Palikęs pėdsakus Kretingos katalikų bažnyčioje
Per sa­vo gar­bin­gą 400 me­tų is­to­ri­ją se­niau­sia Že­mai­ti­jo­je iš­li­ku­si Kre­tin­gos ka­ta­li­kų baž­ny­čia re­gė­jo daug ją gra­ži­nu­sių ir puo­šu­sių kū­rė­jų bei me­ni­nin­kų. Vie­nas jų – XX am­žiu­je gy­ve­nęs ir kū­ręs mo­sė­diš­kis dai­li­nin­kas Al­fon­sas Bal­ti­nas.

Jis gi­mė 1911 m. ko­vo 2 die­ną Mo­sė­dy­je, mies­te­lio fel­če­rio An­ta­no Bal­ti­no šei­mo­je, ku­rio­je au­go 5 vai­kai: 3 ber­niu­kai ir 2 mer­gai­tės. Šei­ma tu­rė­jo 1,5 ha že­mės ir ne­di­de­lį na­me­lį da­bar­ti­nė­je Skuo­do gat­vė­je.

A. Bal­ti­nas, tar­na­vęs ca­ri­nės Ru­si­jos ka­riuo­me­nė­je ir ten pra­mo­kęs fel­če­rio ama­to, grį­žęs iš jos, įsi­kū­rė Mo­sė­dy­je ir ku­rį lai­ką ten bu­vo vie­nin­te­lis gy­dy­to­jas, ga­lin­tis pa­dė­ti mies­te­lio ir jo apy­lin­kių gy­ven­to­jams jiems su­sir­gus ar su­ne­ga­la­vus. Įgy­ta pro­fe­si­ja pa­dė­jo iš­lai­ky­ti šei­mą, su­teik­ti vai­kams ga­li­my­bę mo­ky­tis. Kre­tin­gos mu­zie­ju­je sau­go­ma A.Bal­ti­no šei­mos nuo­trau­ka –tar­si su­stab­dy­ta gy­ve­ni­mo spek­tak­lio aki­mir­ka, ku­ria­me kiek­vie­nas šei­mos na­rys at­lie­ka tik jam vie­nam skir­tą vaid­me­nį. Šven­tiš­kai pa­si­puo­šęs ,kak­la­raiš­tį pa­si­ri­šęs šei­mos gal­va tė­vas lai­ko ant ke­lių ma­žiau­sią, ypa­tin­gos glo­bos rei­ka­lau­jan­tį jos na­rį, mo­ti­na sė­di už siu­vi­mo ma­ši­nos sta­le­lio, tar­si pa­si­ruo­šu­si siū­ti, kad šei­ma tu­rė­tų dra­bu­žių ir bū­tų ap­si­ren­gu­si , prie­ky­je su­sta­ty­ti ba­sa­ko­jai ber­niu­kai, vie­nas iš jų su kny­ga ran­ko­je ryž­tin­gai į ob­jek­ty­vą žiū­rin­tis bū­si­ma­sis dai­li­nin­kas tar­si įkū­ny­ja vi­sos šei­mos sie­kį švies­tis ir švies­ti, da­rant sau ir ki­tiems gy­ve­ni­mą ge­res­nį ir švie­ses­nį.

A. Bal­ti­nas, bai­gęs Mo­sė­džio pra­džios mo­kyk­lą, to­liau moks­lus tę­sė 1918 m. ku­ni­go Pra­nciš­kaus Ža­dei­kio pa­stan­go­mis įsteig­to­je Skuo­do pro­gim­na­zi­jo­je.

Įvyk­džius ke­le­tą už­sa­ky­mų, gar­sas apie ga­bų, darbš­tų ir par­ei­gin­gą dai­li­nin­ką pa­skli­do po Že­mai­ti­ją, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad 1937 m. sa­vo baž­ny­čią nu­spren­du­si at­nau­jin­ti Kre­tin­gos pra­nciš­ko­nų baž­ny­čios va­do­vy­bė nau­jų pa­veiks­lų ta­py­bai pa­sik­vie­tė A. Bal­ti­ną.

