, kultūrų, šeimų, socialinių grupių, dirbdami kartu ir bendradarbiaudami galime rasti vieningų spren­dimų net ir labai sudėtingais politiniais bei globaliniais klausimais. Galimybė pažinti įvairias kul­tūras, šalis, žmones ir dalyvauti bendruose sprendimuose, kurių tikslas – padaryti pasaulį geresnį – tai yra be galo daug pastangų reikalaujanti, tačiau užburianti ir įtraukianti veikla, su kuria noriu sieti savo ateitį.

– Kotryna, kiek žinau, kelionė į Kiniją vien tik forumu nesibaigė, keliavai po šalį dar keletą savaičių.

– Todėl ir akcentuoju, kad ši kelio­nė pakeitė mano gyvenimą visomis prasmėmis, ne tik profesinėje srityje, bet ir gyvenimo būde. Pasibaigus 2 savaites trukusiam forumui, vienas iš delegatų man pasiūlė dar keletą savaičių pakeliauti po Kiniją tik su kuprine ant pečių. Pasidaviau avantiūrai, išsiunčiau lagaminą namo su beveik viskuo, kas buvo jame, ir leidausi į kelionę po šalį, teturėdama vos keletą būtiniausių daiktų. Ir tai apskritai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, neskaitant, žinoma, kelio­nės iš Lietuvos į JAV. Per tas 6 savai­tes, praleistas Kinijoje, keliaujant vietiniais autobusais, traukiniais ar pėsčiomis turistų nepramintais ta­kais, miegant dažniausiai hosteliuo­se ir valgant vietinių maistą, net la­bai dažnai nežinant, kas tai yra (juo­kiasi), įgijau dar daugiau pasitikėjimo savimi, išmokau visko, ką reikia žinoti ir mokėti keliaujant. Nuo 2016 m. visada vykstu viena, jau esu apkeliavusi 37 šalis ir nežadu sustoti, mano tikslas – pamatyti visą pasaulį.

– Kotryna, pasaulis Tau tuoj taps per mažas! Kaip per vos dvejus metus sugebėjai aplankyti tiek daug valstybių?

– Studijuodama Jordanijoje turėjau galimybę aplankyti šalia esančias Artimųjų Rytų šalis, tokias kaip Egip­tas, Izraelis, Libanas ir kt. Itin įsimintini kelionėmis buvo 2018-ieji. Pavasarį keliavau į Boliviją, ir kalnų dviračiu įveikiau 74 km nusidrieku­sią, be galo įspūdingą bei vieną pavojingiausių pasaulyje trasų, kurią vietiniai tiesiog vadina „Mirties keliu“ (El Camino de la Muerte). O va­sarą, po bakalauro studijų, išvy­kau į Indiją, kurią, galima sakyti, iš­naršiau skersai išilgai, lankiausi ten, kur ne tik turistai, bet ir vietiniai re­tai užklysta. Kelionės nuotykiai pra­sidėjo dar lėktuve, kai skrydžio metu susipažinau su jaunu indu, kuris ma­ne pakvietė būti garbės svečiu jo iškilmingų vestuvių, trukusių 4 dienas, puotoje ir kurioje aš, žinoma, sutikau dalyvauti. Na, o porą mėnesių truku­sią kelionę vainikavo kopimas į Eve­resto bazinę stovyklą Nepale. Nors buvo ne sezono metas, pliaupė nesibaigiančios liūtys, dėl ekstremalių oro sąlygų lėktuvams nebuvo leidžiama pakilti, tačiau aš turėjau pasiekti savo tikslą, sakiau, kad Everestas negali palaukti ir, suradusi dar porą bendraminčių, sraigtasparniu buvau nuskraidinta į tą vietą, iš kur pra­de­damas kopimas. Visiškai viena, pir­mą kartą savo gyvenime kopdama, Everesto bazinę stovyklą, esančią 5 645 m. aukštyje, pasiekiau vos per 6 dienas, nors ši atkarpa paprastai įveikiama per 14 dienų. Tada supra­tau, kad būtinai dar grįšiu ir pasieksiu Everesto viršūnę, bei išsikėliau tikslą įkopti į dar kitas 6 aukščiausias pasaulio viršukalnes.

– Ar jautiesi saugi keliaudama viena? Kaip pavyksta susikalbėti įvairiuose pasaulio kampeliuose?

– Iš tiesų šitą klausimą man užduoda dažnai. Gal atsakysiu kiek ir banaliai, tačiau pasaulis nėra toks baisus ir pavojingas, jis yra toks, kokį mes patys susikuriame. Taip, aš esu jau­na, tačiau nesu kvaila ar naivi. Ke­liaudama visada išlieku budri, atsargi, nedarau kvailų sprendimų, sąmo­ningai nestumiu savęs į pavojingas situacijas: nevaikštau viena naktimis ar pavojinguose rajonuose, nesiveliu į pokalbius su įtartinais žmonėmis, o juos aš, tiek laiko keliaudama ir bendraudama, išmokau atpažinti. Laiky­se­na, elgsena ir kūno kalba visada parodau, kad esu stipri moteris ir ne­ieškau nuotykių. O susikalbėti pa­vyksta gana lengvai, žinoma, dideliuose miestuose dažnai yra kalbančių anglų kalba, tačiau net ir mažuose miesteliuose, atokiose gyvenvietėse žmonės yra labai paslaugūs ir geranoriški, neretai užtenka gestų, vieno kito žodžio, taip pat kartais tenka pasinaudoti ir „Google“ vertėjo programėle.

– Kokia Tavo įsimintiniausia kelionė?

– Ta, iš kurios neseniai grįžau. 2 savaites be jokios palydos ir gidų, pati viena, kopiau į aukščiausią visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje Acon­caqua kalną – 6960.8 metrų aukščio. Tai iki šiol didžiausias mano įveiktas fizinis ir psichologinis išbandymas. O įveikti teko tikrai daug: tirpinti sniegą, kad turėčiau gerti, statytis palapinę pučiant 50 mph lediniam vėjui, kopti pirmyn žingsnis po žings­nio nešant sunkią kuprinę ir nuo šal­čio nejaučiant kojų pirštų, kai suma­žėjus deguonies po pusmetrio ima trūkti oro ir jėgų. Bet užvis sunkiausia buvo būti visiškai atskirtai nuo pasaulio ir artimųjų, neturėti mora­linio palaikymo. Tačiau sausio 4 d. stovėjau kalno viršūnėje, nors ir bu­vau visiškai išsekusi, tačiau be galo laiminga. Manęs dar laukia 6 aukščiausios pasaulio viršukalnės, ir aš jas visas planuoju įveikti, kitas – Kili­manjaro kalnas Tanzanijoje.

– Gal gali pasidalinti artimiausiais kelionių ir veiklos planais?

– Kovo mėnesį planuoju mesti sau dar vieną fizinės jėgos iššūkį dalyvaudama pusės klasikinio triatlono varžybose, o vasarą – įveikti ir visą triatlono rungtį.

Na, o visos mano kelionės būna gana spontaniškos, jei matau, kad turiu kelias laisvas dienas, jungiu programą „skyscanner“ ir ten, kur ran­du pigiausią skrydį, ten ir skrendu. Man niekada nėra labai svarbu kur keliauti, svarbiausia, kur dar nebuvau, nes mano tikslas – apkeliauti pasaulį.