Pelėdos ir Stalinas
Sce­na­ris­to Pra­no Mor­kaus ir re­ži­sie­riaus Aud­riaus Ju­zė­no „Eks­kur­san­tė“ (2013), la­ko­niš­ka pa­sa­ka ne pa­sa­ka apie le­kian­čią iš trem­ties į na­mus co­liu­kę, esu ti­kra, nu­pirk­ta ir ro­do­ma Ru­si­jo­je (ar­ba žiū­ri­ma in­ter­ne­te), at­lie­ka ten „svar­biau­sio iš me­nų“ vaid­me­nį – ru­sų žiū­ro­vui ke­lia są­ži­nės grau­ža­tį ir mei­lę did­­vy­rei, ma­žai lie­tu­vių mer­gai­tei.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–02–23 nr. 3652

Sunku patikėti, kad autoriai, kadaise sukūrę tokią nugludintą skaudžių įvykių ir emocijų dramą, dabar šitaip nuklydo į lankas. Naujas jų filmas „Pelėdų kalnas“ – tarsi nutrūkusių nuo grandinės jauniklių laigymas pavasarinėje saulutėje. Kelių scenarijų viename ir kelių dešimčių personažų, trilerinio montažo ir ažiotažo, besipuikuojančio rekvizito – visokeriopos rūšies kino „Pelėdose“ tiek daug, kad galva pradeda suktis, nesuvokdama, kurioje vietoje jai sustoti, ko įsitverti. Kas kelios minutės išdygsta naujas siužetinis mazgelis, jis gal bus išrišamas, o gal ir ne (zoologijos sodo žvėrys!?). Personažų poros susimaišo ir neįsimena, nes tai nesvarbu?

Iš tiesų, kas ten vyksta? Pagal pateikiamą dviejų valandų ekrano išklotinę, tenai entuziastingai žaidžiamas įsivaizduojamas pokarinis laikas Lietuvoje.

Stuburo, akivaizdu, nėra. Labai apmaudu, nes juk buvo planuojamas ne eilinis, o svarbus jubiliejinis filmas. (Anksčiau kritikuodama „Emiliją iš Laisvės alėjos“ gailėjausi, kad pas mus bent jau istoriniams filmams nėra... cenzūros. Dabar tenka ne tik pasigailėti, bet susiimti už galvos. Filmas juk turi finansinius ir ideologinius rėmėjus? Kas baisiau – kontrolė „kaip sovietiniais laikais“ ar moralinis fiasko finale?)

Žinoma, kas ir apie ką filme bus pasakojama, anonsai pranešė. Ko vertas vien tas iššokantis klipo žodelytis frazėje „varom prie geležinkelio, Suvalkiją veža“ – ir ne vien dėl to, kad nebuvo vartojamas pokariu, o dėl to, kad jo intonacija užgauna klausą, trėmimą įvardija kaip nuotykį.

Nuo pirmųjų kadrų – gimnazistų žaidimo futbolo aikštėje – pradedi ieškoti tos apsibrėžtos 1946–1953 m. istorijos ašies. „...blaškėsi tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo... nunešti žinią Amerikos kongresui... oriai gyventi...“

Na, nuo Kazio Binkio irgi gimnazistinio, tačiau lokalaus „Atžalyno“ (1938) toli pažengta. Žvitriai karpomas ir klijuojamas „į kiną“ scenarijus panašus į kažin kokio neparašyto storo romano ekranizaciją – knygoje buvo tiek daug sluoksnių, herojų ir detalių, kad dabar ekrane būtina viską bent trumpai paminėti. Ir paminima.

Degančios afišos su Stalinu įspūdingos akmeninės gatvės vingyje. Tada bėgte slėptis į bažnyčią – kur kunigas ne tik klauso išpažinties, bet ir pasako monologą klausykloje. Pasiutusiai puikūs ne tokių jau alkanų ir vargingų mokinių šokiai kažin kur ten Kaune, netoli užuovėjos su realiomis iki šiol pelėdų skulptūromis (filmą juk mėginama kelti iki alegorijos). Etnografinis kaimas, iš kurio prisitaikėlis inteligentas padeda išvežti savo neprisitaikantį dėdę ir už tai gauna kumpį bei sąžinės priekaištų. Prieplauka su garlaiviuku, nes jau reikia šiek tiek gaudynių, šiek tiek erotikos. Geležinkelio stotis su kontrabandinėmis moteriškomis kelnaitėmis, nes jau reikia kriminalo ir sekso. Ak, štai, pagaliau ir partizanų bunkeris su ratu dalijama duona ir žegnonėmis. Ruskių išprievartauta nėščia moteris suniokotoje bažnyčioje...