Anks­ti pa­si­reiš­kę ga­bu­mai pie­ši­mui ir kū­ry­bai po pro­gim­na­zi­jos bai­gi­mo 1931 m. jį at­ve­dė į Kau­no me­no mo­kyk­lą, tuo me­tu vie­nin­te­lę ša­ly­je jau­nų­jų me­ni­nin­kų ir pie­ši­mo mo­ky­to­jų ren­gi­mo įstai­gą. Ji bu­vo įkur­ta 1922 m. dai­li­nin­ko Jus­ti­no Vie­no­žins­kio ini­cia­ty­va pe­ror­ga­ni­za­vus Aukš­tuo­sius pie­ši­mo kur­sus.

Čia mo­kė­si dau­gu­ma vė­liau iš­gar­sė­ju­sių Lie­tu­vos me­ni­nin­kų, o dės­ty­to­jais dir­bo to me­to di­džiau­si dai­lės au­to­ri­te­tai: Pe­tras Kal­po­kas, An­ta­nas Žmui­dzi­na­vi­čius, Ado­mas Gal­di­kas ir kt. Jų su­teik­tos ži­nios bei di­džiu­lis no­ras to­bu­lė­ti ir tap­ti pro­fe­sio­na­liu dai­li­nin­ku 2 me­tų stu­di­jo­se spe­cia­lia­ja­me de­ko­ra­ty­vi­nės ta­py­bos sky­riu­je be­si­mo­kan­tį A. Bal­ti­ną, ne­pai­sant kuk­lios bui­ties ir ma­te­ria­li­nių su­nku­mų, ve­dė į prie­kį. Kruopš­tus ir darbš­tus, kū­ry­bai lai­ko ne­skai­čia­vęs mo­ki­nys spar­čiai to­bu­lė­jo, daug dė­me­sio skir­da­mas ir kla­si­ki­nei ta­py­bai, kur­da­mas re­li­gi­nio bei bib­li­nio siu­že­to pa­veiks­lus.

Tuo me­tu jis su­si­pa­ži­no su sa­vo bend­raam­žiu Vy­tau­tu Pa­lai­ma, su­si­ža­vė­ju­siu tea­tro dai­li­nin­ko pro­fe­si­ja ir 1933 m. Kau­ne bai­gu­siu pa­sau­li­nio mas­to sce­nog­ra­fo Mstis­la­vo Do­bu­žins­kio pri­va­čią dai­lės stu­di­ją. Jau­nuo­lių bend­ra­vi­mas ir pa­šne­ke­siai apie tea­tro dai­lę, – V. Pa­lai­ma nuo 1932 m. pra­dė­jo tea­tro dai­li­nin­ko kar­je­rą ša­lies tea­truo­se ir vė­liau ta­po vie­nu iš­ki­liau­siu tea­tro dai­li­nin­ku Lie­tu­vo­je, – tu­rė­jo įta­kos A. Bal­ti­no, kaip Klai­pė­dos dra­mos tea­tro dai­li­nin­ko, pa­si­rin­ki­mui ir kū­ry­bai. 1933 m. sau­sio mė­ne­sį jis bu­vo pa­šauk­tas į pri­va­lo­mą ka­ri­nę tar­ny­bą Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Ją at­li­ko an­tra­ja­me pės­ti­nin­kų pul­ke, dis­lo­kuo­ta­me Kau­ne, Šan­čių ka­rei­vi­nė­se.

Tai ne­su­truk­dė jam tais pa­čiais me­tais baig­ti Kau­no me­no mo­kyk­lą ir įgy­ti dai­li­nin­ko dip­lo­mą.

