Pelkių mokykla Venecijoje
Ry­toj, ge­gu­žės 26 die­ną, Ve­ne­ci­jo­je pra­si­dės 16-oji ar­chi­tek­tū­ros bie­na­lė. Ren­gi­ny­je da­ly­vau­ja lie­tu­vių me­ni­nin­kai, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tai No­me­da ir Ge­di­mi­nas Ur­bo­nai. Kar­tu su ar­chi­tek­tais, in­ži­nie­riais, tech­no­lo­gais, fi­lo­so­fais jie dve­jus me­tus pro­jek­ta­vo ir kū­rė pa­ty­ri­mi­nę erd­vę – la­bo­ra­to­ri­ją „Pel­kių mo­kyk­la“. Šios ar­chi­tek­tū­ros bie­na­lės te­ma – lais­va erd­vė.

Į Italiją lietuviai nuvežė 20 kv. metrų natūralios pelkės, iškastos Kupiškio rajono Šepetos durpyne. Pelkės dalys buvo supakuotos ir į Italiją nugabentos kelių, oro bei vandens transportu. Tada Venecijoje pasodintos specialiai paruoštame baseine, kuriame įrengti vandenį valantys anglies filtrai, sumontuotas pelkės augmenijai tinkamas apšvietimas.

„Įrengti paviljoną buvo iššūkis ne vien todėl, kad išmėginome beveik visus transportavimo kelius, bet ir dėl to, jog krovinys – netradicinis, – prieš bienalės atidarymą pasakojo Venecijoje viešintis šio projekto vadovas Mindaugas Reklaitis. – Vežėme daugybę paviljono interjerui įrengti skirtų drenavimo vamzdžių, taip pat „gyvą“ pelkių ekosistemą, kuriai reikia ypatingos priežiūros. „Prijaukinant“ lietuvišką pelkę naujoje vietoje, kitomis klimato sąlygomis teko pasikliauti biologais. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius.“

Klampi ateitis

„Pelkių mokykla“ – tarpdisciplininis projektas, nes į jį įsitraukė daugybės sričių atstovai. N. ir G. Urbonai dažnai bendradarbiauja su įvairių technologijų specialistais. Prie paviljono kuravimo prisidėjo Masačusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjai, taip pat – Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius architektas Pippo Ciorra.

Paviljono erdvėje įrengtos dvi instaliacijos, vadinamos „smegenimis“. Jos sukurtos iš Šepetos durpyne iškastos ir į Veneciją atgabentos pelkės – augalų bendrijos. Taip menininkai primena klimato kaitą, kelia klausimus dėl žmonijos ateities, kodėl reikia ieškoti kontakto su kitomis gyvybės formomis. Pelkė čia simbolinė – klampi ir nestabili būsena.

„Šepetos durpynas tiekia durpes daugybei pasaulio šalių. Be to, padeda įgyvendinti netradicinius projektus, – aiškino M. Reklaitis, paklaustas, kodėl pasirinktas šis durpynas. – Pavyzdžiui, jis tiekė durpes kino kūrėjams, filmavusiems karo scenas, bendradarbiavo su kitais menininkais. Su durpyno atstovais iškart radome bendrą kalbą. Jie padėjo įgyvendinti mūsų sumanytą drąsią idėją.“

Rengė daugiau kaip metus

Projektas „Pelkių mokykla“ buvo plėtojamas daugiau kaip metus. Menininkai bendradarbiavo su Architektūros fondu, mokslo tyrimų institutais, keliavo į ekspedicijas po Lietuvos pelkes. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko paskaitų ciklas „Hello World?“, Nidos meno kolonijoje – kūrybinės dirbtuvės.

Kitose paviljono erdvėse bus galima rasti kvapų zonas, dirbtinio intelekto ir bioenergijos įrenginius. Autoriai ypač daug dėmesio skyrė žiūrovų patyrimui. Ar jau pastebėjo jų susidomėjimą? „Nors lankytojams bienalė dar neatidaryta, šiomis dienomis paviljonus lanko užsienio žiniasklaidos atstovai ir profesionalai. Mūsų paviljonas nuolat kupinas žmonių – vadinasi, esame pastebėti. Likome patenkinti ir erdve – ji puikioje miesto vietoje, gerai matoma ir lengvai randama, tarp pagrindinių bienalės erdvių – Giardini ir Arsenale„, – kalbėjo pašnekovas.

Paviljone nuolat vyks renginiai, sutrauksiantys menininkų, mokslininkų ir studentų iš viso pasaulio. Šį savaitgalį – akustinės erdvės tyrinėjimai „Pelkių radijas“; birželio 26–30 dienomis – aplinkosaugos ateities spekuliacijos „Ateities sala“; rugsėjo 24–29 dienomis numatyta laboratorija „Bendrabūvis“, skirta dialogo su kitomis gyvybės formomis scenarijams.

Filosofinė pelkė

Venecijoje įrengdami pelkę lietuviai konsultavosi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Remigijumi Daubaru ir durpių gavybos bei perdirbimo bendrovės „Durpeta“ specialiste Sigita Kantautiene.

„Diskutuodami įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse braidėme po filosofinių samprotavimų pelkes, – anksčiau sakė G. Urbonas. – Pelkės lyg ir turėtų būti priešingos architektūrai, nes tai tokia būsena, kai viena koja remiesi į kietą pagrindą, o kita – smengi. Tačiau jas įdomu tyrinėti, pažinti jų ekosistemą, elgseną pritaikyti žmonių pasauliui. Ne veltui pelkės vadinamos pasaulio inkstais, nes skirsto, kas naudinga, ir tai, kas nuodinga, be to, kenksmingas medžiagas perdirba.“

Menininkai atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje pelkių likę mažai. Dėl urbanizacijos pastarąjį šimtmetį daug jų buvo nusausinta. Tačiau pelkės veikia ir kaip apsaugos barjerai, padeda miestams prisitaikyti prie kylančio vandens lygio.

„Pasaulinė ekologinė krizė – klimato atšilimo, oro, vandens užterštumo – vis stiprėja. Didžiausią grėsmę čia kelia žmonės. O gamta yra išgyvenusi ir kur kas didesnių globalinių katastrofų, – komentavo M. Reklaitis ir pridūrė: – Nuolatinė kaita – natūrali ekosistemos būsena. Todėl norėdami išsaugoti save – žmoniją – turime išmokti ne tik globoti žemę, jos išteklius, bet ir rasti būdų sutarti su gyvąja bei negyvąja aplinka jos nenaikindami.“

Pirmąkart nacionalinis Lietuvos paviljonas yra atskiras. Per praėjusią bienalę prieš dvejus metus drauge prisistatė visos trys Baltijos valstybės.

Pirmąkart patys

Venecijos architektūros bienalė vyksta nuo 1980-ųjų. Šiemet joje dalyvauja 71 dalyvis, pristatomi 63 nacionaliniai paviljonai. Lietuva įsikūrusi meno erdvėje „Il Giardino Bianco“ (Via Giuseppe Garibaldi, 1814).

Pirmąkart nacionalinis Lietuvos paviljonas yra atskiras. Per praėjusią bienalę prieš dvejus metus prisistatė visos trys Baltijos valstybės, Lietuva – pirmąsyk. Bendras šalių paviljonas atliepė kiekvienos vietos architektūrą: buvo pristatyti architektūros projektai, siejami su sovietine ir Europos infrastruktūra, daug dėmesio skirta geologijos resursams, parodytos pagrindinės šiame regione naudojamos statybinės medžiagos.