Filmavimo lokacijos lipa per ekrano kraštus, ką jau kalbėti apie veiksmus ir išgyvenimus, taip sakant, viduje. Apie tai, kas vyksta herojų, kuriuos uoliai kuria keli suaugę aktoriai ir gausybė pradedančiųjų, širdelėse ir galvelėse.

Iš tiesų, kas ten vyksta? Pagal pateikiamą dviejų valandų ekrano išklotinę, tenai entuziastingai žaidžiamas įsivaizduojamas pokarinis laikas Lietuvoje. Filme dėstoma pamoka apie aną laiką, kurio, kaip jauni vargšai aktoriai atviraširdiškai per premjeras prisipažįsta, iki šiol nė neįsivaizdavo ir dabar tik išsiaiškino iš vyresniųjų. Ak, šitas sutrumpintos istorijos pamokas vyresnieji labai norėtų adresuoti ir visam Lietuvos jaunimui, įskaitant paauglius!

Taip, kūrinių paaugliams trūksta. Ir jeigu įkvėpimo šventoji dvasia kur nors darbo pakelėje būtų apšvietusi kūrėjų protus, tai jie savo paauglišką, na, vadovėlinį „Pelėdų kalną“ ir būtų nukreipę į vienus, kokių nors aštuntokų vartus. Nuotykinis, net komiksinis supažindinimas su svarbiomis datomis ir situacijomis nūnai sveikintinas.

Tačiau autoriai nė už ką nebūtų sutikę daryti, o paskui įvardyti savo opusą kaip filmą vaikams. Jų meninės pretenzijos aukštesnio lygio. Tą lygį gerai atspindi ir filmą sklaidos atžvilgiu sužlugdo (nes, tikiuosi, bus uždėtas N-16 ženklas) negrabiai vis kišamas raudonas sekso scenų siūlas.

Keisčiausia, kad tarp tiekos jaunų ir gražių personažų nemezgama jokia meilė-seilė. Jai nėra laiko ir prasmės.

Keisčiausia, kad tarp tiekos jaunų ir gražių personažų nemezgama jokia meilė-seilė. Jai nėra laiko ir prasmės. Visi čionai kultivuoja tik ekstra bučinukus ir supermodernų tais laikais seksą. A. Juzėnas teigia: nors scenarijaus autorius P. Morkus šiuo atžvilgiu buvo prieš, mano tėvas apie anuos laikus kitaip pasakojo, visi elgėsi taip pat, kaip dabar, be to, filmą reikia priartinti prie šiandienio žiūrovo ir t. t.

Hm, o mano tėvas man vėl kitaip pasakojo. Ką kitą skaičiau ir įvairiose knygose.

Žaibiškai filmą jau išgarsinusioje ir „priartinusioje“ scenoje viena herojų pora (niekaip negalėčiau prisiminti jos „linijos“ filme) tuščiame kino teatre, kur sukama Stalino laidotuvių kronika, staiga pradeda užsiiminėti oraliniu seksu ir šitaip paniekina (o gal atvirkščiai?) Staliną.

Na, gali būti, kad scena, iškirpta ir įdėta į naują britų satyrinį filmą „Stalino laidotuvės“, sublizgėtų.

Tačiau „Pelėdų kalne“ šitas sekso šou (beje, greta panašaus patriotinio, – kai sužeistas herojus partizanas kaip koks lietuvių matrosovas, su įspraustu pažastyje šautuvu atremiamas į tvorą ir paliekamas atsišaudyti) visiems, ne tik davatkoms, atima žadą ir užgesina paskutinę viltį dvasingu, teisingu, istorišku apsišaukusiame filme.