Tar­ny­bos me­tais, be ka­ro da­ly­kų stu­di­jų ir pra­ty­bų, A. Bal­ti­nas kar­tu su ki­tais Kau­ne dis­lo­kuo­tais ka­riais 1933 m. lie­pos mėn. da­ly­va­vo tran­sat­lan­ti­nių la­kū­nų Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no ne­įvy­ku­sia­me su­ti­ki­me Kau­no oro uos­te bei jų iš­kil­min­go­se lai­do­tu­vė­se. 1935 m. ru­de­nį, po tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je, į gim­tą­ją Že­mai­ti­ją su­grį­žęs A. Bal­ti­nas ga­lė­jo už­siim­ti mė­gia­mu dar­bu, juo­lab kad at­si­nau­ji­nan­čioms Že­mai­ti­jos mies­tų ir mies­te­lių baž­ny­čioms pro­fe­sio­na­lių dai­li­nin­kų pa­slau­gos bu­vo la­bai rei­ka­lin­gos.

Įvyk­džius ke­le­tą už­sa­ky­mų, gar­sas apie ga­bų, darbš­tų ir par­ei­gin­gą dai­li­nin­ką pa­skli­do po Že­mai­ti­ją, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad 1937 m. sa­vo baž­ny­čią nu­spren­du­si at­nau­jin­ti Kre­tin­gos pra­nciš­ko­nų baž­ny­čios va­do­vy­bė nau­jų pa­veiks­lų ta­py­bai pa­sik­vie­tė A. Bal­ti­ną.

Šv.Teresėlė Dail. A.Baltinas 1937.

XX a. pir­mo­jo­je pu­sė­je ka­ta­li­kų baž­ny­čia šven­tai­siais pa­skel­bė ne­ma­žai Die­vui sa­vo gy­ve­ni­mą pa­šven­tu­sių­jų, tarp jų ir kar­me­li­tę vie­nuo­lę Šv. Kū­di­kė­lio Jė­zaus Te­re­sę (1873–1897 m.) bei sa­le­zie­tį ku­ni­gą Jo­ną Bos­ką (1815–1888 m.). Vi­sa­me pa­sau­ly­je tarp ka­ta­li­kų ti­kin­čių­jų ir dva­si­nin­kų šių šven­tų­jų kul­tas bei gau­sė­jan­čios jų pa­se­kė­jų gre­tos nuo lai­ko tėk­mės ne­no­rin­čiai at­si­lik­ti Kre­tin­gos pra­nciš­ko­nų baž­ny­čiai nu­lė­mė no­rą jo­je ma­ty­ti šių ga­na ne­se­niai šven­tai­siais pa­skelb­tų­jų pa­veiks­lus.

Jo­nas Bos­kas – ita­las, ka­ta­li­kų ku­ni­gas 1855 m. įkū­ręs sa­le­zie­čių kong­re­ga­ci­ją (vie­nuo­lių ir pa­sau­lie­čių bend­ruo­me­nių su­si­vie­ni­ji­mą), 1877 m. par­en­gęs pir­muo­sius „Sa­le­zie­čių ži­nių“, pa­sa­ko­jan­čių apie sa­le­zie­čius ir jų mi­si­jas vi­sa­me pa­sau­ly­je, nau­jų baž­ny­čių sta­ty­to­jas, po­pie­žiaus Pi­jaus X 1934 m. bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju ir lai­ko­mas naš­lai­čių ir ap­leis­tų pa­aug­lių glo­bė­ju.

A. Bal­ti­no 103,5 x 63,4 cm dy­džio ant dro­bės alie­ji­niais da­žais ta­py­ta­me pa­veiks­le šv. Jo­nas Bos­kas vil­ki ku­ni­go su­ta­na, ran­kas su­nė­ręs ant krū­ti­nės dan­gaus fo­ne, ra­tu ap­sup­tas iš de­be­sų iš­ny­ran­čių dvy­li­kos an­ge­liu­kų. Skai­čius 12 Evan­ge­li­jo­je reiš­kia pil­nat­vę, iš­si­pil­dy­mą ir to­bu­lu­mą, o vai­kų gal­ve­lės čia pri­me­na vai­kus, ku­riais šven­ta­sis rū­pi­no­si ir juos glo­bo­jo. Pa­veiks­las 1937 m. bu­vo pa­tal­pin­tas Šv. An­ta­no al­to­riaus tre­čia­ja­me tarps­ny­je ir pa­kei­tė čia bu­vu­sį dai­li­nin­ko An­ta­no Ra­ma­naus­ko apie 1830 m. nu­ta­py­tą pa­veiks­lą „Šv. Pra­nciš­kus Asy­žie­tis gau­na stig­mas“. Čia jis pra­bu­vo iki 2015 m., kai se­na­sis pa­veiks­las, vys­ku­po Li­no Vo­dop­ja­no­vo ini­cia­ty­va, vėl bu­vo su­grą­žin­tas į Šv. An­ta­no al­to­rių, pa­veiks­lą „Šv. Jo­nas Bos­kas“ per­da­vus sau­go­ti Kre­tin­gos Pra­nciš­ko­nų vie­nuo­ly­nui.

Šv. Kū­di­kė­lio Jė­zaus Te­re­sė (1873–1897 m.) – ti­kra­sis var­das Te­re­sa Mar­ten, pra­ncū­zė, dar va­di­na­ma šven­tą­ja Te­re­se iš Liz­jė, sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė Die­vui, nuo pen­kio­li­kos me­tų ta­pu­si kar­me­li­te vie­nuo­le. Po 7 me­tų ji su­sir­go tu­ber­ku­lio­ze ir 1897 m. mi­rė bū­da­ma tik 24 me­tų. Pa­sku­ti­nius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pa­sky­rė au­to­biog­ra­fi­nei kny­gai apie sa­vo gy­ve­ni­mą bei ti­kė­ji­mą. Pra­ėjus me­tams po mir­ties bu­vo iš­leis­ta kny­ga „Vie­nos sie­los is­to­ri­ja“. Tik 2 tūkst. eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­ta kny­ga iš kar­to ta­po po­pu­lia­ri, ne­tru­kus bu­vo iš­vers­ta į dau­ge­lį pa­sau­lio kal­bų. 1907 m. po­pie­žius Pi­jus X Te­re­sę pa­va­di­no „mū­sų am­žiaus di­džiau­sia šven­tą­ja.“ Šven­to­ji Te­re­sė iš Liz­jė 1923 m. bu­vo bea­ti­fi­kuo­ta, o 1925 m. pa­skelb­ta šven­tą­ja. 1929 m. prie šven­to­sios ka­po Liz­jė mies­te bu­vo pa­sta­ty­ta Šv. Te­re­sės ba­zi­li­ka. A. Bal­ti­no ant dro­bės alie­ji­niais da­žais nu­ta­py­ta­me 103,5 x 63,4 cm dy­džio pa­veiks­le „Šv. Te­re­sė­lė“ ji vaiz­duo­ja­ma iki pu­sės, vil­kin­ti vyš­ni­nės spal­vos rū­bą, pe­čius ap­gau­bu­si gels­vos spal­vos prie­ky­je su­seg­tu ap­siaus­tu. Jos gal­vą, ap­sup­ta au­reo­le, den­gia mė­ly­na vie­nuo­lės skrais­tė, šv. Te­re­sė ran­ko­se lai­ko bal­to­mis ro­žė­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis ne­kal­ty­bę ir ty­ru­mą, pa­puoš­tą kry­žių. Iš de­ši­nės pa­veiks­lo pu­sės sker­sai kren­ta švie­sos pluoš­tas. Pa­veiks­las bu­vo pa­tal­pin­tas Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos al­to­riaus tre­čia­ja­me tarps­ny­je, ku­ria­me anks­čiau mi­ni­ma bu­vu­si Mer­ge­lės Ma­ri­jos su kū­di­kiu iko­na, ir čia yra iki šiol.

Kauno meno mokyklos pirmame kurse 1931 m antras iš kairės A.Baltinas

1939 m. A. Bal­ti­nas gy­ve­no Klai­pė­do­je, kur tų me­tų ko­vo 23 d. su­ti­ko ir na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos įvyk­dy­tą Klai­pė­dos kraš­to anek­si­ją. Tea­tro, ku­ria­me jis pra­leis 25 me­tus, aikš­tė­je ste­bė­jo Adol­fo Hit­le­rio kal­bą iš tea­tro bal­ko­no. Pri­vers­tas grįž­ti į Že­mai­ti­ją A. Bal­ti­nas to­les­nius Lie­tu­vą su­krė­tu­sius is­to­ri­nius įvy­kius – 1940 m. įvyk­dy­tą so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją ir 1941–1945 m. Vo­kie­ti­jos-So­vie­tų Są­jun­gos ka­rą – pra­lei­do sa­vo gim­ti­nė­je Mo­sė­dy­je, nors iš­li­ku­sia­me do­ku­men­te mi­ni­mos ir stu­di­jos ar­chi­tek­tū­ros mo­kyk­lo­je. Jas po pir­mo kur­so 1941 m. nu­trau­kė pra­si­dė­jęs ka­ras. 1944 m. rug­sė­jo mė­ne­sį, prie Lie­tu­vos ar­tė­jant so­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei, sū­nus ir tė­vas Bal­ti­nai kar­tu su ke­le­tu ki­tų mo­sė­diš­kių, vie­ti­nės oku­pa­ci­nės val­džios nu­ro­dy­mu, bu­vo su­im­ti ir įka­lin­ti Di­mi­tra­vo pri­ver­čia­mų­jų dar­bų sto­vyk­lo­je.

To prie­žas­tis ga­lė­jo bū­ti jų šei­mos na­riai bro­liai Vla­das ir Vil­hel­mas, da­ly­va­vę Mo­sė­džio mark­sis­ti­nės kuo­pe­lės veik­lo­je ir, pra­si­dė­jus ka­rui, pa­si­trau­kę į SSSR gi­lu­mą. Lai­mei, ne­tru­kus na­ciai iš Lie­tu­vos bu­vo iš­vy­ti, ir įka­lin­tie­ji, nors ir pa­var­gę bei su­ly­sę, su­grį­žo na­mo. Ne­tru­kus A. Bal­ti­nas, kaip iš­si­la­vi­nęs, stu­di­ja­vęs dai­lę ir ar­chi­tek­tū­rą žmo­gus, pri­ima­mas į dar­bą Kre­tin­gos pra­mo­nės kom­bi­na­to vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, ap­si­gy­ve­no Vy­tau­to gat­vės 57 nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me na­me. 1945 m. jis su­ku­ria šei­mą, ve­da vals­čiaus raš­ti­nin­ko Bo­les­lo­vo Cho­ro­mans­kio du­krą Oną(1925–2012). 1948 m. dai­li­nin­ko šei­ma ap­si­gy­ve­na Klai­pė­do­je, kur jam at­si­ve­ria ga­li­my­bės už­siim­ti mė­gia­ma dai­li­nin­ko pro­fe­si­ne veik­la. Į at­si­ku­rian­čią, ka­ro nu­nio­ko­tą Klai­pė­dą, per ka­rą ne­te­ku­sią be­veik vi­sų sa­vo gy­ven­to­jų, ke­lia­si gy­ven­ti vis dau­giau ap­lin­ki­nių Že­mai­ti­jos ra­jo­nų gy­ven­to­jų, at­si­ku­ria, nors ir so­vie­ti­nės cen­zū­ros var­žo­mas, kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas.

A.Baltinas su kolegomis. Iš kairės: A.Baltinas, aktorius ir režisierius Bronius Gražys, dailininkas-dekoratorius Henrikas Ciparis. XX a. aštuntas dešimtmetis

A. Bal­ti­nas ne­tru­kus ra­do dai­li­nin­ko dar­bą at­kur­to­je spaus­tu­vė­je „Ry­tas“, vė­liau „Dai­lės“ kom­bi­na­te, dės­tė pie­ši­mą Klai­pė­dos mo­ky­to­jų ins­ti­tu­te. Klai­pė­do­je šį pa­sau­lį iš­vy­do ir du jo sū­nūs Vid­man­tas (gim. 1950 m.) ir Arū­nas (gim. 1955 m.), daug pri­si­dė­ję ren­giant šią pub­li­ka­ci­ją. Nuo 1955 iki 1980 me­tų A. Bal­ti­nas dir­bo Klai­pė­dos dra­mos tea­tro dai­li­nin­ku-de­ko­ra­to­riu­mi, ga­lė­da­mas rea­li­zuo­ti Kau­no me­no mo­kyk­lo­je įgy­tas pro­fe­si­nes ži­nias. Čia jis su­kū­rė de­ko­ra­ci­jas dau­giau ne­gu 25 spek­tak­liams, ypač mė­go kur­ti kla­si­ki­nėms ir lie­tu­vių dra­ma­tur­gų pje­sėms.

Dai­li­nin­kas bu­vo my­li­mas bend­ra­dar­bių, gar­sė­jo sa­vo darbš­tu­mu ir kuk­lu­mu, bu­vo do­ras ir iš­lai­ky­tas žmo­gus. Po įtemp­to dar­bo tea­tre, ne­re­tai pri­žiū­rint ir par­ti­niams cen­zo­riams, A. Bal­ti­nas at­gai­vą ras­da­vo iš­ky­lo­se su šei­ma, plau­kio­da­mas lai­ve­liu Kur­šių ma­rio­mis, Ne­mu­nu. Čia pa­tir­ti įspū­džiai virs­da­vo spal­vin­gais pa­veiks­lais. Su džiaugs­mu jis su­ti­ko ir At­gi­mi­mą, Klai­pė­dos Ma­ri­jos Tai­kos Ka­ra­lie­nės baž­ny­čios su­grą­ži­ni­mą 1988 m. ti­kin­tie­siems ir, kol lei­do jė­gos, kū­rė jai baž­ny­ti­nių šven­čių de­ko­ra­ci­jas. Mo­sė­dy­je iš­vy­dęs šio pa­sau­lio švie­są, jam iš­ti­ki­mas li­ko vi­są gy­ve­ni­mą, čia pra­leis­da­vo va­sa­ras, nu­ta­pė dau­gy­bę pa­veiks­lų, ku­riuos do­va­no­da­vo sa­vo drau­gams, bi­čiu­liams, gi­mi­nėms. Da­lis jų pa­skli­do po pa­sau­lį, ki­ti li­ko Lie­tu­vo­je. A. Bal­ti­nas šil­tai bend­ra­vo ir su Mo­sė­džio mies­te­lio gra­žin­to­ju bei gar­sin­to­ju gy­dy­to­ju Vac­lo­vu In­tu, ku­ris bu­vo už­si­mi­nęs, kad dai­li­nin­ko gar­bei jo var­du pa­va­dins vie­ną iš rie­du­lių.

A. Bal­ti­nas am­ži­ny­bėn iš­ėjo 1997 m., mums pa­li­kęs Lie­tu­vos baž­ny­čioms nu­ta­py­tus bei po vi­są pa­sau­lį pa­skli­du­sius gim­to­sios Že­mai­ti­jos gro­žį vaiz­duo­jan­čius pa­veiks­lus, da­lį ku­rių dai­li­nin­ko naš­lė pa­do­va­no­jo Mo­sė­džio uni­ka­lių ak­me­nų mu­zie­jui. Taip am­ži­ny­bėn iš­ėjęs dai­li­nin­kas A. Bal­ti­nas sa­vo dar­bais vi­siems lai­kams li­ko gim­ta­ja­me Mo­sė­dy­je, ku­rį taip my­lė­jo...

Pa­ju­rio­nau­jie­nos.com